Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

– Tada nebūtų nei tavęs, nei dviejų tavo brolių, nei manęs...

Tai, ką papasakojo Lukanas, skambėjo neįtikėtinai – Leksei ši istorija buvo panaši į graikų tragediją. Tragiška ir liūdna. Bet ji mylėjo Lukaną ir jai buvo sunku įsivaizduoti, kad juodu galėjo neišvysti šio pasaulio.

– Mano senelis sąmoningai sugriovė dviejų jaunų žmonių gyvenimus. – Jis piktai papurtė galvą. – Močiutė man pasakojo, kad gyvendama su tavo tikruoju seneliu ji jautėsi laiminga, jis ją labai mylėjo. Ne taip kaip Aleksandras, bet vis dėlto mylėjo. Kita vertus, mano tėvas atsidavė vien dvarui. Tiesa, galiausiai jis vedė, bet tik todėl, kad dvarui reikėjo paveldėtojo. Tuo metu, kai jis susipažino, o vėliau ir susituokė su mano motina, jam buvo beveik trisdešimt, o jai – tik devyniolika. Apie tai esu kalbėjęs su mama ir ji patvirtino, kad jų santuoka buvo labai trapi – sugriuvo iškart, vos tėvas pamatė Sianą viename jo draugo vakarėlyje, kurį, pasirodo, abu pažinojo.

– Bet meilės žaidimų tarp jų nebuvo, Lukanai, – tvirtai pasakė Leksė. – Žinoma, abu suprato, kad tebemyli vienas kitą ir kad jųdviejų meilė neleistina, nes tada Aleksandras jau buvo vedęs. Tikrai žinau, kad drauge jie apsigyveno tik po tavo tėvų skyrybų.

– Taip, aš tai žinau.

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– Ar taip pat iš močiutės?

– Taip.

Ji nusišypsojo.

– Įsivaizduoju, kaip ji nustebo tave pamačiusi! Juk esi toks panašus į senelį Aleksą, – paaiškino ji dusliu balsu, Lukanui klausiamai žvelgiant į ją.

Jis pritariamai linktelėjo ir įdėmiai įsispoksojo.

– O tu labai panaši į močiutę.

Leksė pajuto, kad jos skruostai ima kaisti.

– Keista, tiesa?

– Visai ne. – Lukanas lėtai papurtė galvą.

Leksė nuleido akis, nes nežinojo, ką dar galėtų pridurti.

– Bet man, Lukanai, vis tiek neaišku, kodėl...

– Kas – kodėl?

Ji suraukė kaktą.

– Kodėl nusprendei pasikalbėti su mano močiute, o paskui dar ir su savo motina...

Lukanas klausiamai pažvelgė į ją.

– Ar tiki likimu, Lekse?

– Kaip suprasti? – įtariai paklausė ji.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Tik pagalvok: Aleksandras, nepaisydamas visų sunkumų, mylėjo Sianą, o po penkiasdešimties metų jo vyriausias sūnus sutinka ir įsimyli jos vaikaitę!

Penkioliktas skyrius

Lukanas tikėjosi, kad Leksė kaip nors sureaguos išgirdusi jo meilės prisipažinimą.

Bet ji tylėjo, vadinasi, nemyli jo!

Ji žvelgė į jį mėlynomis didelėmis akimis ir iš jos veido buvo matyti, kad yra sukrėsta.

Lukanas susikišo rankas į kišenes.

– Nesisielok, Lekse, – kreivai šyptelėjo jis. – Aš ir nesitikėjau, kad tu iškilmingai pareikši mylinti. Aš tik... po tėvų skyrybų apskritai nustojau tikėti meile. Kadaise sau prisiekiau, kad jokiai moteriai nerodysiu jausmų. Bet sutikau tave. – Jo veidas nušvito. – Iš pirmo žvilgnio supratau, kad tu ypatinga.

– Betgi aš tau nepatikau...

– O ne, patikai, – patikino jis tyliu balsu. – Tą rytą visą laiką įsivaizdavau, kaip mudu mylimės. Ant stalo. Ant grindų. Prie sienos. Ėjau iš proto! Mane apėmė baisus pavydas matant, kaip tu familiariai bendrauji ir juokauji su Endriumi Proktoru!

– Tikrai?

– O taip, – prisipažino Lukanas nebijodamas būti išjuoktas. – Taip nervinausi, kad net Gideonas šaipėsi!

– Vadinasi, tavo brolis žinojo , kaip jautiesi?

– Taip, jis suprato. Tu mane sužavėjai, Lekse... pajutau tau potraukį, kokio nejutau jokiai kitai moteriai. – Jis šyptelėjo. – Žinau, kad man nereikėjo pasiduoti aistrai ir vežtis tavęs į Malberio dvarą. Bet neatsispyriau. Labai kankinausi, kai atsidūriau taip arti tavęs. Bet tuo pačiu metu jaučiau, kad dar esu gyvas, sugebu jausti, nors ir buvau pasižadėjęs nepasiduoti jausmams.

