Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

— Niekada nekreipiu dėmesio į tas kvailas peštynes. Tu per daug galvoji, Širle. Tai didžiausia tavo bėda. Kas tau šovė į galvą?

— Kažką pranešė per žinias. Jie sudegino kilimų krautuvę.

— O ne, mieli kilimai. Beje, tu trypi batais mano baltąjį kilimą. — Ji kaltinamai bedė pirštu į savo jaunesniąją seserį. — Jei ant tavo batų liko tepalo, sugadinsi kilimą. Turėsi užmokėti už naują.

Širlė atsiduso. Ji dažnai svarstydavo, kaip Keitei pavyko sulaukti dvidešimt devynerių ir išvengti net menkiausių pamąstymų. Kaip ji gali taip bijoti bacilų ir tuo pat metu būti pamišusi dėl vyrų.

— Tu galėtum gauti filosofijos daktaro laipsnį vien už tai, kad neturi nuovokos, Keite. Ar žinai? — Bet nusiavė batus ir laikė juos už kulniukų.

— Tiek to, nesvarbu. Ar tu girdėjai mane, Širle? Apie Keviną Makgoverną?

— Girdėjau.

— Ar gali įsivaizduoti mane ištekėjusią už alyvuoto Kevino?

— Kevinas ir Keitė? Neblogai skamba, ar nemanai? Kevinas ir Keitė Makgovernai iš Makgovernų garažo Belfaste. Skamba solidžiai ir patikimai. Argi jis nepuikiai vienas tvarko verslą tėvui išėjus į pensiją?

— Ak, Širle, tu gyveni pasakų pasaulyje. Turbūt ištekėsi už kokio kvailo jaunuolio, nes jūsų vardai prasidės ta pačia raide.

— Kai pagalvoju, jis visada nutuokia, ką daryti su tais automobiliais. Jis sakė mūsų tėčiui, kad įdiegia apsaugos nuo vagysčių įrangą, kai pastarąjį kartą jie matėsi. Vieną dieną jis taps turtingas. Turėtum duoti jam šansą, Keite. Išlindęs iš darbo drabužių jis galėtų gerai nusiprausti.

— Abejoju. Šiaip ar taip, paminėk man bent vieną turtingą išradėją. Paduok man plaukų purškiklį, būk gera.

— Šitą?

— Ne.

— Tą?

— Ne. Ar tu nieko nesupranti? Tą standiklį iš rausvos metalinės skardinėlės lentynos gale. Tą su rausvu dangteliu. Aš visada juo purškiuosi, kai mes einame pas Hoganą. Jis vienintelis atlaiko šokių salės karštį.

Širlė padavė flakonėlį ir net atšoko atgal, kai purškalo debesis apgaubė vyresniąją seserį. Ji nuvijo stiprų dvelksmą. Abi sulaikė kvapą, kol lipni migla nusėdo ant balto kilimo.

— Ar ne keista, Širle? Šio purškiklio kvapas visada primena Hoganą.

— Taip. Pigius baldus ir prastą muziką.

— Mane domina tik šio vakaro vyrai, Širle. Namie gali groti kokią tik nori muziką. Gal pasakysi, ką šį kartą atradai?

— „This Mortai Coil“.

— Mirtiną ką? — Keitė pamanė, kad tai skamba kaip kontraceptinė priemonė. —“...spiralę“?

— Tau jų muzika nepatiktų. Pamiršk tai. Vadinasi, vargšui Kevinui nieko neišeis?

— Potencialiam įrangos nuo vagysčių išradėjui?

— Yra krūvos istorijų apie turtingus išradėjus, Keite. Tik niekas negali atsiminti jų vardų. Kiek gavo vyrukas, sumanęs aerozolio flakonėlį?

Ji priėjo prie lango, atitraukė muslino klostes ir pažvelgė į dangų. Dangus buvo gražus. Ryškūs vidurnakčio mėlynės šešėliai, minkšti kaip kreida, dėmėti nuo tolimų žvaigždžių baltumo. It vaiduoklis švytėjo mėnuo.

— Šiąnakt pilnatis. Tai geras ženklas. Giedras dangus. Pilnas žvaigždžių. Tokią naktį žmonės gali įsimylėti.

— Ar tai kaip nors susiję su tavo pagonių vyrų teorija? Kur aš padėjau tą rankinę be rankenos su žvyno blizgučių rožėmis?

(Tą rankinę ji nusipirko dvi savaites padraugavusi su profesionaliu sodininku, kuris jai rašė meilės eiles ant kaštono lapų.)

— Ji čia, ant lovos. Ant pagalvės, po džinsine rankine, nešiojama ant peties.

— Ak taip.

— Taigi, kaip suprantu, keltai buvo užspeisti šioje mažoje saloje tūkstančiams metų, vos už trijų šimtų mylių, nė tiek nereikėjo įveikti. Šalta, audringa jūra aplinkui — pilki debesys virš jų, sunkūs nuo lietaus...

— Ar tu nesidažysi, dėl Dievo meilės? Mes pavėluosim.

