Кэрол Мортимер - Beprotiškai įsimylėjęs

Lukanas sutrikęs pažvelgė į ją ir iš skvarbaus žvilgsnio suprato, kad toliau tęsti pokalbį beprasmiška.

– Gerai, išeinu, – netikėtai sutiko jis. – Pasikalbėsime rytoj.

– Rytoj manęs čia nebebus. Išvažiuosiu su tavimi ar be tavęs, nesvarbu! – tvirtai pareiškė ji.

Lukanas ne juokais susierzino.

– Automobilį vairuoju aš, Lekse, ir dar neaišku, ar rytoj galėsiu išvažiuoti. – Jis nenorėjo išvažiuoti, kol išsiaiškins su Lekse, kas tarp jųdviejų įvyko.

– Tada važiuosiu traukiniu.

– O jeigu jie čia nevažinėja?

– Važinėja, – su pasitenkinimu pareiškė ji.

Lukanas prisimerkė.

– Iš kur žinai?..

Leksė per vėlai susigriebė išsidavusi. Pasakė tai, ko nereikėjo. Išsidavė viską žinanti.

– Pasitikrinau traukinių tvarkaraštį dar prieš važiuodama čia, – įžūliai melavo ji atkišusi smakrą. Leksė seniai žinojo tikslų pro Stauerbridžą važiuojančių traukinių tvarkaraštį, nes dažnai lankydavo močiutę. – Dėl visa ko, jei sumanyčiau išvažiuoti anksčiau, – pridūrė.

Lukanui nebuvo juokinga, bet jis šyptelėjo ir palingavo galvą.

– Tu tikrai kitokia!

Leksė pajuto, kad jai ir vėl darosi bloga.

– Labanakt, Lukanai, – tvirtai tarė ji.

Jam piktai išpūtus orą, suvirpėjo šnervės.

– Dar niekas nėra manęs šitaip išgrūdęs lauk!

Lukano tonas buvo grasinantis ir Leksės nugara nuėjo pagaugais.

– Man nerūpi, rytoj išvažiuosime ir daugiau nebesimatysime.

Jis trūktelėjo plačiais nuogais pečiais.

– Jau sakiau – manęs taip lengvai neišmesi.

– Jau išmečiau!

Lukanas karčiai šyptelėjo.

– Labos nakties, Lekse. – Jis pakėlė nuo grindų savo megztinį ir neskubėdamas pasuko prie durų. – Pasikalbėsime ryt iš ryto, – dar kartą pakartojo.

– Iš ryto manęs gali ir nerasti.

Prie durų jis atsigręžė.

– Susirasiu. Kai grįšiu į Londoną, tikrai susirasiu, – tvirtai ir ramiai tarė jis.

Pernelyg ramiai. Jis buvo pasiryžęs siekti tikslo, net jei Leksė ir nenorės su tuo taikstytis.

– Lukanas Sent Kleras, toks išdidus ir nenuspėjamas, lėks paskui moterį? – nusišaipė ji. – O kas toliau?

Jis prisimerkė taip, kad vietoj akių liko tik du tamsūs plyšiai.

– Žinok, Lekse, jei būsiu priverstas tave vaikytis, pasigailėsi.

Ji išpūtė akis.

– Tu man grasini?

– Tik konstatuoju faktą.

Ji nekantriai atsiduso.

– Ar ne geriau viską palikti taip, kaip yra?

Jo lūpos susičiaupė.

– Ne.

Ji šyptelėjo.

– Nujaučiau, kad taip atsakysi.

– Ir nenusivylei, tiesa? – paklausė Lukanas be užuojautos. – Saldžių sapnų, Lekse, – kimiai pridūrė jis ir tyliai uždaręs duris išėjo.

Neištraukusi rankų iš pižamos kišenių Leksė skaudžiai suleido nagus į delnus – tik taip prisivertė susivaldyti ir nebėgti paskui Lukaną. Būtų prašiusi pasilikti. Maldavusi apkabinti ir nebepaleisti...

Buvo kvaila to tikėtis, argi Lukanas – vyras, kuris pasižadėjo sau neįsimylėti jokios moters – įsigeistų Sianos vaikaitės ir pradėtų elgtis kitaip?

Kvaila ir tai, kad Leksė leido sau įsimylėti jį...

– Jau pusiaudienis, miegale. Laikas keltis.

Leksė nutarė neatsimerkti. Lukano balsas skambėjo labai arti, vadinasi, jis stovi šalia lovos ir žiūri į ją pusiau prasmegusią tarp pagalvių.

Jai nerūpėjo, kiek valandų. Stengėsi neišsiduoti atsibudusi. Nenorėjo vėl jo pamatyti. Nenorėjo vėl susiginčyti kaip vakar.

Kai Lukanas išėjo iš miegamojo, Leksė jau niekaip nebegalėjo užmigti – jai buvo liūdna, galvoje sukosi daugybė minčių, kurios neleido nurimti. Žinoma, kaip galima ramiai jaustis, kai esi kvailai įsimylėjusi Lukaną?

