Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Persigalvojote? – paklausė ji po valandos, kai išgirdusi nelygią Džordano eiseną jam grįžtant koridoriumi pakėlė akis.

– Ne. – Džordanas nebūtų galėjęs tvirtinti, kad jo neviliojo nuostabūs kvapai, sklindantys iš virtuvės į koridorių ir į kabinetą, kuriame jis sėdėjo, kol ta užsispyrėlė, aišku, ruošė pietus. Ar kad nevarvėjo seilės pagalvojus, kaip suleidžia dantis į pusžalį kepsnį, į minkštas, su sviestu troškintas bulves su lupenomis, gal dar į salotas, apipiltas gardžiu, neriebiu prancūzišku padažu. Tegu viliojo, bet jis jokiu būdu nesuteiks jai malonumo ir neprisės šalia prie pietų stalo.

– Maniau, kad liepiau jums dingti iš čia? – Nepriekaištinga švara virtuvėje rodė, kad ji baigė tvarkyti prieš pradėdama ruošti valgį.

Stefanija liko patogiai įsitaisiusi prie virtuvės stalo ir baigė valgyti kepsnį, užsigerdama puikiu raudonuoju vynu, jei etikete ant atkimšto butelio galima pasikliauti.

– Jūsų brolis nori, kad pasilikčiau.

Džordanas sukando dantis.

– Ar jūs kalbėjotės su juo?

– Nuo praėjusios savaitės nesikalbėjau.

– Puiku, jei nepastebėjote, tai pranešu, kad Lukano šiuo metu čia nėra.

– Net neabejoju, kad atvyktų per kelias valandas, jeigu aš jam paskambinčiau, – ramiai atkirto Stefanija Makinli.

Puikiai pažinodamas savo arogantišką brolį Džordanas neabejojo, kad Lukanas tikrai galėtų įlipti į nuosavą sraigtasparnį ir atskristi čia, jeigu nuspręstų, kad taip reikia padaryti. Jeigu tik pagalvotų, kad Džordanas kelia rūpesčių. O jis, be abejo, taip ir darė!

Džordanas nušlubčiojo iki bufeto pasiimti taurės, tada iš butelio pats prisipylė į ją vyno ir, prieš atsakydamas tai vis labiau jam įkyrinčiai moteriai, gurkštelėjo.

– Jeigu tai grasinimas, manęs neišgąsdinote.

– Ne grasinimas, nė nemaniau jūsų gąsdinti. – Stefanija susiraukė. – Ar jums galima gerti vyną, juk vartojate vaistus nuo skausmo?

– Tokie ir yra mano vaistai nuo skausmo! – Malberio dvare buvo viena tikrai puiki vieta – vyno rūsys ir pastarąjį mėnesį Džordanas nesivaržydamas vaišinosi tuo, kas jame buvo sukaupta. Luošys ir girtuoklis – kaip žemai puolė! – ironiškai pagalvojo jis.

Stefanija Makinli paniurusi žvelgė į jį.

– Alkoholis sukelia depresiją...

– Aš nesergu depresija, po šimts velnių! – taurė smarkiai trinktelėjo į stalą, kai jis nuleido ją išliedamas šiek tiek vyno sau ant rankos ir ant medinio stalviršio.

– Gerai! Tačiau esate piktas. Nervingas. Ir šiurkštus.

– Iš kur jūs žinote, kad aš nebuvau piktas, nervingas ir šiurkštus prieš nelaimingą atsitikimą? – paklausė Džordanas.

– Jūs toks nebuvote, – ramiai pasakė Stefanija žiūrėdama į jį. – Žurnalistai tikrai būtų paskelbę, jei įžymiajam Džordanui Simpsonui būtų būdingas bent vienas šių bruožų.

Atvirkščiai, žiniasklaida visą laiką rašė liaupsinančius straipsnius apie gražų ir žavų aktorių, kuris vesdavosi ilgakojes blondines į filmo premjeras, į prašmat­nius Los Andželo restoranus ar kur kitur. Jis visuomet atrodė stulbinamai gražus su juodu smokingu ar kasdieniniais dizainerių siūtais drabužiais, jo tamsūs, gal kiek per ilgi, bet stilingai sušukuoti plaukai paryškindavo išsišovusius, tarsi išskaptuotus skruostus, smakro liniją ir ramią patrauklią šypseną, kuri išlenkdavo tobulos formos lūpas. Žinoma, apie kerinčias gintaro spalvos akis galima nė nekalbėti!

Tai buvo visiška priešingybė šiam negailestingai kandžiam vyrui, šį vakarą vilkinčiam suglamžytais marškinėliais ir džinsais, apžėlusiu smakru ir seniai kirptais susivėlusiais plaukais.

– Kada jūs paskutinį kartą lankėtės pas kirpėją ir skutotės? – paklausė Stefanija.

