Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

— Ak, prašau, Keite. Kalbi visiškas nesąmones. Tai žeidžia žmogaus protą. Ar nori man pasakyti, kad Gamtai rūpi išsišovę skruostikauliai ir ilgos blakstienos?

— Teisybė. Šiaip ar taip, turiu planą.

— Kokį planą?

— Aš truputį patyrinėjau, kad tau padėčiau, Širle. Supranti, Kevinas pažįsta Deklaną. Ir aš paklausiau jo, kur tas Deklanas leidžia laisvalaikį. Taigi. Jei tau tikrai patinka Deklanas, turėtum truputį pasigražinti ir pasisukioti aplink Kviglio įrašų parduotuvę šeštadienių popietėmis.

— Jis ten dažnai eina?

— Aišku. Taigi. Pamiršk žvaigždes danguje. Imkis veiksmų. Nusipirk kokios nors grupės, kurią jis mėgsta, trumparankovius marškinėlius. Kevinas sakė, kad jam patinka „Yazoo“, elektroninė muzika. Žinai, parodyk jam, kad tu alpsti dėl tų pačių dalykų. Pagauk jo žvilgsnį ir nusišypsok jam. Šiek tiek paflirtuok.

— Keite...

— Ir turėtum susitvarkyti plaukus. Tie priploti trumpai kirpti plaukai buvo madingi prieš penkerius metus. Nusipirk naujų drabužių. Su ta sena palaidine tu kaip kuoktelėjusi senutė. Ar ji tokios spalvos, ar tiesiog išblukusi? Ji tau per didelė. Susijuosk diržu. Paslėpk tą vietą, kur trūksta sagos.

— Ne, Keite. Man patinka laisvi drabužiai. Ir raudonas diržas nedera prie seno šilko. Maniau, tu išmanai madas?

— Širle, tu beviltiška. Jei pažįstam tvarkdarius, dar nereiškia, kad vien dėl to šįvakar ten pateksim. Tu kas savaitė vis prasčiau atrodai.

— Nesivarginsiu ten eiti. Tu man sugadinai nuotaiką.

Širlė laikė save paslaptinga, šiek tiek bohemiška kairuoliškų pažiūrų mergina, bet tai veikiau buvo trapi fantazija, ji neatlaikė tokios kritikos.

— Nebandyk išsisukti, daugiau nė žodžio. Neisiu pas Hoganą viena. Nesu tokia beviltiška. Be to, šįvakar atrodau gražiai. Tai vakaras, kai galiausiai pašoksiu su Aleksu Stounu. — Keitė atsistojo ir įsispyrė į sidabrines basutes permatomais kulniukais.

— Ar turi omeny Stovintįjį Akmenį? Taip jie jį vadina. Tą jis ir teveikia: ramsto Hogano šokių salės sienas.

— Čia ir yra visas grožis. Aš visada žinau, kur jis. Ne taip kaip kiti vyrai. Kol kas mudu tik kalbėjomės.

— Jis kalbasi su visomis merginomis, Keite. Tiesiog dirba savo darbą.

— Aš jo noriu, Širle, ir jį gausiu.

— Ak, brangioji, mes vėl einame į meilės karuselę. Ar tu niekada neapsvaigsti? Šiaip ar taip, jis negali su tavim šokti, Keite. Tvarkdariams neleidžiama meilintis damoms, kol jie dirba.

— Bet jie puikiausiai tai daro, jei nėra Džonio Hogano. Šįvakar kaip tik toks metas. Aš žinau.

— Iš kur? Ar tu tikrai pakviesi jį šokti?

— Nebūk kvaila, Širle. Tai jis mane pakvies.

— Gerai. Aš nieko nesuprantu. Turėsi man paaiškinti.

— Klausyk, aš šį tą pasakiau Aleksui apie tą merginą, kuri jam patinka, apie tą, kuri dirba kioskelyje — Luizą Lori.

— Ir ką gi tu jam pasakei? — paklausė Širlė atsidusdama.

Ambicingi Keitės planai paprastai baigdavosi ašaromis.

— Nieko ypatinga. Tik kad viena jos akis stiklinė. — Keitė žavėjosi savo kulkšnimis pavojingai aukštose basutėse. — Argi organinio stiklo kulniukai nėra dieviški?

— Keite! Kaip tu galėjai! Pasakyti tokį beprotišką dalyką. Kiek žmonių turi stiklines akis? Luiza sužinos, ką pasakei, ir tau klius.

— Kas jai pasakys? — paklausė Keitė.

— Jos rankos kaip plytos. Ar nepastebėjai? Ji suplos tave kaip pyragėlį. Net prityrę vagys aplenkia tą laikraščių krautuvėlę.

— Iš kur ji sužinos? Aleksas dabar su ja nekalbės, tiesa? Jis vengs jos lyg maro. Jis vos neapsivėmė, kai jam pasakiau.

— Ar tikrai? Koks prietaringas, — atsiduso Širlė.

— Jis bijo neįgalumo. Baimė ne tas pat kas prietarai, — tvirtai pareiškė Keitė.

