Шэрон Оуэнс: Šokių salė magnolijų gatvėje

Ailinai suėjo aštuoniasdešimt ketveri, bet ji vis dar buvo stipri. Ir vis dar labai domėjosi verslu. Paprašydavo Džonio nuvežti ją aplankyti šokių salės, kai panorėdavo. Bet daugiau neįsitaisydavo prie stalo, kad padėtų šeštadienių vakarais, kai eilė imdavo nekantrauti. Sėdėdama kabinete ji stebėdavo viską pro langą, o vėliau vakarienei suvalgydavo žuvų patiekalą kavinėje. Džeimsas išėjo į pensiją ir jau nebesivertė metalo dirbiniais, jis rašė knygą, kurią laikė užrakinęs dėžėje ir niekam neleido nė akies užmesti.

Pastaruosius dvidešimt metų Džonis gyveno iš šokių salės verslo. Jis ten sutiko daugybę merginų, įsigijo krūvą draugų. Net pateko į televiziją, kai kažkoks linksmuolis nusprendė apie jį sukurti dokumentinį filmą; apie tai, kaip šokių salė palaiko žmonių dvasią blogiausiomis dienomis ir rūpesčių apniauktais vakarais. Jie pavadino filmą „Šokimas tamsoje“. Taip, tai buvo didelis įvykis. Bet dabar Džonis puoselėjo kitą svajonę.

Jis ketino viską parduoti ir persikelti į Floridą. Jo senas troškimas gyventi Amerikoje atgijo visu smarkumu. Pastaraisiais metais buvo susitaupęs gražaus pinigo, jų pakaktų ne tik emigruoti. Naktimis svajodavo apie mažą baltą namelį su žalia tvora ir priebučiu, pilnu raudonų gėlių ir vėjo varpelių, tilindžiuojančių nuo šilto tylaus brizo. Jis aplankytų Elviso kapą Greislande, praloštų kelis dolerius Las Vegase. Ten turėtų airišką bariuką, tik tam, kad netūpčiotų vietoje. Kokią mažą ramią vietelę su pora staliukų ir vienu neoniniu trilapiu virš durų.

Džonis iš visos širdies mėgo šokių salę Magnolijų gatvėje, bet pavargo būti tokios didelės įstaigos vadybininku. Dirbti buvo sunku, reikėjo galvoti apie naujus būdus, kaip privilioti klientų, ypač dabar, kai visur pridygo tiek daug pramogų ir susibūrimo vietų. Plačiaekranis kinas, čiuožykla, prašmatnūs restoranai, įvairiausio didumo alinės. Galiausiai, ačiū Dievui, buvo atidarytas net kėglių takas, juk jau penkiolika metų prabėgo, kai Amerikoje jis tapo įprastu dalyku.

Jaunų žmonių skonis visą laiką keičiasi. Kadaise šokio beprotybė truko ištisą dešimtmetį. Džaiva — šeštajame, „Bitlų“ manija — septintajame, diskoteka — aštuntajame dešimtmetyje. Bet devintasis dešimtmetis buvo kitoks. Nuo tada viskas ėmė krypti blogyn. Pernelyg visi metėsi į muzikos industriją. Iškilo naujasis romansas, naujoji banga, postrokas, gotiškasis rokas, stadiono rokas, meilės baladės, elektroninis popsas ir kiti. Jaunimas kas šeši mėnesiai troško ko nors nauja, nenorėjo maišytis su kitais jaunuoliais, nepritampančiais prie jų muzikinio judėjimo. Džonis turėjo perdažyti koridorių ir nuolat keisti repertuarą. Šį mėnesį kažkas dukart sudaužė veidrodžius vyrų tualete. Sunku rasti gerą, patikimą personalą. Ne, nusprendė, jis visam tam per senas. Metas trauktis, kol dar esi žaidimo viršūnėje. Verslas buvo sunkus, bet Džonis išsilaikė — jis galėjo pasitraukti išdidus. Galėtų surengti paskutinį didelį vakarą šokių salėje ir atsisveikinti gaubiamas šlovės spindulių. Šiandien pramogų verslas — jaunų žmonių žaidimas. Tokių, kurie geba orientuotis dideliame mieste ir yra energingi, kupini naujų idėjų, jie turi perimti estafetę.

Džeimsas būtų juo patenkintas. Visi kaimynai jį sveikintų ir linkėtų jam gero kelio. Iš tiesų vienintelis žmogus, kuriam jis nerimavo pranešti apie savo planus, buvo jo senelė. Bet greitai turės jai pasakyti, kad žėrinčios naktys Magnolijų gatvės šokių salėje galiausiai baigėsi.

3Seserys

— Supranti, aš įsitikinusi, kad Airijos vyrai vis dar tikri pagonys savo prigimtimi! — šaukė Širlė, perrėkdama Keitės plaukų džiovintuvą. — Bent jau aplinkiniai tokie.

— Nesėdėk ant lovos, — perspėjo Keitė, išjungdama visu smarkumu dūzgiantį plaukų džiovintuvą ir nužvelgdama Širlės aprangą: šviesų gvazdiką, oranžinį šilkinį sijoną ir palaidinę iš „Įveikim skurdą“.

