Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Prieš tęsdama pokalbį Stefanija palaukė, kol Džordanas įsidėjo ragelį į lėkštę, užsitepė sviesto ir atsikando.

– Aš nusprendžiau susilaikyti nepasakiusi jūsų broliui, kad jūs pasirinkote seksualinį priekabiavimą kaip geriausią būdą manęs atsikratyti.

Džordanas lėtai sukramtė sviestu užteptą ragelį – tai buvo pirmas kąsnis, kurį jis įsidėjo į burną per kelias pastarąsias dienas – ir nurijęs pagaliau tarė:

– Tik todėl, kad žinote, jog Lukanui tai neįdomu.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– O gal aš saugau šį skundą kitai dienai.

Džordanas nusprendė, kad Stefanija Makinli turi kažką daugiau, ne vien neįprastos spalvos plaukus ir sveiką, lankstų kūną. Pats nustebo, kad jam smalsu sužinoti, ką būtent.

Jis atsilošė kėdėje.

– Vakar vakare turėjau paklausti, ar namuose jūsų laukia ponas Makinlis?

Stefanija žvilgtelėjo į savo kairę ranką.

– Žiedo nėra.

– Kiek žinau, ne visos ištekėjusios moterys mūvi vestuvinį žiedą, – lėtai iškošė Džordanas.

– Matyt, tos ištekėjusios moterys, su kuriomis jūs susitikinėjate, nenori, kad žinotumėte, jog jos yra ištekėjusios, – paaiškino Stefanija.

Džordanas prisimerkė.

– Aš neprasidedu su ištekėjusiomis moterimis.

– Tikrai?

– Taip. – Džordanas sukando dantis.

– Ar todėl, kad jūsų tėvai išsiskyrė?

Džordanas sunkiai atsiduso.

– O ką jūs žinote apie mano tėvų skyrybas?

Atsistojusi nunešti tuščią lėkštę į indaplovę ji truktelėjo pečiais.

– Tik tiek, kad duodamas interviu tėvų skyrybas pateikiate kaip pasiteisinimą, kodėl pats ketinate niekada nevesti.

– Tai gryna tiesa, o ne pasiteisinimas. – Džordanas staigiai pastūmė tuščią lėkštę ir atsistojo.

Stefanija suprato, kad užsiminusi apie tėvų skyrybas smarkiai supykdys Džordaną. Ne visai tokios reakcijos ji tikėjosi, bet tikriausiai tai daug geriau, nei visiškai jokios reakcijos!

Ji supratingai nusišypsojo.

– Negaliu įsivaizduoti, kad kokia nors moteris išdrįstų būti neištikima įžymiajam Džordanui Simpsonui.

Jo akys suspindo ryškia, sodria aukso spalva.

– Mano tėvas buvo neištikimas, ne mama.

Stefanija nusprendė, kad Džordanui juo labiau nereikėtų sužinoti, jog buvusio paciento skyrybų byloje ji yra laikoma kita moterimi – nors tai ir netiesa!

Jis ranka persibraukė plaukus.

– Iki pietų būsiu savo kabinete.

– Ką ten veiksite? – Stefanija atsistojo prieš duris, vedančias į koridorių.

Džordanas dėbtelėjo į ją.

– Ne jūsų sumautas reikalas.

– Gal aš galiu padėti?

– Būtų geriau, jei dingtumėte man iš akių! – Jis pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

Gal ir ne pats geriausias sumanymas pastoti jam kelią , – pamanė Stefanija, pajutusi Džordano kūno šilumą ir viliojantį, aiškų, žaižaruojantį jo kerinčių aukso spalvos akių žvilgsnį.

– Kai šįryt kalbėjau su Lukanu, jis užsiminė, kad čia, Malberio dvare, yra šildomas uždaras baseinas...

Džordanas kilstelėjo antakius.

– Na ir kas?

– Būtų smagu paplaukioti.

Tose auksinėse akyse plykstelėjo įniršis.

– Ar aš teisus galvodamas, kad tai galėtų būti puikus užsiėmimas norint sustiprinti mano kojų raumenis?

Stefanija iš gėdos paraudo, o veido išraiška įgijo budrumo.

– Kas čia bloga?

Jis truktelėjo plačiais raumeningais pečiais.

– Visiškai nieko. – Džordanas kietai suspaudė lūpas. – Jei aš norėčiau pamankštinti kojų raumenis. Bet aš to nenoriu , – kategoriškai pareiškė jis.

– O kodėl nenorite? – atsidususi paklausė ji. Matė, kaip nervingai trūkčioja jo skruostas.