Keitė neturėjo laiko klausytis beprotiškų Širlės teorijų net ir gerai nusiteikusi, bent jau ne tada, kai ant kortos statomas meilės nuotykis.

Širlė atsistojo už sesers ir per Keitės petį įsistebeilijo į veidrodį. Ji paėmė rausvos Keitės plaukų želė ir palygino ja savo ir taip tiesius kirpčiukus.

— Jie gyveno iš stichijų malonės, — kalbėjo ji toliau. — Žmones ir gamtą siejo harmonija, viskas priklausė nuo oro. Per drėgna — javai neužderėdavo. Per šalta — silpnieji susirgdavo. Per šilta — padaugėdavo parazitų. Anuomet nebuvo jokių purškalų.

— Širle! Ar nustosi svaičioti ir rengsiesi diskotekai? Po dvidešimties minučių atvažiuoja taksi.

— Ar gali įsivaizduoti, koks stresas, Keite? Ar gali? Jei reguliariai nevalgysi ir nesidauginsi, visa tavo giminė išmirs. Finito. Ar nemanai, kad todėl mes taip įsikibę laikomės genties papročių čia, šiaurėje? Ar tai senas išlikimo mechanizmo reliktas? Ta esminė pirmykštė išnykimo baimė?

Rankinė ant gražios grandinėlės siūbavo nuo Širlės riešo, ir tai patraukė Keitės akį.

— Dėl Dievo meilės, sakiau, kad laikytum tą prakeiktą rankinę toliau nuo manęs.

— Atleisk. — Širlė stengėsi atrodyti apgailestaujanti.

— Ar tu tikrai eisi apsivilkusi tais senais skudurais? — sudejavo Keitė. — Išstatysi mane pajuokai.

— Dar turiu derančią skrybėlaitę, — nusijuokė Širlė.

— Prašau, pasakyk, kad tai pokštas. Nuo tavo sijono karo palanka. Žmonės pamanys, kad neturi pinigų. Ak, Širleee...

— Pirmiausia, tai tikra trečiojo dešimtmečio apranga, galėtum žinoti. Ji turi atrodyti sena, nes ir yra sena. Antra, aš neturiu pinigų. Atidaviau savo atlyginimą mamai, naujajai viryklei.

— Taip. Labai miela iš tavo pusės, Širle. Bet turi pagalvoti ir apie save. Šitaip apsirengusi tu šįvakar nepatrauksi jokio vyruko. Verčiau apsivilktum gražia odine suknele kaip aš. Skelta apačioje. Šiek tiek žėručio ant kūno tarp krūtų. Net Samanta Foks man nieko neprikištų. Tai išsprogins vaikinai akis.

— Nenoriu, kad jie spragintų akis. Ar dar ko nors. Neturėtum jų drąsinti, Keite. Jie ir taip vos gali susivaldyti net ir būdami geriausios nuotaikos. Apačioje skelta odinė suknelė pastūmėtų juos peržengti ribas.

— Su savo senienų krautuvėlės puošmenomis toli nenueisi. Tiek tegaliu pasakyti. Tos didelės sagos varo man šiurpą. Kokia nors sena boba galėjo mirti vilkėdama šią palaidinę. Ooo!

— Man nereikia kokio nors vyro, — pasakė Širlė tyliai. — Man reikia tik vieno. Noriu Deklano Grinvudo. — Ji pagalvojo apie jo tamsiai rudas giliai įsodintas akis ir šviesius plaukus ir taip troško jį apkabinti, kad net suskaudo. — Štai ką stengiuosi tau pasakyti. Tai mūsų likimas. Matau jį žvaigždėse.

— Likimas čia niekuo dėtas, Širle. Tau jis patinka. Nepalik visko likimo valiai, apsirenk taip, tarsi būtum aukštesnio lygio. Turėsi patraukti jo dėmesį. Vyrai myli akimis. Visi tai žino. Parodyk jam truputį savo peties, jei gėdijiesi parodyti ką daugiau. Turiu gražią berankovę palaidinukę, galėčiau paskolinti.

— Ne, tai gaivališka. Dvasinga. Visa tai sena kaip ir laikas. Kai du žmonės patinka vienas kitam, kai chemija sutampa, motina Gamta tai pajunta ir juos suartina. Kažkas žmones suporuoja, supranti? Žino, kad jie turi vienas kitą papildančių savybių, kurios padeda išlikti pasaulio chaose. Tokia mano teorija.

— Tu beprotė, Širle Vinters. O kaip Bonė ir Klaidas? Motina Gamta suklydo tą dieną, kai jie susitiko, ar ne?

— Sistema nėra tobula. Nesakau, kad tobula.

— O aš tau sakau, kad visos vedybos pagrįstos fizine trauka. Vyrai veda moteris, kurios patrauklumu jiems nenusileidžia, faktas kaip blynas. Gražus vyras veda gražią moterį. Negražus vyras veda paprastą moterį. Tai mokslinis faktas. Kartais žmonės tokie negražūs, kad niekaip nesusiranda sau poros. Ir negražūs genai nyksta. Supranti? Nieko bendra su pagonių likimu. Skaičiau apie tai žurnale. Tai tik didelės grožio varžybos.