Кэрол Мортимер: Beprotiškai įsimylėjęs

Leksė net neabejojo, kad senelis Aleksas ją mylėjo. Jis mylėjo visą mylimos Sianos šeimą.

– Rodei medalioną motinai? – dar kartą nepatikliai paklausė Leksė.

Lukanas gailiai šyptelėjo.

– Na štai, jau imi kartoti savo pačios žodžius, Lekse. O gal nori, kad vadinčiau tave Aleksandra?

– Ne, nenoriu, kad vadintum Aleksandra! – atkirto ji baimindamasi, kad jausmai vėl sukils Lukanui esant taip arti.

– Ar todėl, kad taip į tave kreipiasi artimieji?

Leksė uždarė aksominę dėžutę su papuošalu, įmetė ją į rankinę, padėtą ant stalo, ir įtariai žvilgtelėjo į jį.

– O iš kur tu žinai, kaip jie mane vadina?

Lukanas gūžtelėjo pečiais.

– Apie tai galėtume pasikalbėti pietaudami.

Leksė papurtė galvą.

– Aš nenoriu valgyti.

– Su manimi? Ar apskritai?

– Apskritai! – Kai prieš penkias dienas grįžo iš Glosteršyro, Leksė visiškai prarado apetitą. Apie maistą net pagalvoti negalėjo – per penkias dienas ji numetė ne vieną svarą! – Man niekaip neišeina iš galvos, kad mano medalioną tu parodei savo motinai! – vėl ėmė niurnėti tą patį.

– Niekaip negali to pamiršti.

– Žinoma, negaliu! – atkirto Leksė. – Neturėjai teisės taip elgtis.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Lekse, kai išvažiavai iš Malberio, aš pasielgiau taip, kaip tu man patarei.

–  Aš tau patariau? – pakartojo ji netikėdama savo ausimis. – Tądien tikrai neprašiau, kad iš manęs atimtą medalioną rodytum motinai! – Kiek prisiminė, tada ją buvo apėmusi baisi neviltis suvokus, kad įsimylėjo tą vyrą.

Vėl pamačiusi Lukaną Leksė tuo dar kartą įsitikino – ji beprotiškai myli jį. Ir norėtų, kad jų santykiai pasikeistų. Troško mylėtis su juo, būti su juo, nors tai ir tęstųsi kelias dienas ar savaites.

Deja, ji įsimylėjo vyrą, kuris jos niekada nepamils...

– Neprašei, – ramiai tarė Lukanas. – Bet patarei pasikalbėti su tavo močiute.

Leksė vis dar stovėjo už stalo ir jos akių vyzdžiai vis labiau plėtėsi.

– Aš... tu...

– Prisėsk, Lekse, antraip nugriūsi! – nusišaipė Lukanas.

Taip, bus geriau, jei ji atsisės. Ne, negeriau – būtinaituriu atsisėsti , – pagalvojo Leksė vos laikydamasi ant kojų ir čia pat susmuko ant kėdės.

– Tu kalbėjai su mano močiute?..

– Labai ilgai, – ramiai patvirtino Lukanas. – Na kaip, eisi su manimi pietauti? – Jis pašaipiai kilstelėjo vieną antakį.

– Gerai, kad atėjome čia, o ne į restoraną, – tyliai pasakė Lukanas Leksei po valandėlės, kai juodu sėdėjo prie virtuvinio stalo jos bute.

Kai pokalbis nutrūko ir jie išėjo iš Sekretorių agentūros, Lukanas užbėgo į kulinarijos krautuvėlę, nupirko sūrio ir vaisių, o šalia esančioje gėrimų parduotuvėje – butelį raudonojo vyno.

Jie sėdėjo virtuvėje prie nukrauto stalo ir visa tai Lukanui skausmingai priminė paskutinį jų vakarą Malberio dvare, kai juodu valgė sūrį su sausainiais, o paskui mylėjosi...

Dabar ji žvelgė su pašaipa.

– Tikiuosi, kad nekelsi man scenos.

– Scenos? – lėtai pakartojo jis. – Manau, šį kartą pavyks to išvengti.

– Skamba taip įtikinamai, kaip tikėtis amžinos jaunystės! – Ji gurkštelėjo vyno.

– Galbūt, – nusileido Lukanas. – Tau reikėtų daugiau valgyti, Lekse. Esi labai išbalusi.

Ji žybtelėjo mėlynomis akimis iš kitos stalo pusės.

– Agentūroje buvo daug darbo...

Jis susiraukė.

– Tą patį pagalvojau ir aš.

Leksė trūkčiojamai įkvėpė pernelyg jautriai sureaguodama į nekaltą pastabą. Ji ir pati žinojo, kad yra išbalusi ir turėtų daugiau valgyti. Bet negalėjo praryti nė kąsnio, nors anksčiau taip nebūdavo!

