Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

Džordanas sarkastiškai nusišypsojo.

– Turbūt apsidžiaugs sužinojęs, kad kažkas pagaliau sužadino mano susidomėjimą.

Prisiminusi, kaip smarkiai Lukanas Sent Kleras paėjusią savaitę nerimavo dėl Džordano, Stefanija nusprendė, kad tai visai tikėtina!

– Sužadino yra itin reikšmingas žodis, – toliau tyčiojosi Džordanas ir su didžiausiu pasitenkinimu stebėjo, kaip raudonis vėl užplūsta tuos švelnius skruostus.

Stefanija Makinli tikrai ganėtinai graži , – suraukęs antakius pripažino jis. Jos veidas buvo išdykėliškai mielas, o kūnas moteriškas ir dailus. Jam išties niežėjo pirštai iš noro paskleisti ant pečių kaspinu surištus rudus... cinamonų spalvos... auksinius plaukus. Įsivaizdavo, kaip jie apgaubia visą jos dailų nuogą kūną, kaip iš pradžių jis godžiai glamonėja jos stangrias krūtis, o paskui leidžiasi žemyn...

Greičiausiai jo laukia bemiegė naktis, jei ir toliau duos valią vaizduotei. Ko gero, praverstų šaltas dušas!

– Labos nakties, Stefanija.

Džordanas dar kartą tingiai nusišypsojo, nusisuko ir išėjo iš virtuvės.

Ir patraukė tiesiai į vonią palįsti po šaltu dušu.

2 Maždaug 193 cm.

Trečias skyrius

– Kur jūs buvote? – griežtai paklausė Džordanas ryte, kai Stefanija atsirakino virtuvės duris ir įėjo į namus įleisdama šaltą vėjo gūsį, o kadangi rankose nešė daugybę plastikinių krepšelių su pirkiniais, turėjo koja prilaikyti beužsitrenkiančias duris, kad šios garsiai netrinktelėtų.

Šaltas dušas naktį padėjo Džordanui trumpam atvėsinti sukilusį jaudulį. Deja, kai išgirdo Stefaniją lipančią laiptais į vieną iš laisvų miegamųjų, geismas vėl smogė, šįkart su dar didesne jėga.

Kadangi brolis nebegalėjo laipioti laiptais, prieš jam čia atvykstant Lukanas valgomąjį pavertė miegamuoju, todėl Džordanas gulėjo lovoje, stebeilijo į lubas ir nejautė daugiau nieko, tik savo pasididžiavimo tvinkčiojimą, be menkiausių pastangų įsivaizduodamas, kaip kambaryje virš jo nusirengia Stefanija Makinli. Džordanas neištvėrė, atsikėlė, skubiai apsirengė ir nuklibikščiavo į virtuvę. Tokioms aplinkybėms ant stalo paliktas beveik pilnas butelis raudonojo vyno labai viliojo!

Pasirodė, kad maukti vyną nevalgius ne tokia jau ir gera mintis. Šįryt Džordanas buvo piktas kaip šuo, smilkinius jam gėlė panašiai kaip ir kitą kūno dalį – o ją gėlė kone visą naktį.

Jis išsivirė puodelį stiprios kavos ir nusinešė ant virtuvinio stalo, jau buvo išgėręs pusę stipraus ir kvap­naus gėrimo, kai ūmai toptelėjo mintis, kodėl name taip tylu. Nepajėgdamas užlipti laiptais ir pažiūrėti, ar Stefanija išvyko, jis žvilgtelėjo pro virtuvės langą ir pamatė, kad jos automobilio prie durų nebėra. Tai piršo mintį, jog ji paklausė jo patarimo ir galiausiai išvyko.

Keista, tačiau Džordanas nepajuto didžiulio pasitenkinimo, kaip tikėjosi. Pagalvojo, kad Lukanas greičiausiai buvo teisus sakydamas, jog jis per ilgai čia tūno vienas. Ir dabar, kai iš tikrųjų pasijuto patenkintas sugrįžus fizioterapeutei, kurią su juo net nepasitaręs pasamdė jo užsispyręs brolis, Džordanas jau nebemėgino to neigti!

– O kaip jums atrodo, kur aš buvau? – sarkastiškai paklausė Stefanija. Į šį klausimą atsakyti nereikėjo, nes ji numetė sunkius krepšius su pirkiniais ant medinio stalo, paskui nusivilko švarkelį – šiandien buvo apsirengusi geltonais aptemptais marškinėliais ir tais pačiais išblukusiais mėlynais džinsais žemu liemeniu.

Dar vieni trumpi marškinėliai, kurie, kaip ir ankstesni, išryškino erzinančiai plokščią jos pilvą ir aptempė visiškai nuogas krūtis – tuo Džordanas buvo beveik įsitikinęs...

– Kodėl jums neįpylus man tos nuostabiai kvepiančios kavos, kol aš surasiu ragelius, kurių nupirkau pusryčiams? – linksmai pasiūlė Stefanija ir pradėjo raustis po krepšius, o jos stora neįtikėtinos spalvos kasa per petį nukrito į priekį.

