Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

– Iš tikrųjų? – Lukanas stovėjo nejudėdamas ir šaltas kaip ledas – toks šaltas ir atstumiantis, kad kiekvienas, norėdamas išsaugoti savo kailį, būtų bėgęs nuo jo kuo toliau.

Leksė galėjo prieiti prie Lukano, prisipažinti, kad myli jį, nors tai ir būtų pati didžiausia kvailystė, bet paskutinę akimirką vis dėlto susilaikė.

– Bus geriau, jei išeisiu, Lukanai.

– Kur? Važiuosi į Londoną?

Ji papurtė galvą.

– Eisiu pas močiutę. Prieš išvažiuodama noriu dar kartą su ja pasimatyti ir pranešti, kad viskas išsisprendė. – Betgi taip nėra! – Tada dar šiandien traukiniu grįšiu į Londoną.

– O tvarkaraštį, kaip sakei, moki atmintinai.

– Taip.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Tu jau man atleisk, bet nepalydėsiu ir atsisveikindamas ranka nemojuosiu...

Ar tikrai širdis gali plyšti iš skausmo? Tik dabar Leksė suprato, kad gali. Gal iš tikrųjų ir neplyšta, bet iš kur tas skausmas krūtinėje pagalvojus, kad daugiau nebematys Lukano? Kad jis ir toliau gyvens kažkur nekęsdamas jos?

Ji nedrąsiai nusišypsojo.

– Atleidžiu tau, Lukanai.

– O aš – ne, – atkirto jis.

Taip, širdis gali sudužti, liūdnai pagalvojo Leksė. Bent jau virpėti tai tikrai.

– Sudie, Lukanai.

Drebėdama Leksė prisėdo ant lovos krašto ir užsidengė rankomis veidą, slėpdama pabirusias ilgai tramdytas ašaras.

Ir tik gerokai vėliau, kai jau buvo aplankiusi močiutę ir sėdėjo traukinyje į Londoną, prisiminė, kad medalionas su grandinėle taip ir liko pas Lukaną...

Keturioliktas skyrius

– Žinau, Lekse, kad jau vėlu, bet tave kai kas nori pamatyti...

– Ačiū. O jūs tikriausiai Brenda? Galite manęs nelydėti, – pasigirdo skausmingai pažįstamas balsas. Leksė pakėlė akis nuo dokumentais nukrauto stalo, kuriuos ji skubėjo sutvarkyti iki vakaro.

Ji kilstelėjo galvą ir staiga apmirė, skruostai nubalo. Už Brendos, karingai stovinčios tarpdury, sušmėžavo aukšto juodaplaukio figūra. Tai buvo Lukanas. Jis atrodė įspūdingai ir pritrenkiamai – vilkėjo specialiai jam pasiūtą tamsios spalvos kostiumą, sniego baltumo marškinius ir juodą, kulkšnis siekiantį vilnonį paltą.

Nuo tada, kai apsipykę juodu išsiskyrė Glosteršyre, buvo praėjusios penkios dienos. Penkios ilgos sunkios dienos, per kurias Leksė blaškėsi tarp skausmingo noro dar kartą susitikti su Lukanu ir baimės, kad susitikus vėliau bus dar skaudžiau.

Ji skubiai pakėlė akis stengdamasi iš dailaus jo veido nuspėti apsilankymo priežastį. Lukanas net nešyptelėjo, tik įžūliai nė nemirktelėdamas žvelgė į ją.

Leksė nusuko akis ir vengdama veriančio žvilgsnio nusišypsojo sekretorei.

– Gali eiti namo, Brenda, – paragino ją stodamasi iš už stalo. – Ponas Sent Kleras užsuko čia tikriausiai dėl sąskaitos. – Bet Leksė abejojo, ar jis tikrai atėjo dėl sąskaitos , tiksliau – dėl važtaraščio, kurį prieš dvi dienas išsiuntė Sent Klerųkorporacijos kontorai Sekretorių agentūros vardu.

Kai Brenda metusi užuojautos kupiną žvilgsnį išėjo iš kambario, Leksė apėjo stalą ir maloniai nusišypsojo Lukanui. Ji džiaugėsi, kad šiandien atrodė dalykiškai – su juodu kostiumėliu, po švarkeliu vilkėjo melsvą palaidinę, o plaukus, kad nekristų ant akių, buvo sukėlusi ir susegusi juoda sege.

– Ar kilo kokių klausimų dėl sąskaitos, pone Sent Klerai? – linksmai paklausė ji.

Lukanas įėjo į kambarį. Leksė pradėjo nervintis, kai Lukanas uždaręs duris lėtai pasisuko į ją ir nutaisė visiškai bereikšmę veido išraišką.

– Iš jūsų kontoros gavome sąskaitą, kurioje vietoj sumos įrašytas nulis. Gal įsivėlė klaida?

Leksė atsirėmė nugara į stalą.

– Ne, tai ne klaida.