Širlė papurtė galvą. Šįkart daug blogiau nei tada, kai Keitė melavo apie savo ūgį spausdindama prašymą dirbti stiuardese ir paskui stengėsi visus įtikinti, kad per atvirų durų dieną jų matuoklė buvusi netiksli. O paskui, kai buvo paprašyta išeiti iš kambario, išvadino konkurentes šutve padavėjų. Tarsi kada būtų galėjusi juos įtikinti, kad ji basa nesiekia šešių pėdų ūgio. Keitė ir Širlė buvo aukščiausios merginos Belfaste, bet tai netrukdė Keitei avėti aukštakulnius. Vaikinai kartais jos klausdavo, ar jai netrūksta ten aukštai deguonies, arba teiraudavosi, ar rytoj nelis.

— Kartais negaliu atsistebėti. Tau jis juk ne taip labai ir patinka. Tu tiesiog nori jo, nes jo nori Luiza, — pasakė Širlė.

— Netiesa. Man jis patinka. Jis bent jau aukštesnis už mane.

— Ak, Keite. Šiaip ar taip, jis tik tvarkdarys. Juk jis ne tavo skonio. Maniau, tu nori turtingo vyro?

— Aš noriu turtingo vyro, — pripažino Keitė. — Bet Aleksas man patinka. Labai. Jis tvarkdarys tik laikinai. Klausyk, pasakysiu tau paslaptį, tik neišduok. Aleksas iš savo seno dėdės paveldės porą juvelyrikos krautuvių, bet niekas apie tai nežino.

— Ar visai išprotėjai?

— Klausyk. Jo draugas Džimis slapčia man pasakė, bet prisiekė, kad išsigins, jei aš prasitarsiu. Dabar supranti, aš tapsiu jo mergina prieš dėdulei užverčiant kojas, kitaip Aleksas pamanyti!, kad man rūpi tik jo pinigai.

— O argi ne? — paklausė Širlė.

— Žinoma, ne. Ar nepastebėjai, kad jis — vaikštantis svajonių laivas?

— Ne. Raumenų kalnas, ir tiek. Man patinka liekni ir išsilavinę vyrai, ir jokie kitokie.

— Jo tokie gražūs plaukai. Turi pripažinti — labai gražūs. Nedažytas blondinas. Tikra šiaudų kupeta.

— Jis ar jo plaukai? — nusijuokė Širlė.

— Jo plaukai. Ar liausiesi klausinėjusi ir eisi gražintis? — Keitė kone šaukė. — Tu tiesiog stengiesi mane įsiutinti.

Širlė išsitraukė iš rankinės juodą akių pieštuką ir nubrėžė dvi storas linijas po akimis. Keitė palingavo galvą. Širlės veidas nėra matęs jokio lyginamojo kremo, pudros ar raudonio. Ir ji su tuo turi taikstytis — sesuo blyški kaip mirtis. Jos abi tokios. Ir visi Belfaste, nes kasmet vidutiniškai čia būna tik penkios saulėtos dienos.

— Esu tikra, būsi labai laiminga, — pasakė Širlė, lygindama juodas linijas smiliumi. Jos akių mėlis išryškėjo. Ji nusišypsojo seseriai. — Dauguma ilgalaikių santuokų pagrįstos kur kas kuklesniais dalykais nei puikus skalpas. Bet žinai, aš netikėčiau tuo, ką sako Džimis. Gal Aleksas jo paprašė. Dėl juoko.

— Ne, tai teisybė. Jo dėdės ta pati pavardė, tad Aleksui net nereikės keisti parduotuvių ženklo, kai jas perims. Ir aš neketinu laukti, kad mėnulis ir žvaigždės mus suvestų.

Keitė užtepė dar keletą žėručių ties iškirpte. Nors buvo birželio vidurys, Širlė pamanė, kad blyškus žaižaruojantis sesers biustas primena kietą ledą. Ji vylėsi, kad Aleksui patinka ledas. Lauke supypsėjo mašina.

— Taksi. Greičiau, ar tu pasirengusi?

— Taip. Tik lūpas pasidažysiu.

Širlė išsitraukė iš rankinės sidabrinį lūpdažį, nuėmė dangtelį ir patepė natūralios spalvos lūpas. Jos staiga tapo Džoanos Kroford lūpomis, tos, kuri nužudė neištikimą vyrą penktojo dešimtmečio melodramoje.

— Kaip manai, ar šįvakar ten ateis Deklanas? Kaip manai, ar pastebės mane ir šią nuostabią lūpų spalvą? Ji vadinama „Dramos karaliene“.

— Negalėtų nepastebėti, net jei pralėktų ant žirgo. Dabar nusišypsok ir eime trypti šokių salės aikštelės.

— Ar Aleksas tikrai patikėjo tais tauškalais? Apie stiklinę akį?

— Taip. Labai įtikinamai papasakojau, kad ji nuolat iškrinta, kai Luiza sveria saldainius. Kartą mėtinių saldainių stiklainyje ji neva pragulėjo dvi dienas, kol ją rado.