Ir siaubų siaubą — vėrinį iki liemens iš raudonų stiklinių gėlyčių, kurio nenešiotų net pusaklė teta, vaikštanti namie pro užpakalines duris. Vargšė Širlė, jos aistra Morisui darosi lemtinga. O juk jai jau devyniolika, turėtų nutuokti apie stilių.

— Ak, užsičiaupk, viskas puikiausiai išvalyta, — atšovė Širlė, — ir jie kur kas kokybiškesni negu tas tavo modemus šlamštas — tavo „Top“ parduotuvės nukainotos prekės.

Širlė Vinters išsitiesė ant gražios geležinės sesers Keitės lovos ir ėmė tyrinėti didžiulę Keitės rankinių kolekciją, kurios kabojo ant lovos kojų.

— Nesutepk savo purvina rankine mano pagalvės, dėl Dievo meilės! — sušuko Keitė.

Širlė meiliai priglaudė senovinę rankinę prie skruosto, ir Keitė nusipurtė iš pasibjaurėjimo. Širlė garsiai nusijuokė. Keitė neturėtų būti tokia bjauri savo mažajai sesutei šį vakarą, kitaip liks be palydos per savo kassavaitinį vizitą į Hogano šokių salę.

Baltai dažytas Keitės kambarys buvo damų aksesuarų lobynas. Iš tiesų čia buvo tiek daug šalikėlių su gyvūnų atspaudais, diržų ir aukštakulnių batelių, kad jis atrodė kaip prigrūsta moteriškų drabužių ir reikmenų krautuvėlė. Kambaryje kabojo net mažas sietynas iš stiklo lašelių.

— Tu keista, — atsiduso Keitė, kuriai kategoriškas Širlės atsisakymas dėvėti naujus drabužius buvo visiškai nesuprantamas.

— Tu perki naują rankinę kaskart, kai eini susitikti su nauju vyru. Ar tai nėra keista? — sušnibždėjo Širlė..

(Jos niekaip nesuuosdavo, kada mama slampinėja palei džiovinimo spintelę.)

— Taip. Aš sentimentali.

— Tu tiesiog lėkšta sociopatė, Keite, — pasišaipė Širlė. — Tai reiškia, kad tau nesvarbu kitų žmonių jausmai, jei to dar nežinojai.

— Aš vis dar ieškau tobulo vyro ir krepšio derinio, — tyliai sumurmėjo Keitė, stebeilydama į dailaus tualetinio staliuko veidrodį ir tepdama mėlyną akių šešėlį.

Jos nekamavo kaltės kompleksas, ir labai gerai, turint omenyje jos draugysčių istoriją. Kadaise ji pametė tobulą banko klerką iš Derio dėl baisaus nusikaltimo madai — jis avėjo juodais tvirtos odos batais, suvarstytais rudais batraiščiais.

Širlė suskaičiavo rankines. Keturiasdešimt trys: iš aksomo, džinsinio audinio, odos, zomšos ir visokiausios kitokios, kokią tik galima įsivaizduoti, medžiagos. Kai kurios buvo labai gražios — su karoliukais ar kutais. Kai kurios modernios, kuklios ir madingos. Širlė vėl svarstė, ar jos vyresnioji sesuo neapsėsta pirkimo manijos. Tikrai, jokiai sveiko proto moteriai nereikėtų tokios daugybės rankinių. (Ar tokios daugybės vaikinų.) Širlė turėjo vieną rankinuką, vieną vienintelį — mažą Viktorijos laikų piniginę iš žalio šilko su sidabrinėmis gražiomis rankenėlėmis — ir niekada neišleisdavo jos iš akių. Tai buvo jos brangiausias turtas, atsitiktinis radinys sendaikčių parduotuvėje. Keitė buvo įsitikinusi, kad piniginė pilna tuberkuliozės bacilų, net mama neleisdavo jos įsinešti į virtuvę, bijodama, kad užkrės maisto produktus.

Keitė šukavosi ilgus tamsius plaukus.

— Praėjusią savaitę Kevinas Makgovernas mane pakvietė užsukti, — pasakė ji, — nors tuo metu vilkėjo purvinais darbiniais drabužiais.

— Jis juk mechanikas, Keite. Vargu ar gali remontuoti mašinas vilkėdamas smokingą.

— Mes susidūrėme prie spaudos kiosko gatvės gale. Aš paklausiau: kur tu mane vešiesi? Į garažą pažiūrėti savo ratų kolekcijos? Mes juokėmės, bet jis iš tikrųjų įžūlus.

Širlė jau nesiklausė sesers.

— Noriu pasakyti, jie tikri pagonys, krikščionybė iš tikrųjų niekada čia neprigijo. Manau, krikščionybė yra pereinamasis laikotarpis, ar ne? Kai kurie šio miesto vyrai mėgsta tik geras peštynes. Rėkauti ir grūmoti, ir svaidyti daiktus. Vien įsiūtis. Ar nemanai, kad tai labai primityvu?