Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Ji palingavo galvą.

– Nemanau, kad žinai. O močiutę aš gerai pažįstu, Lukanai, – išgirdusi, kad jis sušnopavo, ji perėjo į gynybą. – Ji ne iš tų moterų, kurios tyčia kenkia kitiems.

– Tau tik taip atrodo, Lekse. – Jis pažiūrėjo į ją su užuojauta. – Tu tikriausiai ją labai myli, todėl ir atrodo, kad ji negali būti bloga, – pridūrė sunkiai atsidusdamas.

– Kadaise ir tu mylėjai savo tėvą, bet visus tuos metus laikei jį niekšu! – ryžtingai atkirto ji.

Lukanas tylėjo. Jis tikrai mylėjo tėvą – didžiavosi, laikė jį žmogumi, kuris viską gali ir niekam nekenkia. Tačiau paaiškėjo, kad siaubingai klydo!

– Apie jausmus tėvui su tavimi kalbėti aš nenoriu, Lekse, – irzliai tarė jis. – Šiuo metu man labiau rūpi, kodėl tu šitaip elgeisi – ko tikėjaisi sugulusi su manimi? – jau ramiau paklausė jis.

–  Tikėjausi?.. – aiktelėjo ji.

– Taip, – sausai atkirto jis. – Sakei, kad pas mane įsidarbinai vedama smalsumo. Kas būtent tave domino?

– Tu. Tavo šeima. – Leksė ieškojo tinkamų žodžių. – Lankiausi čia per senelio laidotuves. Pasislėpusi už bažnyčios stebėjau jus, tris Sent Klerus – Gideoną, Džordaną ir tave, Lukanai. Jūs sėdėjote pirmuosiuose klauptuose ir viešai gedėjote to, su kuriuo vengėte susitikti net dvidešimt penkerius metus. – Ji palingavo galvą ir ėmė kalbėti garsiau. – Tuo metu mano močiutė – moteris, kuri jį mylėjo ir buvo mylima jo visus tuos dvidešimt penkerius metus – buvo priversta likti namuose ir apraudoti jį viena. Vien dėl to ėmiau tavęs nekęsti!

– Manęs?

– Taip, tavęs! – Ji smerkiamai pažiūrėjo į jį. – Jo didenybės visagalio penkioliktojo Stauerbridžo hercogo!

– Juk sakiau, kad vengiu šio titulo! – Lukanas stipriai sukando dantis.

– Betgi pasinaudojai juo uždrausdamas močiutei dalyvauti tėvo laidotuvėse, – su panieka tarė ji.

Jis papurtė galvą.

– Nenutuokiu, apie ką kalbi.

– Nemeluok, Lukanai. – Ji atsiduso. – Manau, turiu teisę išgirsti teisybę.

– Teisybę? – skeptiškai pakartojo jis. – Tu dar drįsti kalbėti man apie teisybę – juk melavai nuo pat pirmos akimirkos. – Lukanas pasišlykštėjęs palingavo galvą. – Vienas Dievas žino, kokios klastos ėmeisi, kad Sekretorių agentūra paskirtų man būtent tave...

– Ta agentūra priklauso mano tėvams.

– Tavo...

– Šiuo metu jie išvykę į kelionę laivu ir vadovo pareigas perleido man, – liūdnai prisipažino ji.

Iš nuostabos Lukanas palingavo galva.

– Ir kaip tik tuo metu atsistatydina vargšelė Džesika – taigi kelias laisvas!

Leksė sunkiai atsiduso.

– Taip, pasielgiau nederamai...

– Sakai tai todėl, kad esi pričiupta? O gal vis dėlto pagaliau supratai, kad kišiesi ne į savo reikalus? – Tiesą sakant, Lukanas netikėjo, kad Leksė yra Sianos vaikaitė. Kad tuo patikėtų, jam reikėjo nepaneigiamų įrodymų. Ir, žinoma, atviros Leksės išpažinties...

– Ne į savo reikalus? – su panieka paklausė ji. – O ar tu žinai, Lukanai, kad močiutė iki šiol gyvena šiame kaime ir netgi tame pačiame name kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus?

Jo veidas apniuko.

– Stauerbridže?

– Taip, Stauerbridže, – patvirtino ji.

– Savo name? – nusišaipė jis. – O gal jį tiesiog padovanojo mano tėvas, kad meilužė būtų arti, o pats ir toliau galėtų gyventi kartu su žmona ir sūnumis?

– Žinai, Lukanai, jei nebūtum toks pasipūtėlis, man tavęs tikrai būtų gaila. – Leksė pažvelgė į jį užuojautos kupinomis akimis. – Žinok, močiutė į Stauerbridžą persikėlė tik po tavo tėvų skyrybų.

Lukanas nekantriai atsiduso.

– Nesuprantu, kaip tai susiję su mano tėvų...