– Vadinasi, nebepyksti ant savo tėvo?

– Manau, kad niekada ir nepykau ant jo. – Jis atsiduso. – Aš buvau nusivylęs. Negalėjau pamiršti patirtos skriaudos. Bet, po galais, jis Sianą mylėjo taip karštai, kaip aš myliu tave, ir man jo gaila, nes suprantu jo skausmą ir neviltį! Ir džiaugsmą, kai jis vėl ją sutiko ir abu suprato, jog vis dar myli vienas kitą! – tyliai pridūrė jis. – Klausei, kodėl nutariau pasikalbėti su tavo močiute, paskui su savo motina, kodėl jos susitiko ir šiuo metu Malberio dvare vis dar mėgina viską išsiaiškinti?

Leksė sunkiai nurijo seiles ir apsilaižė sausas lūpas.

– Iš tikrųjų – kodėl?

Lukanas nusijuokė pats iš savęs.

– Norėjau, kad tarp mūsų dingtų visi nesusipratimai ir patikėtum, jog aš tave tikrai įsimylėjęs. Ir noriu vesti. Aš tavęs nepaleisiu, Lekse, – karštai tarė jis. – Darysiu viską, kad niekas nestotų mums skersai kelio. Būsiu įkyrus ir visą laiką šmėžuosiu tau prieš akis, kad ir kur tu pasisuktum!

Leksė niekada nebūtų pagalvojusi, jog Lukanas apskritai kada nors norėtų įkyrėti kokiai nors moteriai. Juo labiau jai!

Lukanas ją myli.

Lukanas nori ją vesti.

– Ne... tu... – vebleno ji lyg kokia pusprotė. Ir iš tikrųjų prarado amą! Per tas penkias dienas jai vos neplyšo širdis, o dabar Lukanas siūlo jai gyvenimą rojuje.

Lukanas paėmė ją už rankų ir įdėmiai pažvelgė.

– Aš tikrai myliu tave, Lekse. Beprotiškai myliu. Bet matau, kad išgąsdinau tave...

– Neišgąsdinai, Lukanai. – Ji spustelėjo jam rankas. – Esu apstulbusi, ne išsigandusi. Mane apėmė siaubas.

– Siaubas? – nustebęs pakartojo jis.

Tą pačią akimirką Leksė nusikratė visų abejonių – Lukanas, tas arogantiškas savimyla, ją myli ir tuo neabejoja!

– Aš jau seniai tave myliu, Lukanai, – džiaugsmingai prisipažino ji. – Įsimylėjau ten pat, Malberio dvare. Nepaisydama sunkumų ir daug nesvarstydama, – tyčia kartojo jo žodžius. – Myliu tave, Lukanai! – Jos veidas švytėjo.

Lukanas neteko amo. Mintys jo galvoje susipynė. Nerasdamas tinkamų žodžių jis tik stovėjo ir žiūrėjo į Leksę. Argi ne nuostabu, kad ši graži moteris, kurią jis mylėjo ir dievino, ką tik jam atsakė tuo pačiu.

Ji erzinamai nusišypsojo jam.

– Niekada nemaniau, kad taip galėtų nutikti.

– Kas?

– Kad arogantiškas, savimi pasitikintis Lukanas Sent Kleras prarastų kalbos dovaną! – akiplėšiškai tarė ji. – Sakyk... ar taip bus visada, kai išgirsi iš manęs meilės žodžius?

Ji atkuto. Priešais Lukaną vėl stovėjo ta pati įžūli mergiotė, dėl kurios jis buvo pametęs galvą!

– Ne, – kimiai tarė jis ir tvirtai ją apkabino. – Štai kas nutiks kaskart, kai pasakysi, kad myli mane!

Jis pasilenkė ir pabučiavo Leksę norėdamas įrodyti, kaip karštai myli. Ir kad niekada nesiliaus mylėjęs.

Po mėnesio...

– Ko šypsaisi kaip katinas pamatęs lašinius? – įtariai paklausė Leksė Lukano. Jis sukikeno.

Tai buvo jų vestuvių diena. Diena, kai abiejų šeimos suvažiavo į Malberio dvarą pasidžiaugti jaunavedžių meile. Diena, kurios Leksė laukė nuo pat akimirkos, kai Lukanas prisipažino ją mylįs, o ji atsakė tuo pačiu.

Lukanas žvelgė į Leksę meilės kupinu žvilgsniu jiems šokant didžiojoje Malberio dvaro salėje. Dabar jis buvo kitoks. Vos prieš penkias savaites, kai Leksė su juo susipažino, Lukanas buvo šaltas ir abejingas. Dabar jis atrodė atsipalaidavęs, o jo akys visą laiką švytėjo iš meilės, kurią jautė Leksei.

Jis papurtė galvą.

– Ištisas penkias savaites Gideonas šaipėsi iš manęs, kad esu įsimylėjęs, o dabar man linksma, nes iš jo veido matau, kad jis suprato, jog šaipėsi be reikalo!