Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Hmm, dabar jau nebe taip pasitikite savimi, Stefanija? – Džordanas tyčia žengė dar arčiau.

Stefanijos širdis nukrito į kulnus. Pajuto Džordano kūno šilumą, nes jis stovėjo visai netoli jos. Ir akimirksniu sureagavo į tą šilumą, krūtys išbrinko, o speneliai sustandėjo ir, jos dideliam nusivylimui, išryškėjo per ploną marškinėlių audinį.

Nesvarbu, kad nesiskutęs, susivėlusiais ilgais plaukais, šią akimirką jis neabejotinai buvo tas pats seksualus, kerintis aukščiausios klasės aktorius!

Stefanija liežuvio galu apsilaižė išdžiūvusias lūpas ir tuojau pat suprato padariusi klaidą, nes pamatė, kaip aistros pritvinkusios aukso spalvos jo akys seka šį judesį.

– Tai nejuokinga, Džordanai...

– Ir neturi būti juokinga. – Jis akimirksniu įveikė nedidelį juos skyrusį atstumą. Sujaudintu kietu vyriškumu prisispaudė prie Stefanijos ir jų kūnų karštis virto nevaldomu gaisru. – Ar jie tikri? – Džordanas pakėlė ranką ir palietė ryškiai rudus plaukus jai ant smilkinio.

Stefanija susiraukė.

– Nejaugi rimtai manote, kad moteris sąmoningai galėtų nusidažyti plaukus tokia spalva? – nusišaipė ji, stengdamasi atsikratyti nerimo, kurį kėlė jo artumas. Ir tai, kaip Džordanas Simpsonas glaudėsi prie jos.

– Tikrai puikūs, – žavėdamasis sumurmėjo jis, pirštų galiukais liesdamas švelnias kaip šilkas garbanas. – Neįprasti.

Stefanija gerai suprato, ką daro Džordanas. Jai buvo aišku, kad jis sąmoningai griebėsi naujos taktikos norėdamas priversti ją išvykti. Bet žinojimas nė kiek nepakeitė jos reakcijos į jo artumą ir lengvus prisilietimus pirštų galais prie jos plaukų. Ji vos įstengė kvėpuoti... nedrįso kvėpuoti, nes sudirgintos krūtys lengvai lietėsi prie tvirtos Džordano krūtinės ir dėl to ji troško dar glaudesnio prisilietimo.

– Jie paprasčiausios rudos spalvos.

– Ne, – dusliai sumurmėjo Džordanas. – Aš dar niekada nebuvau matęs tokios puikios spalvos. Kaštonų ir cinamono su raudonais ir auksiniais atspalviais.

Plaukų spalva vaikystėje Stefanijai buvo kaip bausmė, tikrai ne apie tai ir dabar reikėtų kalbėti, rimtai nusiteikus ją suvilioti. Aišku, Džordanas to nė nenori!

– Jie rudi, – kategoriškai pareiškė ji.

Auksaspalvių jo akių žvilgsnis nuslinko prie jos pilnų krūtų, užkliuvo už sukietėjusių spenelių, paskui nukeliavo per plokščią pilvą žemyn iki šlaunų ir pavojingai ten užtruko.

– Ar ten jūs tokia pat?..

– Prašyčiau neliesti šios temos! – griežtai pertraukė jį Stefanija karščio nurausvintais skruostais. – Jums bus geriau, jei atsitrauksite nuo manęs, Džordanai, – perspėjo ji.

Tos auksaspalvės akys tyčiojosi iš jos.

– Kitaip?..

Sutelkusi visas jėgas Stefanija pažvelgė jam į akis.

– Deja, kitaip man teks jus priversti atsitraukti. – Stefanija prieš kelerius metus buvo lankiusi džiudžitsu savigynos treniruotes. Ji neabejojo, kad gali duoti jam atkirtį, bet visai netroško išmėginti tai, ką išmoko, su šiuo vyru.

Džordanui visai patiko nervinti Stefaniją Makinli ir kartinti jai gyvenimą, kad ji nebenorėtų čia likti, elgėsi su ja tarsi žaisdamas. Tačiau pamatęs, kaip jos kūnas atsiliepia į jo tyčinį gundymą, suprato, jog tai nebe žaidimas. Jo penis sukietėjo, jis tiesiog pulsavo, ir taip smarkiai, kad Džordaną net nudiegė pagalvojus, kaip jis nutraukia šiuos kūną aptempusius džinsus nuo jos dailaus užpakaliuko ir šlaunų, ilgomis kojomis nusmaukia iki žemės, tada pats išsilaisvina iš drabužių, atremia ją į virtuvinę spintelę ir panardina savo standų vyriškumą į jos karštas ir laukiančias gelmes.

Jis nežmoniškai to geidė, it koks seksualinis maniakas troško išgirsti Stefanijos Makinli riksmą orgazmo metu, pajuto, kaip išrasojo kakta nuo pastangų atsispirti pagundai.

