Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

– Ne šnekučiuojasi, o kalbasi, – pataisė Lukanas.

– Bet kodėl? – Leksė ir vėl pasimuistė kėdėje. – Ir ką jos gali viena kitai pasakyti po šitiek metų?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Aš jas tik suvedžiau, Lekse, manau, kad jos tikrai turi apie ką pasikalbėti.

– Kodėl taip pasielgei? – sunkiai atsiduso Leksė. – Juk jūs nekenčiate mano močiutės! – Supykusi blykstelėjo akimis. – Tegu tavo motina tik pabando žodžiais ar kitaip ją įskaudinti...

– Šitaip daug geriau, – su pasitenkinimu tarė Lukanas. Jis atsistojo, o Leksės virtuvė ir ji pati tarsi iškart susitraukė iki nykštukinio dydžio. – Ką dar turėčiau pasakyti ar padaryti, kad įsižeistum ir imtum pykti?

– Aš taip įsiutusi, kad... Aaaa! – Leksė net žagtelėjo, kai Lukanas staiga prisitraukė ją prie savęs ir jos krūtys įsirėmė jam į krūtinę. – Lukanai, tu...

Ji dar bandė priešintis, bet nesėkmingai, jis pasilenkė prie jos ir pabučiavo.

Bučiavo stipriai.

Aistringai.

Nepaleisdamas iš glėbio Lukanas ją bučiavo tol, kol Leksė galiausiai nurimo, apsivijo jį per liemenį ir pati ėmė aistringai jį bučiuoti. Bučiavo karštai, iš visos širdies.

Pagaliau Lukanas šiek tiek atsitraukė ir kakta prisiglaudė jai prie kaktos.

– Nei aš, nei mano mama tikrai nelinkime tavo močiutei nieko blogo, Lekse, – nuramino jis prikimusiu balsu. – Taip elgiuosi, nes tada... o ir dabar... noriu ištaisyti praeities klaidas. Ir bent šitaip atsilyginti už skriaudas, kad jos nebekartintų gyvenimo.

– Bet kodėl?.. – tyliai paklausė ji.

Geras klausimas , – pagalvojo Lukanas šaipydamasis iš savęs. Kol kas ir pats negalėjo atsakyti...

Jis suėmė Leksę už rankų ir tvirtai laikė ją per atstumą.

– Yra keli dalykai, kuriuos turėtume išsiaiškinti, Lekse. Pirmiausia, liaukis galvojusi, kad uždraudžiau močiutei dalyvauti tėvo laidotuvėse.

– Bet...

– Tai buvo tavo močiutės sprendimas. Ne mano. Ji mane įtikino, kad dalyvaudama tik suteiktų dar daugiau skausmo mano motinai ir kitiems šeimos nariams.

– Betgi tavo motina net nedalyvavo laidotuvėse...

– Ne, nedalyvavo. Bet tavo močiutė to nežinojo, – švelniai paaiškino jis. – Be to, manydama, kad jų meilė sukėlė visiems per daug skausmo, ji atsisakė tekėti už mano tėvo.

– Ką?

– Tai tiesa, Lekse, – tyliai, bet tvirtai tarė jis. – Jei manimi netiki, kai baigsime pokalbį, galėsi pati jai paskambinti ir neabejoju, kad ji patvirtins viską, ką sakau ir dar pasakysiu... Sutinki?

Leksei atrodė, kad iš po kojų ima slysti žemė. Pamažu, bet neišvengiamai dingsta jos išankstinės nuostatos.

Ar ji gali tikėti Lukano žodžiais? Jis įrodinėja savo tiesą net ir žinodamas, kad Leksė gali bet kada, net nebaigus jiems kalbėtis, paskambinti močiutei...

– Sutinku, – linktelėjo galvą Leksė.

– Dabar mudu prisėsime, gurkštelėk vyno, Lekse, – pasiūlė Lukanas pritraukdamas jai kėdę. – Noriu tau dar kai ką pasakyti, įsitaisykime patogiau, – pridūrė jis pastebėjęs, kad ji dvejoja.

Nuo jo bučinių Leksei šiek tiek maudė lūpas, o galva net spengė nuo to, ką išgirdo.

– Gerai. – Ji prisėdo ant kėdės ir akimis sekė Lukaną, kol jis apėjo stalą ir įsitaisė priešais. – Sakai, močiutė atsisakė tekėti už tavo tėvo?

Jis vos šyptelėjo.

– Ir ne kartą.

– Ji pati tau taip sakė?

– Taip.

– Ir tu patikėjai?

– Taip.

Leksė pakėlė taurę ir prieš tęsdama šiek tiek nugėrė vyno.

– Negaliu tuo patikėti...

– Tuo, kad ji atsisakė? Ar tuo, kad tikiu ja? – pasiteiravo Lukanas.

– Ir tuo, ir tuo!

Jis nusišypsojo, šį kartą plačiau.

– Bet tai tik pradžia!