– Klausau, ponia, – santūriai sumurmėjo jis ir atsilošęs medinėje kėdėje paėmė švarų puodelį, paskui pasilenkė į priekį, pakėlė kavinuką ir į abu puodelius įpylė karštos kvapnios kavos.

– Tai buvo prašymas, ne įsakymas, – atsiduso ji.

Kilstelėjęs tamsius antakius Džordanas pastatė jos puodelį kitoje stalo pusėje ir susiraukė iš susierzinimo supratęs, kad iš tikrųjų džiaugiasi į namus sugrįžus žmogui, su kuriuo galima pasiginčyti.

– Vakar vakare aš skambinau Lukanui, – šaltai pranešė jis.

Stefanija ir toliau krepšiuose ieškojo ragelių.

– Aš žinau.

Įtariai primerkęs akis Džordanas sustingo.

– Jūs žinote?

– Taip. – Stefanija patenkinta nusišypsojo suradusi dėžutę su šviežiais prancūziškais rageliais, ištraukusi ją padėjo ant stalo šalia sviesto ir medaus – šie produktai, be abejo, buvo nupirkti juos pagardinti. – Aš kalbėjausi su juo telefonu prieš važiuodama apsipirkti. Jis neatrodė labai patenkintas, kad pažadinote jį antrą valandą nakties norėdamas pasakyti, kaip nekenčiate jo už tai, kad atsiuntė mane čia.

Ji abejingai nukėlė likusius krepšius ant grindų, nusiteikusi iškrauti vėliau, ir nuėjo paimti lėkščių ir peilių, kurių prisireiks valgant ragelius, tada atsisėdo prie stalo priešais jį.

Naktį Džordano pakrikę nervai neaprimo net išgėrus du trečdalius butelio raudonojo vyno, jis nepagalvojo pasidomėti, kiek valandų, kai galvon šovė mintis paskambinti Lukanui ir išlieti pyktį. Bet išgirdęs, kaip santūriai Lukanas reaguoja į jo skundus, Džordanas šiek tiek suabejojo, ar tikrai vyresnysis brolis liko nepatenkintas jo skambučiu.

– Tai gal jam reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau, prieš atsiunčiant jus čia su manimi nepasitarus! – atkirto jis.

Stefanija abejingai gūžtelėjo pečiais ir pasimėgaudama šveitė ragelį su sviestu.

– Matyt, jis visai nepagalvojo, koks šiurkštus ir kaprizingas jūs tapote.

Džordanas pašaipiai patempė lūpas.

– Net neabejoju, kad jūs su didžiausiu malonumu jam apie tai pranešėte.

– Man nieko nereikėjo daryti, kai paskambinote jam tokiu netinkamu laiku ir pradėjote skųstis. – Atsikandusi ragelio, aptepto sviestu ir medumi, Stefanija kone sudejavo nuo ją užplūdusio juslinio malonumo. Ją kerėjo nuostabus ragelių aromatas – pirmiausia prekybos centre, o paskui važiuojant atgal, jie tikrai buvo tokie skanūs, kaip ji ir įsivaizdavo. – Suvalgykite ragelį, Džordanai, – pasiūlė ji. – Gal taip pavyks įveikti pagirias, – pašaipiai pridūrė ir vėl atsikando skanų kąsnį.

Iš panaudotos taurės ir visiškai tuščio raudonojo vyno butelio, kuriuos rado šįryt ant stalo, Stefanija suprato, kad Džordanas naktį buvo grįžęs į virtuvę. Sprendžiant iš patamsėjusių paakių ir išbalusių skruostų, raudonasis vynas nepalengvino skausmo ir jis neleido jam miegoti.

Šįryt jis pagaliau susišukavo ir nusiskuto, švariai nugremžtas smakras su kerinčia duobute atrodė tobulai. Stefanija bandė atsispirti šio vyro žavesiui sutelkdama dėmesį į tai, kad jis vilki švarius baltus marškinėlius ir mūvi išblukusius džinsus, tad buvo galima puoselėti viltį, jog net ir po visų bėdų jis dar ne visiškai atmetė visuomenės priimtas normas. Nors dėl to ji nebūtų išdrįsusi lažintis!

Žinodama, kad Džordanas yra netoliese, praėjusią naktį Stefanija miegojo prastai, o ryte išsiaiškino, kad nėra ką valgyti pusryčių, nerado net duonos pasiskrudint! Aišku, tai nepagerino jai ūpo.

Ji greitai paskambino Lukanui Sent Klerui ir pranešė atvykusi laimingai ir kol kas dar nesanti išmesta pro duris Glosteršyro grafystės užkampyje; atsakydamas į tai Lukanas pranešė jai, kad Džordanas skambino jam naktį ir sakė tą patį. Nors Džordano atveju galima teigti, kad jis tiesiog skundėsi. Tačiau į jo skundus vyresnysis brolis visai nekreipė dėmesio. Iš tikrųjų jis į šį reikalą pažvelgė taip, kaip Džordanas ir manė – kad bet kokia reakcija yra daug geriau už abejingumą, kurį pastaruoju metu jis dažniausiai rodė.