Leksė ilgai svarstė, kokio užmokesčio reikėtų pareikalauti už dviejų dienų, per kurias net nedirbo, paslaugas. Blogai jautėsi ne vien dėl to. Nesitikėjo, kad gavęs sąskaitą Lukanas ateis aiškintis. O gal tikėjosi?..

– Ar tik dėl to atėjote, pone Lukanai?

Lukanas artinasi lyg koks grobio tykantis plėšrūnas , – pagalvojo Leksė. Žengė ryžtingai ir grėsmingai, grobuonies akimis tyrinėdamas savo auką.

– Kodėl neprašai užmokesčio, Lekse? Vienaip ar kitaip juk dvi dienas dirbai.

– Tiesą sakant, ne. – Ji papurtė galvą ir abiem rankomis įsirėmė į stalą. Tvirtai įsirėmė, kad Lukanas stovėdamas šalia nematytų, kaip dreba rankos. – Aš... aš maniau, kad taip bus geriausia.

– Kam?

– Mums abiem, – šyptelėjo ji.

– Hmm, – numykė Lukanas ir linktelėjo galvą. – Gal norėtum kartu papietauti?

Leksė staiga kilstelėjo galvą ir sumišusi pažiūrėjo į jį.

– Kartu papietauti?.. – Ji nervingai apsilaižė lūpas.

Jis linksmai šyptelėjo.

– Ar ir vėl imsime kartoti vienas kito žodžius?

Leksę taip apstulbino netikėtas pasiūlymas, kad nė negalėjo suregzti žodžio. Jau vien dėl to, kad Lukanas buvo čia, ji jautėsi sukrėsta, o dabar dar kviečia pietų. Ji sunkiai nurijo seiles.

– Nieko nesuprantu.

Vos tik išvydęs Leksę Lukanas iškart suprato, kad ji sukrėsta, o dabar iš jos akių buvo matyti, kad šis pasiūlymas ją dar labiau apstulbino. Juolab kai prieš penkias dienas šitaip nevykusiai išsiskyrė, nors, jo manymu, tokia reakcija buvo visiškai suprantama sužinojus, jog ji yra Sianos vaikaitė.

Šiandien Leksė atrodė dalykiškai – vilkėjo tamsiu kostiumėliu, juodi it derva nepaklusnūs plaukai sukelti į viršų ir šį kartą neužkritę ant dailaus blyškaus veido. Lyg būtų ne ta pati Leksė!

– Manau, kad dar ne viską išsiaiškinome, – niūriai tarė jis.

Leksė atsargiai žvilgtelėjo į jį stovintį šalia.

– Išsiaiškinome bent jau tiek, kad skirtingai vertiname mano močiutės ir tavo tėvo santykius, ar ne?

Kilus nenumaldomam norui ištraukti segę iš Leksės plaukų ir paleisti juos kristi ant pečių kaip paprastai, Lukanas susikišo rankas į palto kišenes. Dešinėje kišenėje jo pirštai užčiuopė, deja, ne segę, o kvadratinę dėžutę. Jis ištraukė ją, dar kartą pažiūrėjo ir ištiesė Leksei.

– Tai tavo medalionas, Lekse, – lėtai tarė jis.

– Ak, – atsiduso ji iš palengvėjimo ir atsargiai, saugodamasi, kad neprisiliestų prie jo rankos, paėmė dėžutę ir spragtelėjusi atvožė dangtelį. – Vis dėlto sutaisei... – Ji priekaištingai pažvelgė į jį.

Lukanas tvirtai sučiaupė lūpas.

– O ko delsti? Juk žinojau, kas viduje.

Jis teisus, delsti nebuvo jokios prasmės , – pagalvojo Leksė ir pirštais švelniai perbraukė per medaliono viršų. Auksinė grandinėlė buvo kaip nauja.

– O gal nenorėjai, kad sutaisyčiau? Gal turėjai kitų minčių?

Jos akys vėl nukrypo į Lukaną. Jis stovėjo visai šalia. Taip arti, kad net užuodė aštrų jo losjono kvapą ir šilumą, sklindančią nuo kūno...

– Aš... ne... neturėjau, – patikino jį kimiu balsu.

Jis linktelėjo galvą.

– Mama sakė, kad medalionas kartu su grandinėle priklausė mano tėvo senelei, kurią jis labai mylėjo.

Leksė krūptelėjo.

– Nori pasakyti, kad tai paveldima šeimos relikvija ir tu nori ją susigrąžinti?..

– Nieko panašaus, – nekantriai nutraukė ją Lukanas. – Nejaugi manai, kad esu toks beširdis, Lekse?

Ji nieko neatsakė. Staiga pačiai šovė į galvą užduoti keblų ir netikėtą klausimą:

– Vadinasi, medalioną rodei motinai ?

Jis vėl linktelėjo galvą.

– Jos nuomone, mano tėvas turėjo labai tave mylėti, jei padovanojo tai, kas jam buvo nepaprastai brangu.