Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Užteko užsiminti apie mėsą ir Džordanui net seilės ištįso.

– Neabejoju, kad sudorosiu kokį vieną, – šiurkščiai atšovė jis.

Eidama prie automobilio Stefanija šypsojosi. Jis leido jai pasilikti bent jau tol, kol ji paruoš pietus. Nenuostabu, nes iš nešvarių indų, kuriuos spėjo surinkti anksčiau, ji suprato, kad Džordanas nė kiek neperdėjo šnekėdamas apie kepintas pupeles ir skrudintą duoną – tuo jis ir maitinosi čia atvykęs. Savaime suprantama, kas bus paskui, kai Stefanija jį pamaitins, vis tiek neaišku; jos nė kiek neapkvailino jo netikėtas manevras, kai leido jai paruošti jiedviem pietus.

Netrukus ji pietaus su Džordanu Simpsonu!

Reikia pripažinti, kad šis Džordanas Simpsonas atrodė kitoks, jis smarkiai skyrėsi nuo žavingo, seksualaus vyro, apie kurį ji buvo prisiskaičiusi laikraščiuose. Atrodė ne toks, į kokį ji ilgesingai spoksojo dideliuose ir mažuose ekranuose, ir vis dėlto...

Vos tik Stefanija atidarė automobilio dureles, išgirdo skambant mobilųjį telefoną. Pasilenkusi pakėlė jį nuo keleivio sėdynės ir žvilgtelėjo, kas skambina.

– Džoja? – tarė pridėjusi telefoną prie ausies ir dėkingai atsikvėpė. – Labai džiaugiuosi, kad paskambinai! Man regis, aš patekau į bėdą. Didelę bėdą!

Antras skyrius

– Pamaniau, kad nusprendėte sėsti į automobilį ir dingti iš čia, – gergždžiančiu balsu ištarė Džordanas, kai Stefanija Makinli galiausiai sugrįžo į virtuvę nešina dėže su produktais.

Prieš atsakydama ji pastatė dėžę ant virtuvinio stalo, jos skruostai buvo šiek tiek paraudę, o iš ilgos rudų plaukų kasos draikėsi išsipešusios dar kelios garbanos.

– Buvau sustojusi pasigrožėti tolumoje dunksančiu nuostabiu dideliu pastatu, už kurio leidžiasi saulė.

– Malberio dvaro rūmais?

Ji linktelėjo.

– Ten viešbutis ar kas nors kita?

– Kas nors kita, – atžariai mestelėjo Džordanas. Laukdamas jos sugrįžtančios jis įsitaisė prie virtuvinio stalo, tad dabar ištiesė prieš save koją ir stebėjo, kaip Stefanija ilgomis grakščiomis rankomis trumpai nukirptais nagais traukia iš dėžės mėsą, bulves, šparagus ir salotas. Be abejo, ji pasiruošusi savo pacientus sadistiškai kankinti!

– Ten arba viešbutis, arba ne, – svarstė ji iškrovusi dėžę ir šiek tiek suraukusi antakius.

– Ne viešbutis, – atsainiai patvirtino Džordanas. Regėdamas visus šiuos šviežius produktus jis prisiminė, kad jau seniai nieko nevalgė. Tikriausiai kažkuriuo metu vakar, pagalvojo. Galbūt.

Vis dėlto, jis nesiruošė kalbėti apie Malberio dvaro rūmus ir jų paskirtį su moterimi, kuri po kelių valandų dings iš čia.

– Jūsų brolis Lukanas sakė, kad visas šis turtas priklauso Sent Klero korporacijai.

Džordano burna persikreipė.

– Nejaugi?

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– Taip ir sakykite, kad nenorite apie tai kalbėti.

Jis truktelėjo pečiais.

– Aš nenoriu apie tai kalbėti.

Aišku, ji pati prisiprašė tokio atsakymo, liūdnai pripažino Stefanija.

– Aš tik bandžiau palaikyti pokalbį.

Džordanas nedraugiškai dėbtelėjo į ją.

– Aš sutikau, kad paruoštumėte pietus, o ne kalbėtumėte.

Stefanija susilaikė nemetusi piktos replikos ir vėl pradėjo traukti iš dėžės produktus. Gal pavalgęs jis bus sukalbamesnis? O gal ir ne! – ramiai mąstė ji.

Ligos istorijoje buvo užfiksuota, kad sulaužyti rankos kaulai ir šonkauliai suaugo gerai, bet aplink burną ir akis nuo įtampos įsirėžusios raukšlės bylojo, jog jis vis dar kenčia skausmus, klubo ir kojos kaulai tikriausiai dar nesugiję. Stefanijai niežėjo pirštai, taip nekantravo išsiaiškinti, ar smarkiai Džordanas sužalotas, ir nuspręsti, kaip padėti šiam vyrui, kad jis galėtų laisvai judėti.

O gal jai tiesiog knietėjo paliesti šešių pėdų ir keturių colių 2ūgio liesą Džordano Simpsono kūną...

