Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

– Ne! – Leksė nubloškė patalus ir suskubo atsistoti.

Nespėjo.

Beviltiškai nesuspėjo!

Lukanas jau buvo atsidaręs medalioną ir susiraukęs žvelgė į dvi nuotraukas viduje.

Kelias ilgas minutes tebuvo girdėti tik jų kvėpavimas. Leksė šnopavo garsiai, o Lukano kvėpavimo beveik nebuvo girdėti.

Pagaliau jis pakėlė akis. Jo veidas buvo mirtinai išbalęs. Lūpos kietai sučiauptos, vien plonas brūkšnys jų vietoje. Dantys kietai sukąsti, kad net skruostikauliai virpėjo. Vos prieš kelias minutes žvitriai blizgėjusios akys dabar priminė agatą – šaltos ir bejausmės.

Jos staiga grėsmingai susiaurėjo.

– Kas iš tikrųjų esi , velniai rautų?!

Tryliktas skyrius

– Atiduok medalioną, Lukanai, – drebančiu balsu pareikalavo Leksė ir ištiesė ranką.

Užuot paklusęs, Lukanas suspaudė papuošalą dar tvirčiau ir dangtelio užraktas skaudžiai įsmigo jam į delną. Jis pasitraukė toliau nuo ištiestos jos rankos, tai, ką pamatė medaliono viduje, jam taip giliai įsirėžė, tarsi ugnis būtų išdeginusi įspaudą atmintyje.

Medalione buvo dvi nuotraukos. Vienoje jų – pražilęs, šešiasdešimties dar neturintis, dailaus veido, maloniai besišypsantis vyriškis. Griežtą aristokratišką veidą Lukanas atpažino iškart – tai buvo jo tėvas Aleksandras.

Kita nuotrauka – moters. Jos amžių galima buvo nuspėti tik iš kelių pražilusių, pečius siekiančių plaukų sruogų. Jaunatviškas veidas taip pat šypsojosi į objektyvą.

Jos veidas buvo išties labai dailus: lygi kakta, didelės mėlynos akys, tiesi nosis ir plačiai besišypsančios lūpos. Veido bruožais labai priminė šalia Lukano stovinčią moterį – be jokios abejonės, jos buvo giminaitės.

– Dar kartą klausiu, kas tu tokia... – Lukano balsas buvo ramus ir šaltas.

Leksė sunkiai nurijo seiles ir vos įstengė kvėpuoti. Apdujusi žiūrėjo į išbalusį arogantišką vyrą, lyg matytų jį pirmą kartą.

Lukanas, kuris dar neseniai ją mylavo, dingo.

Dingo ir tas, kuris mėgo švelniai ją paerzinti. Prieš ją stovėjo vyras, nuo kurio dvelkė šaltis ir pyktis. Jei Leksė būtų ištiesusi ranką, tikrai būtų pajutusi tą dvelksmą.

Tačiau ji papurtė galvą.

– Aš tuoj viską paaiškinsiu, Lukanai...

– Nedelsdama! Tuojau pat! – kimiai sušuko jis. – Pradėkime nuo moters – kuo ji vardu?

Leksė, sukrėsta tokio nežaboto Lukano pykčio, prisėdo ant lovos krašto, kad nepargriūtų.

Kad geriau pažintų Sent Klerus, ji kontoroje ketino padirbėti tris dienas ir, patenkinusi smalsumą, būtų ramiai pasišalinusi. Dabar, kai geriau pažinojo Lukaną, suvokė, koks pavojus jos tyko, jei išsiduos esanti Sianos vaikaitė.

Tai buvo ne mažiau pavojinga nei įsimylėti jį...

Lukanas dabar žiūrėjo į ją su tokia panieka ir tokia neapykanta, kad jai per nugarą perbėgo skvarbus šaltis.

– Sakyk gi, po velnių! – įniršęs suriko jis.

Leksė suvilgė išsausėjusias lūpas.

– Ji vardu Siana...

– Garsiau, Lekse, – pertraukė ją Lukanas lediniu balsu.

Ji atkišo smakrą.

– Jos vardas – Siana. Ji mano močiutė, – tyliai tarė Leksė, karštoms ašaroms ėmus graužti akis.

Lukano kvėpavimas išdavė jo įsiūtį. Jis, žinoma, nujautė, kad toje nuotraukoje gali būti tik viena moteris. Moteris, kurią mylėjo jo tėvas. Ta pati, kuri prieš dvidešimt penkerius metus sugriovė jų šeimos gyvenimą.

Siana.

Neįtikėtina. Leksės močiutė!

Jis žinojo, kad tada, kai tėvas prieš daugelį metų su ja susipažino, Siana jau buvo našlė ir turėjo devyniolikos metų dukterį. Tik niekada nepagalvojo, kad jos dukra gali ištekėti ir susilaukti vaikų, juolab mergaitės.