Jo kūnas antrą kartą sureagavo į jos artumą – antrą kartą per valandą, greičiausiai taip nutiko todėl, kad jau seniai jis nemiegojo su moterimi. Tie ilgi ryškiai rudi plaukai, išdykėliškai patrauklus veidas ir lieknas išraiškingai moteriškų formų kūnas... po perkūnais, ji tikrai ne paskutinė tarp jo skonio moterų!

Džordanas įrėmė pašaipų žvilgsnį į skaisčiai nukaitusį jos veidą.

– Šiaip ar taip, jums tikriausiai knieti įgyti naujos patirties, Stefanija.

Ji kilstelėjo tamsius antakius.

– Knieti?

– Hmm. – Jis demonstratyviai atsitraukė nuo jos, nušlubavo per kambarį ir pasiėmė lazdą. – Nors turite dailias mažas krūtis ir gundantį užpakaliuką, aš vis tiek noriu, kad jūs išvyktumėte, – paniekinamai įgėlė.

Nusivylusi Stefanija atidžiai žvelgė į jį. Nors reikia pripažinti, jai gerokai palengvėjo, kai Džordanas nebestovėjo taip arti. Nebelietė jos. Nevertė jausti jo storo kieto vyriškumo. Pasekmės jo fizinio susijaudinimo, kilusio neabejotinai dėl jos!

Stefanija persibraukė sudrėkusiais delnais žemyn per šlaunis aptempusius džinsus.

– O aš vis tiek noriu iškepti jums kepsnį, jei esate alkanas, – dusliai pasakė ji.

– Tai tik sužadintų apetitą ne tam, kam reikia, Stefanija, – nusišaipė jis.

– Jūsų brolis moka man už tai, kad pasirūpinčiau jūsų koja, bet ne už tai, kad miegočiau su jumis! – sušuko ji.

Džordanas gūžtelėjo pečiais.

– Gaila, nes aš supratau, kad šiuo metu man labiau reikia moters lovoje, negu fizioterapeutės. – Džordanas suprato, kad jam dar niekada taip smarkiai nereikėjo fizinio pasitenkinimo, kaip šiuo metu!

– Ar neturite draugės, kurią galėtumėte pasikviesti? – smalsiai paklausė Stefanija.

Jo veidas apniuko.

– Ne, jau nebeturiu.

Stefanija tiriamai žvelgė į jį. Džordano Simpsono tėvai išsiskyrė, kai jis buvo dar vaikas, ir garsus aktorius niekada neslėpė antipatijos santuokai. Bet tai netrukdė jam turėti daug moterų. Gražių moterų. Patyrusių moterų. Tokių, kokia Stefanija niekada nebus. Ji suprato, kad dėl to jo aistra jai nėra tikra.

– Kodėl? Tikriausiai yra daugybė, kurioms galite paskambinti, jos atbėgs tekinos.

Džordanas šyptelėjo.

– Pažiūrėk į mane Stefanija, – pareikalavo jis. – Atidžiai pažiūrėk į mane.

Stefanija jau ne kartą žiūrėjo. Ir ne du! Taip, jis labai sulysęs, nusikamavęs ir daug liūdnesnis, negu buvo prieš šešis mėnesius, bet ji būtų galėjusi prisiekti, kad tai nepaneigia fakto, jog jis – patrauklus, gražus vyras.

– Ką turėčiau pamatyti?

Džordanas nekantriai prunkštelėjo.

– Kaip anksčiau jūs pavadinote mane? Luošiu, ar ne?

Stefanija sužiopčiojo nuo jo kandaus tono.

– Ne, iš tikrųjų tai aš pasakiau, kad jūs pats laikote save luošiu, – ryžtingai priminė ji.

– Galbūt todėl, kad toks ir esu? – šiurkščiai metė jis. – Visai nenoriu, kad kokia nors moteris būtų su manimi tik iš gailesčio.

– Tai kvaila...

– Ir taip sako moteris, kuri ką tik mane atstūmė? – įgėlė jis.

Stefanija išpūtė akis.

– Mes abu žinome, kad jūs elgiatės nerimtai.

– Mes?

– Taip, – atšovė Stefanija, – jūs tik stengiatės priversti mane išvykti.

– Ar išvyksite?

– Ne, – ryžtingai nukirto ji, nutarusi nepaisyti išdavikiškų kūno signalų – jos krūtys sustandėjo ir skaudėjo, o tarp šlaunų degino karštis...

Nors ir suprato, kad šis vyras tyčia žaidžia su ja, stengdamasis priversti išvažiuoti, tai visiškai nekeitė jos kūno reakcijos į jį.

– Kaip manote, ką darys Lukanas, jeigu aš paskambinsiu ir pasakysiu, kad išvykstu, nes jūs seksualiai priekabiavote prie manęs? – paklausė ji drąsiai žiūrėda­­­ma į jį.