Leksė jautėsi labai įsitempusi, negana to, jai persirenginėjant miegamajame, Lukanas taip pat nusivilko paltą ir švarką. Buvo netgi nusirišęs kaklaraištį, atsisegęs viršutinę marškinių sagą ir ji susierzinusi spėjo pamatyti jo raumeningos krūtinės plaukelius.

– Atleisk. – Leksė ir vėl nusivaipė. – Tas kelias dienas, kol nebuvo tėvų, teko verstis per galvą. – Jos balsas skambėjo įtikinamai, nors iš tikrųjų visą savaitę ji net nepasirodė darbe. – Ir tikiuosi, kad pamirši tai, kas įvyko aną savaitę ir nesistengsi pakenkti geram Sekretorių agentūros vardui... – ne taip tvirtai pridūrė ji.

Lukanas susiraukė ir prisimerkęs pažvelgė į ją tamsiomis akimis.

– Tai, kas tarp mūsų įvyko, Lekse, su darbu neturi nieko bendro.

– Gerai, kad taip manai.

– Bet nesitikėjai to, tiesa? – bandė atspėti jis.

– Gal ir ne, – kiek baikščiai atsakė ji.

– Tau sunku pripažinti, kad galiu elgtis ir kilniai, ar ne?

– Tai kas kita, – puolė aiškinti Leksė. – Dėl mano elgesio turi teisę pareikšti nepasitenkinimą Sekretorių agentūra.

Jis smalsiai pažvelgė į ją.

– Kiek pamenu, sakei, kad ši agentūra priklauso tavo tėvams, o aš nenorėčiau jų skaudinti.

Bet ne mane , – pagalvojo Leksė skaudančia širdimi.

Aną savaitę ji elgėsi netinkamai. Netgi labai netinkamai. Pernelyg giliai ėmė raustis po Sent Klerų gyvenimą ir praeitį. Leksei nereikėjo to daryti.

– Ačiū, – tyliai tarė ji.

Lukanas atsilošęs kėdėje stebėjo ją.

– Klausyk, Lekse, tu vėl apsimeti, kad graužiesi, matyt, kažką rezgi! – Jis gailiai palingavo galvą. – Kur dingo moteris, kuri man tvirtino, esą jai nusispjaut, ką manau? Kur ta moteris, kuri nebijodavo rėžti tiesą į akis?

Leksė linksmai šyptelėjo.

– Ji subrendo.

– Gaila, – tarė jis nutęsdamas žodį.

Ji išpūtė akis.

– Norėtum, kad vėl piktai burbėčiau ir draskyčiausi?

– Taip, velniai griebtų, – tvirtai tarė Lukanas. – Tada galėčiau nutildyti tave bučiniu!

Leksė nustebusi pažvelgė į jį, bet surakintomis lūpomis nesugebėjo net aiktelėti. Tiesą sakant, ji buvo sukrėsta. Ar teisingai išgirdo: Lukanas ieško dingsties ją pabučiuoti?..

Jai išdžiūvo ne tik lūpos, bet ir burna.

– Ieškai dingsties?

– Nebūtinai, – tarė jis. – Bet norėčiau būti tikras, kad nepulsi draskytis kaip laukinė katė!

Leksė papurtė galvą.

– Nesuprantu...

Lukanas šyptelėjo pagalvojęs, kiek daug jis turi Leksei papasakoti prieš prašnekdamas apie jųdviejų santykius – galimus santykius. Jis atėjo čia ketindamas papasakoti Leksei tiesą. Artimiau ją pažinęs suprato, kad Leksei iš jo nieko kito ir nereikia.

– Nieko nuostabaus, kad nesupranti. – Lukanas atsiduso ir prieš tęsdamas gurkštelėjo vyno. – Turbūt jau supratai, kad po paskutinio mūsų pokalbio šnekėjausi su tavo močiute ir savo motina.

– Taip. – Leksė nepatikliai jį nužvelgė.

Lukanas linktelėjo galvą.

– Bet nepaminėjau, kad jos abi susitiko pasikalbėti.

Jai užėmė kvapą.

– Močiutė Siana susitiko su tavo motina? – virpančiu balsu paklausė ji ir atsargiai pastatė taurę vyno ant stalo.

Lukanas šyptelėjo.

– Kartu su mama vakar iš Edinburgo nuskridome į Glosteršyrą.

– Savo malūnsparniu? – bandė atspėti ji.

– Taip.

– Bet tuo kelionė nesibaigė?

– Taip, netrukus vėl pakilome... Ar tai tave stebina? – Jis suraukė kaktą.

– Nė kiek, – patikino jį Leksė kreivai šyptelėdama. Jai tai buvo puikus įrodymas, kokia skirtinga yra jų socialinė, finansinė ir emocinė padėtis. – Vadinasi, šiuo metu tavo motina ir mano močiutė Siana šnekučiuojasi Glosteršyre, – sausai konstatavo ji, nors tuo patikėti buvo labai sunku.