Lukanas nusigręžė ir atsistojo priešais langą. Jis vos tvardėsi ir, nė nežvilgtelėjęs į lauką, atlenkė pirštus norėdamas dar kartą pažiūrėti į medalioną.

Dievulėliau, galėjai pamanyti, kad tose nuotraukose – ne Lukano tėvas ir Leksės močiutė, o jis pats su Lekse po kokių trisdešimties metų. Jie buvo vyresnė jųdviejų kopija!

– Lukanai...

– Kol kas geriau patylėk, Lekse, – iškošė jis pro dantis.

– Aleksandra.

Lukanas staiga atsisuko.

– Ką?

Leksė trūkčiojamai įkvėpė. Lukano veidas buvo piktas, o rankos prispaustos prie šonų.

– Mano vardas – Aleksandra Sent Kler Hamilton. Man davė jo vardą, nors ir nebuvo tikras mano senelis.

Tamsios primerktos Lukano akys padvelkė šalčiu.

– Kiek žinau, tėvas nebuvo susituokęs su tavo močiute.

– Ne, – jai teko tai pripažinti, nors suprato, kad Lukanas pasakė tai tik norėdamas ją įskaudinti. – Vis dėlto, mano motina vadindavo į jį tėveliu, o aš – seneliu Aleksu.

Lukanas niekinamai išpūtė šnerves.

– Mano tėvas buvo Stauerbridžo hercogas!

Jai užėmė kvapą.

– Nori pasakyti, kad dėl to jie ir nesusituokė?

– O dėl ko gi dar? – su panieka šyptelėjo jis. – Argi būtų įmanoma – žymus Stauerbridžo hercogas ir kažkokia...

– Nedrįsk įžeidinėti mano močiutės! – suriko Leksė. – Nedrįsk, Lukanai! – Ji blykstelėjo akimis. – Nors jie ir nebuvo susituokę, tavo tėvą laikiau savo seneliu. – Lyg kokia maištininkė, ji užlaužė smakrą.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Ir kada būtum šią žinią pranešusi man?

Išgirdusi įtūžusį ledinį balsą, Leksė baimingai sudrebėjo.

– Niekada, – virpėdama išlemeno ji.

– Netikiu, – sausai nukirto jis.

Ji papurtė galvą.

– Nieko neplanavau, Lukanai. Aš... tai nutiko savaime.

Lukanas kreivai šyptelėjo.

– Nejau manai, patikėsiu, kad prieš įsidarbindama nieko apie mane nežinojai?

– Aš to nesakiau. – Ji vos valdėsi. – Aišku, kad apie tave žinojau. Bet aš... tikrai neketinau atskleisti tau savo giminystės su... su Siana... – išlemeno ji. – Man buvo tiesiog smalsu, supranti? – Staiga ji perėjo į gynybą, nes Lukanas ir toliau žiūrėjo į ją iš aukšto, arogantiškai užrietęs nosį taip, lyg ji būtų kokia bjauri, į akis lendanti musė. – Apie tave išvis nieko nežinojau iki keturiolikos, bet paskui mama papasakojo... paaiškino, kas iš tikrųjų tada nutiko.

– Esu tikras, kad tavo mamos versija gerokai skiriasi nuo mūsiškės, – niekinamai tarė Lukas.

Leksė staiga pašoko ant kojų.

– Bet tada tu buvai vos vienuolikos, Lukanai.

– O tu apie tai išgirdai būdama keturiolikos. Nejaugi manai, kad praėjus beveik dvylikai metų, dabar žinai daugiau ir dėl to gali geriau suprasti ar įvertinti, kas iš tikrųjų tada įvyko? – pašaipiai paklausė jis.

Ne, taip nebuvo. Tiesą sakant, pastaraisiais metais Leksė suvokė, kad apie močiutės santykius su Aleksandru Sent Kleru žino pernelyg mažai, kad galėtų spręsti, kodėl ir kas iš tikrųjų įvyko prieš dvidešimt penkerius metus.

Dėl Dievo meilės, juk tada ji buvo vos keturiolikos – nei moteris, nei vaikas. Močiutės ir senelio Alekso meilė jai buvo panaši į romantišką istoriją. Tikra graikų tragedija, tik su laiminga pabaiga.

Tik tada, kai atvyko su Lukanu į Malberio dvarą ir pamatė, su kokia nuoskauda ir liūdesiu jis žvelgia į tėvo portretą, suprato, kad istorijos pabaiga neatnešė laimės nei Lukanui, nei jo šeimai...

– Gal tau reikėtų pasikalbėti su mano močiute...

– Ar proto netekai?! – pasipiktinęs sušuko Lukanas.

Leksę irgi suėmė pyktis.

– Dabar tik ji viena gali pasakyti, kas tada iš tikrųjų įvyko.

– Viską mačiau savo akimis, Lekse. Žinau, kaip viskas buvo iš tikrųjų .