Ji sumišusi pažvelgė į jį.

– Ar yra dar kas nors, ką turėčiau žinoti?

Lukanas lėtai pasukiojo galvą.

– Tu dar nežinai paties įdomiausio.

Leksė rūsčiai pažvelgė į jį.

– Kartais tu būni nepakenčiamas, Lukanai!

– Taip ir yra, – pritarė jis ir, užuot atsiprašęs, išsiviepė. – Tavo močiutė papasakojo man ir tai, ko iki šiol nežinojau. – Jis šiek tiek palinko į priekį. – Pavyzdžiui, ar žinai, kad juodu su mano tėvu buvo pažįstami ir mylėjo vienas kitą dar tada, kai jis nebuvo sutikęs mano motinos?

– To negali būti. – Leksė nustebusi papurtė galvą. – Močiutė Siana buvo ištekėjusi. Turėjo dukterį... mano motiną.

– Jie buvo pažįstami, iki jai ištekant už tikrojo tavo senelio, Lekse...

Jos akys tarsi savaime išsprogo.

– Aš... bet kaip tai galėjo nutikti?

Lukanas pagyvėjo.

– Juodu augo Malberio dvare. Aleksandras buvo dvaro savininko sūnus ir būsimasis paveldėtojas, o močiutė – virėjo dukra. Neverta nė sakyti, kad mano senelis, tuo metu jau Stauerbridžo hercogas, į jų draugystę žiūrėjo nepalankiai. Ir netgi sąmoningai stengėsi juos išskirti, – paniuręs pridūrė jis.

Leksė su siaubu pagalvojo, kuo baigėsi istorija...

– Kai Aleksandras pakluso tėvui ir išvyko studijuoti į Oksfordą, po kelių dienų jo tėvas apgyvendino virėją ir jos dukterį Norfolke, savo bičiulio name, – liūdnai tęsė jis. – Siana ir Aleksandras buvo susitarę, kad kai tik jis sužinos savo adresą, iš karto parašys jai laišką ir juodu susirašinės iki pat Kalėdų, o tada, kai jis grįš per šventes, įteiks juos tėvui, kad įrodytų jų meilę ir pabandytų jį perkalbėti. – Lukanas iš pasibjaurėjimo nusipurtė. – Tikriausiai jau numanai, kas buvo toliau?

Leksė skausmingai suraukė kaktą.

– Vos tik laiškai pasiekdavo Malberio dvarą, juos perimdavo hercogas?

Lukanas stipriai sukando dantis.

– Ne tik perimdavo, bet ir sunaikindavo, net nebandydamas jų persiųsti į Norfolką, kur gyveno Siana, – patvirtino jis dusliu balsu. – Tas pats atsitiko ir su Sianos laiškais Aleksandrui – Malberio dvaras pasirūpino, kad jie būtų sunaikinti.

– Galiausiai Siana patikėjo, kad Aleksandras, pradėjęs studijuoti, ją pamiršo, – skaudančia širdimi pripažino Leksė.

– Neįtikėtina, tiesa? – niūriai paklausė Lukanas ir atsistojo.

Leksė pritariamai linktelėjo.

– Prieš penkiasdešimt metų dar nebuvo technologijų, kokias turime šiandien. Nebuvo mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto. Siana ir Aleksandras galėjo bendrauti tik laiškais.

Lukanas piktai linktelėjo.

– Tačiau mano senelis pasirūpino, kad laiškai jų nepasiektų. Kai Aleksandras Kalėdoms grįžo namo, tėvas jam paaiškino, kad virėja pasiprašė atleidžiama ir išvyko kartu su dukra. Ir net nepasakė kur. Tikino Aleksandrą susitaikyti su tuo, kad draugystė su Siana baigėsi, ir gyventi toliau.

– Sunku patikėti, kad taip galėjo nutikti, – liūdnai tarė Leksė.

– Taip, – Lukanas garsiai įkvėpė pro nosį. – Po kurio laiko Siana ištekėjo už vaikino iš Norfolko ir juodu susilaukė dukters, tavo motinos, o mano tėvas iškart po universiteto baigimo turėjo perimti dvarą, nes tėvas netikėtai mirė nuo širdies smūgio. Dabar, kai visa tai žinau, imu abejoti, ar tas senis išvis turėjo širdį! – bjaurėdamasis pridūrė jis.

– Jis pasielgė negailestingai ir žiauriai, – pritarė Leksė. – Bet galbūt taip elgėsi linkėdamas gero...

– Tavo močiutė taip pat bandė jį pateisinti tokiais pat žodžiais, – nekantriai pertraukė ją Lukanas. – Bet iš tikrųjų jis elgėsi nedorai ir žiauriai, netgi negarbingai, – laikėsi savo Lukanas. – Jei nebūtų įsikišęs, mano tėvas ir tavo močiutė būtų susituokę – nebūtų reikėję laukti šitiek metų, kol galės gyventi kartu.