Stefanijai išdėsčius, kokia jai iškilo dilema, sesuo iš pradžių nepatikėjo, o paskui pralinksmėjo, atmesdama nuogąstavimus, kurie iškilo paaiškėjus, kad jos naujasis pacientas yra aktorius.

Džoja dar kartą nuramino Stefaniją ir liepė nesijaudinti, kad prieš jos norą buvo įpainiota į Niumanų skyrybų bylą. Advokatė sesuo patarė Stefanijai: Tu, sese, užsiimk tuo, kas tau geriausiai sekasi, o man leisk išspręsti tą problemą su Niumanais .

Vis dėlto Stefanija negalėjo nurimti, kol Niumanų problema kabėjo virš galvos.

– Gal padengsite stalą, kol aš ruošiu valgį? – ūmai paklausė ji.

Džordano skruostų raumenys sujudėjo.

– Po šimts velnių, aš juk nesu visiškas invalidas. – Jis negrabiai atsistojo ir sugriežęs baltais dantimis čiupo juodmedžio lazdą, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą.

– Aš paprašiau jūsų padengti stalą, neklausiau, galite ar negalite tai padaryti, – paaiškino ji.

– Žinoma, kad paprašėte, – sarkastiškai metė Džordanas.

Stefanija stebėjo, kaip jis nušlubavo per virtuvę ir atsidarė stalo įrankių stalčių – ji žvelgė į jį kaip specialistė. Kelis mėnesius nevaikščiojus Džordano kojų raumenys, aišku, buvo nusilpę, tačiau jis kentė skausmus ir buvo neaišku, kas juos sukelia. Aišku, galėjo ir apsimesti, norėdamas priversti ką nors atkreipti į jį dėmesį...

– Į ką, po velnių, jūs žiūrite?

Stefanija pakėlė akis ir pamatė, kad Džordanas piktai žiūri į ją iš kito virtuvės galo, laukinio pykčio išraiška gražiame jo veide įspėjo ją sakyti tiesą.

– Svarsčiau, ar jūs turite pakartotinę kojos ir klubo rentgenogramą.

– Nesvarbu. – Jis trankiai sumetė stalo įrankius atgal į stalčių ir užtrenkė jį. – Ir būtų geriau, jei susikrautumėte savo maistą ir nešdintumėtės iš čia! – Jis ryžtingai nuėjo prie durų į koridorių.

Supratusi, kad jis tikrai ketina išeiti, Stefanija susiraukė iš nusivylimo.

– O kaip pietūs?

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją, gintarinės akys iš įtūžio blykstelėjo.

– Aš netekau apetito.

– Ar tik dėl to, kad paklausiau apie jūsų koją?

– Dėl to, kad apskritai kalbate, – užgauliai atrėžė Džordanas. – Vyrai paprasčiausiai užsičiaupia ir tyli, o štai moterys, kiek žinau, jaučia poreikį išsiaiškinti viską iki smulkmenų.

– Jeigu norite pasakyti, kad vyrai mieliau slepia rūpesčius nei...

– Vienintelis rūpestis šiuo metu esate jūs ! – piktai pertraukė ją Džordanas ir pajuto, kaip pulsuoja skruosto nervas tvirtai sukandus dantis. – Padėtis pasikeis savaime, kai jūs išeisite pro mano namų duris.

Po galais, šis vyras iš tikrųjų nepajudinamas, visiškai nusivylusi pripažino Stefanija. Gerai, ir dviese galima pažaisti šį žaidimą!

– Aš niekur neisiu, – ramiai pareiškė ji.

Jo blizgančios gintarinės akys pasidarė šaltos kaip ledas, jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, paskui vėl nuo kojų iki galvos.

– Neisite?

– Ne, – nenusileido Stefanija. – Ir labai abejoju, ar jūs sugebėsite priversti mane išvažiuoti.

Jo veidas vėl nesveikai išblyško, o sučiauptos lūpos virto nuožmia linija.

– Jūs nepasiduodate, ar ne? – šiurkščiai sumurmėjo jis.

Stefanija atsiduso.

– Aš neketinu jūsų kankinti, pone Simpsonai...

– Tai eikite po velnių iš mano namų! – Džordanas nusisuko ir neatsigręždamas išėjo iš virtuvės, tamsūs, ilgi, susivėlę jo plaukai plaikstėsi ant pečių, o iš įniršio, kurio jis net nesistengė slėpti, nugara buvo tiesi kaip styga.

Palikęs pailsusią Stefaniją susmukusią ant virtuvinės kėdės Džordanas paprasčiausiai pasitraukė. Ji buvo įpratusi prie sunkių pacientų, dirbdama su jais dažniausiai numatydavo, kokius jie mes jai iššūkius. Bet susitarti su Džordanu Simpsonu buvo daug sunkiau, nei Stefanija įsivaizdavo prieš savaitę, kai daug ko nežinodama sutiko padėti Lukano Sent Klero broliui...