Vien tik apie tai pagalvojus jai vėl pasidarė negera!

Lukanas liūdnai pažvelgė į Leksę. Jis puikiai matė, kad ji nemiega ir tyčia nekreipia į jį dėmesio. O jis, visą naktį nemiegojęs, nebuvo nusiteikęs juokauti. Todėl nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidas ir kambarį iškart užliejo šviesa.

– Oi! Vaje! Kokia kiaulystė ! – Leksė staiga atsisėdo, akys, nepratusios prie šviesos, markstėsi, o plaukai netvarkingai styrojo į visas puses. Ji buvo panaši į piktą dygliakiaulę ir Lukanas vos susilaikė nešyptelėjęs. – Melskis, kad tame puodelyje, kurį atnešei, būtų kava, antraip – nušausiu! – piktai burbtelėjo ji.

– Čia kava, su pienu ir dviem gabalėliais cukraus, kokią mėgsti, – nusijuokė Lukanas eidamas prie lovos ir tiesdamas jai kavą, kurią atnešė kaip taikos simbolį. – Rytais, kaip matau, tau būna sunku?

– Ir vėl tau užkliuvau, Lukanai! – sušuko ji, piktai susiraukė ir nusibraukė kelias tamsias sruogas nuo veido. – Pažiūrėjus į tave gali pamanyti, kad dar rytas. – Laikydama puodelį abiem rankomis ji godžiai sriūbtelėjo.

Pikta dygliakiaulė, bet graži , savo nuosprendį patikslino Lukanas. Nors susivėlusi, nepasidažiusi ir nugulėtu skruostu – jį jaudino net ir tokia Leksė. Tikra velniava!

Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ar pirma eisi praustis, ar pratęsime vakarykštį pokalbį?

Leksė pažvelgė į jį ir suraukė antakius.

– Tu tikras užsispyrėlis, ar ne?

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Man patinka užbaigti pradėtus darbus.

– Štai kaip...

– Tai ir sakyk: Taip, Lukanai, iš pradžių norėčiau nusiprausti , arba Gerai, pradėkime nuo pokalbio . Ką renkiesi?

– Nei viena, nei kita, – Leksė papurtė galvą. – Geriausia būtų, kad išeitum, kol tebesu mieguista!

– Galėtum būti mandagesnė, juk atnešiau tau kavos, – papriekaištavo Lukanas.

Ji dar labiau suirzo.

– Kada atsikėlei?

– Prieš penkias valandas, net anksčiau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Kol tu saldžiai miegojai, peržiūrėjau atsivežtus dokumentus.

Laukdamas, kol Leksė atsibus, Lukanas dirbo. Netrukus jam nusibodo ir jis nutarė pažadinti Leksę.

– Tai gerai, – abejingai tarė ji. – Džiaugiuosi, kad dirbai. Bet dabar išeik, kavą noriu išgerti viena.

Lukanas stebėjosi, kad šalia šios moters, kuri jį erzino ir užgauliojo, netgi vedė į neviltį, jam vis tiek buvo linksma. – Tik nepradėk. – Leksė nužvelgė jį pavargusiu žvilgsniu. Ji nesijautė pailsėjusi, nes miegojo vos kelias valandas, o iš pat ryto atėjo Lukanas. – Ir vėl sakysi, kad taip nepagarbiai su tavimi dar niekas nėra šnekėjęs.

– Tai tiesa. – Jis vis dar šypsojosi. – Bet galėčiau prie to priprasti...

Leksė atsisėdo tiesiau, nes matydama Lukaną taip arti lovos visai neteko jėgų, tačiau stengėsi tai nuslėpti. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Šiandien Lukanas buvo apsivilkęs juodu megztuku ir juodais džinsais – atrodė dar įspūdingiau nei vakar.

– Gali džiaugtis, nes to neprireiks.

– Neprireiks?

– Ne... Velnias! – suirzusi nusikeikė Leksė, kai dėdama kavos puodelį ant naktinio stalelio nuo jo kažką numetė. – Kas gi ten...

Ji persisvėrė per lovą norėdama pažiūrėti, kas nukrito, ir suakmenėjo.

Akimirką Leksė tiesiog apmirė. Nejudėjo. Nekvėpavo. Net širdis, regis, nustojo plakti pamačius, kad ant žalio kilimo nukrito nutraukyta jos grandinėlė ir medalionas.

– Neliesk! – sušuko ji Lukanui, kuris instinktyviai priklaupė norėdamas juos pakelti.

– Kas tau? Juk čia tik prakeiktas medalionas, – piktai sušnypštė Lukanas. Sugniaužęs papuošalą rankoje jis pasitraukė toliau nuo Leksės. – Gal iš tikrųjų slepi kokio meilužio nuotrauką? – Jis paniuro. – Tuoj pažiūrėsime...