Džordanas pakėlė taurę ir nugėrė dar vieną didelį raudonojo vyno gurkšnį.

– Po galais, ne jūsų reikalas, – suniurnėjo jis.

– Rūpindamasis savo išvaizda...

– Tai nė kiek nepakeis fakto, kad man velniškai skauda koją.

– Mums reikia išsiaiškinti priežastį, kodėl jums ją skauda, – spaudė jį Stefanija.

– Ne, Stefanija, tai jums reikia išsiaiškinti priežastį, kodėl taip yra, nes norite turėti labai gerai apmokamą darbą, – pabrėžė Džordanas. – Bet aš neketinu leisti jums net prisiliesti prie savęs ir savo kojos, tai jums gali kilti sunkumų, nemanote?

Na, tokiu atveju tai bus neįmanoma , – nusivylusi pripažino Stefanija. Jei pavyksta nustatyti tikrąją paciento negalios priežastį, gali jaustis laimėjęs pusę mūšio. Nuo to priklauso gydymas. Tačiau šis vyras elgėsi taip, kad buvo aišku: jis neketina jai nusileisti. Atsistojusi ji paėmė savo nešvarias lėkštes ir nunešė į indaplovę.

– Gal norėtumėte, kad dabar iškepčiau jums kepsnį?

– Pasakykite man, Stefa, kurių žodžių sakinyje nešdinkitės po velnių iš mano namų jūs taip ir nesupratote? – nuožmiai suurzgė Džordanas Sent Kleras.

Stefanija giliai atsiduso ir susitvardžiusi tarė:

– Aš nesu nei kvaila, nei kurčia, tad viską supratau. Be to, mėgstu, kai mano... mano pacientai vadina mane Stefanija arba panele Makinli, – pridūrė pabrėžtinai oficialiai. Tik savo šeimai ir labai artimiems draugams ji leisdavo vadinti ją sutrumpintu vardu. Kita vertus, nesutrumpintas vardas skambėjo formaliai ir geriau tiko darbo aplinkoje. Stefanija nesivaržydama pripažino, kad su Džordanu Simpsonu išlaikyti oficia­lius santykius jai daug sunkiau nei su kitais pacientais.

Žinant, kad gresia viešas skandalas, kurį Džoja pavadino Niumano atveju , jai būtinai reikėjo bendraujant su šiuo vyru – ir su visais kitais pacientais – neperžengti ribos. Jei Rozalinda Niuman turėtų rimtą pagrindą kaltinti ją nederamu ryšiu su jos vyru, Stefaniją užgriūtų ir kitų moterų pagieža. Atvirai kalbant, Ričardas Niumanas buvo vienas iš mažiausiai jos mėgstamų pacientų.

Priešingai nei Džordanas Simpsonas, kad ir kokio bjauraus charakterio būtų...

Džordanas vėl prisipylė vyno ir pašaipiai pažvelgė į ją.

– Kodėl jūs nepripažįstate, kad veltui gaištate laiką su manimi, Stefanija? Aš nenoriu, kad čia būtumėte, man jūsų nereikia.

Stefanija kilstelėjo antakį.

– Na, bent su pirmąja paskutinio sakinio dalimi aš sutinku!

Pamatęs iššūkį nežymiai pakeltame jos smakre ir blizgančiose žaliose akyse Džordanas sugriežė dantimis. Nes dar kartą teko pripažinti, kad žodžiais ir mintimis jis stengėsi išgrūsti šią moterį pro duris, o kūnas tuo pat metu geidė jos, jis norėjo prisitraukti ją prie krūtinės ir beprotiškai bučiuoti. Šešis pastaruosius mėnesius Džordanas nepajuto nė menkiausios geismo kibirkštėlės, moterys jo nedomino ir niūresnėmis akimirkomis kartais pagalvodavo, ar nelaimingas atsitikimas nebus atėmęs iš jo gebėjimo mylėtis. Tačiau vien tik pažvelgus į šią moterį jo kūnas atgydavo, o tai reiškė, kad šio gebėjimo jis neprarado.

Džordanui kilo noras sužinoti, ką darytų ryžtingai nusiteikusi specialistė Stefanija Makinli, jeigu jis pasiduotų šiam potraukiui ir aistringai ją pabučiuotų? Tik­riausiai rėkdama nesavu balsu išbėgtų į nakties tamsą ir daugiau niekada čia nepasirodytų!

Gerai pagalvojus, juk būtent to Džordanas ir nori...

Jis atsargiai atrėmė lazdą į virtuvinį stalą ruošdamasis nueiti – po šimts velnių, nušlubčioti! – tą trumpą atstumą, kuris juodu skyrė ir galiausiai sustojo tik per colį nuo staiga įsitempusios Stefanijos Makinli, kuri nugara prisispaudusi prie spintelės žiūrėjo į jį iš baimės išplėtusi akis.