– Nesupranti, nes nesiklausai! – Leksė piktai papurtė galvą. – Gal tau ir nesvarbu, bet močiutė namą įsigijo už pinigus, kuriuos mirdamas paliko tikrasis mano senelis. Bet ne tai svarbiausia. Ar žinai, kodėl ji iki šiol gyvena Stauerbridže? Kodėl gyvena šiame kaime visiškai viena? Nepaisydama apkalbų, kurios iki šiol skleidžiamos apie ją ir tavo tėvą? Nepaisydama nuolatinių mano tėvų raginimų persikraustyti pas juos į Londoną?

– Tu žinai, tu ir pasakyk, – abejingai nusišaipė Lukanas.

– Ji pasiliko čia iš meilės , Lukanai, – didžiuodamasi tarė Leksė. – Jai baisu net pagalvoti, kad galėtų išvažiuoti iš čia, kur juodu su seneliu Aleksu buvo tokie laimingi. Juk jis čia palaidotas. – Leksės balsas pradėjo trūkčioti. – Praėjo jau aštuoneri metai, Lukanai, o ji eina prie jo kapo kelis kartus per savaitę. Ar bent vienas iš jūsų jį aplanko?

– Visi gyvename Londone...

– Aš taip pat. Bet visada, kai atvažiuoju pas močiutę bent kartą per du mėnesius, nunešu ant senelio Alekso kapo gėlių, – ramiai tarė ji.

Lukanas nustebęs išpūtė akis.

– Todėl ir negalėjau tavęs rasti tas dvi valandas?..

– Taip, – atsiduso ji.

Lukanas pažvelgė į ją vis dar ledinėmis akimis.

– Ką močiutė sakė sužinojusi, kad atvykai kartu su manimi?

Leksė prikando viršutinę lūpą.

– Ji, žinoma... susirūpino, ypač kai pasakiau, kad tu nieko nežinai apie mano praeitį.

– Ar dėl to nenorėjai vakar eiti į svečius pas Bartonus? Džonas tavęs nepažino, bet baiminaisi, kad atpažins Keitė?

Leksė pritariamai linktelėjo.

– Ji viena iš mano jaunystės draugių.

Lukanas nusijuokė, nors jo juokas nenuskambėjo nuoširdžiai.

– O aš, kvailys, galvojau, kad neini dėl to, kad pyksti ant manęs!

– Ant tavęs ?..

– Žinoma, bet taip man ir reikia!

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.

– Gal tau bus įdomu sužinoti: vakar močiutė vėl kalbėjosi su seneliu Aleksu. Pasakojo jam, kad esi Malberio dvare. Kad tau gerai sekasi. Kad jis tikrai didžiuotųsi tavimi. Labiau nei kitais sūnumis.

Lukanas pašaipiai šyptelėjo.

– Visa tai labai jausminga, Lekse...

– Nedrįsk niekinti močiutės ir senelio Alekso meilės! – užsidegusi pagrasino ji. – Nedrįsk!

Jis sunkiai atsiduso.

– Gerai, Lekse, kaip nori. Ir toliau manyk, kad nieko blogo nenutiko, negriausiu tavo iliuzijų.

– Aš nesu naivi, Lukanai. Žinau, kad jų meilė daug ką įskaudino...

– Įskaudino? – pakartojo jis šaltai. – Dėl to iširo mano šeima. O motina... Dvidešimt penkeri metai, Lekse. Ketvirtis amžiaus! Tuo metu mamai buvo tik trisdešimt dveji, nors ji buvo dar labai graži, bet taip niekada ir neištekėjo. Kiek žinau, vyro daugiau ir neturėjo. Ji ir dabar graži, ir ne tokia sena, tad dar galėtų sukurti šeimą, bet tai, kaip jis ją įskaudino... kaip paniekino santuoką išeidamas pas tavo močiutę...

–  Pakaks , Lukanai! – sukūkčiojo Leksė. – Kam tiek pagiežos?! Šitaip gali viską sunaikinti. Ar nepakanka to, kad ši istorija ir taip gerokai apkartino tavo gyvenimą?

Lukanas šaltai pažiūrėjo į ją.

– Nemanai, kad man skaudžiau dėl to, kad mylėjaisi su manimi tik norėdama atkeršyti?

– Atkeršyti? – pakartojo apstulbusi Leksė. Gal jam protas pasimaišė? – Ir ko gi, tavo manymu, siekiau šitaip keršydama?

– Iš kur galiu žinoti, velniai rautų! – užriko jis. – Gal tikėjaisi, kad tave įsimylėsiu, o tu galėsi skaniai iš manęs pasijuokti, kai prisipažinsiu?..

Leksę iš tikrųjų suėmė juokas, bet ne iš Lukano. Juokėsi iš savęs, kad apsikvailino – juk tai ji įsimylėjo Lukaną, o ne jis ją!

– Pabuvusi su tavimi bent penkias minutes bet kuri moteris suprastų, kad apie meilę tu nieko neišmanai ir net nežinai, ką reiškia mylėti.