– Traukis man iš kelio, Stefanija.

Ji ryžtingai papurtė galvą ir kilstelėjo smakrą. Atsisakė paklusti.

– Tik tada, kai paaiškinsite man, kodėl taip akivaizdžiai nenorite nė kiek pasistengti , kad jūsų koja visiškai atgautų judrumą.

Atrodė, raudona migla aptraukė Džordanui akis, nes atkaklūs šios moters klausimai vėl sudrebino jo šarvus.

– Liaukitės taip kvailai kalbėjusi!

– Tai ar jūs tikrai norite turėti sveiką koją?

– Ko aš noriu ir ką galiu – du skirtingi dalykai, – kandžiai metė jis.

Stefanija uždėjo delną jam ant dilbio.

– Tada įrodykite, kad aš klystu, eime paplaukioti.

– Tai kuris iš mudviejų dabar žaidžia sąžiningai?

– Eime, Džordanai, bus malonu, – įkalbinėjo ji.

– Neverskite manęs pakelti prieš jus ranką, Stefanija, – iškošė jis pro sukąstus dantis.

– Galėtumėte taip pasielgti? – Ji dar aukščiau kilstelėjo smakrą. – Nejaugi iš tikrųjų manote, kad šiuo metu esate fiziškai pajėgus priversti mane – ar kokį kitą žmogų – ką nors daryti?

Džordanas tvirtai suspaudė lazdą, tarsi patyčia būtų iš visų jėgų trinktelėjusi jam per galvą.

– Jūs esate žiauri!..

Ji abejingai truktelėjo pečiais.

– Niekas nesako, kad galiu padėti tik tuo atveju, jeigu jums patinku.

– Neprisimenu, kad būčiau prašęs jūsų pagalbos, – išspaudė jis, piktai žaibuodamas akimis.

– Prašėte ar neprašėte, pagalbos jums tikrai reikia.

Džordanas giliai atsiduso nenuleisdamas akių nuo penkių pėdų ir šešių colių 3ūgio lieknos merginos. Tikros užsispyrėlės. Džordanas nusprendė, jog iš jos ryžto galima daryti išvadą, kad ji tikra kietakaktė.

Jis tyčia lėtai nuleido akis žemiau, kur per marškinėlius išryškėjo jos krūtys.

Matydama, kad jis įžūliai spokso į jos krūtis, Stefanija pajuto nebe taip tvirtai valdanti padėtį. O per šią galima sakyti bemiegę naktį ji nusprendė, kad nuo šiol būtina tvardytis, jei vis dėlto ketina kokiu nors būdu priversti šį vyrą pasveikti.

Po galais, vieno jo žvilgsnio pakako ir jos speneliai pastebimai sustandėjo po plonais marškinėliais, dabar jie pūpsojo kaip prinokusios uogos ir prašyte prašėsi paragaujami!

Stefanija negalėjo prisiminti tokios seksualinės įtampos tarp jos ir kurio nors vyro, su kuriuo jai teko eiti į pasimatymą. Nei tokių geismo žiežirbų, kurios įsiplieksdavo tarp jos ir Džordano, kai jie atsidurdavo tame pačiame kambaryje. Nei tokio poreikio susilaikyti, nepasiduoti norui prisidengti rankomis išdavikes krūtis!

Įrėmusi žvilgsnį į arogantiškai gražų Džordano veidą ji ryžtingai stengėsi užgniaužti šį norą. Pagaliau susierzinusi atsiduso.

– Aš atvykau čia kaip specialistė, pone Simpsonai – ar pone Sent Klerai, kad ir kaip turėčiau jus vadinti – o ne tam, kad jus linksminčiau!

Džordanas dėl to nebuvo toks tikras kaip Stefanija. Ištisas dienas, ištisas savaites po nelaimingo atsitikimo gydantis ligoninėje pas jį plūste plūdo lankytojai, dauguma iš jų moterys, su kuriomis jis susitikinėjo praeityje, jos troško susitikinėti su juo ir ateityje. Tačiau nė vienai iš jų nepavyko sužadinti jam erekcijos, o Stefanijai Makinli tai pavyko – tą pačią akimirką, kai tik jis pirmą kartą ją pamatė. Nė vienai nepavyko sukelti keisto pasitenkinimo vien nuo žodinės dvikovos...

Reikia pripažinti, kad iškart po nelaimingo atsitikimo jam skaudėjo daug labiau nei dabar, tada jis vargiai pajėgė mąstyti apie kūniškus geidulius. Bet ir dabar vis dar smarkiai skaudėjo, o pakako žvilgtelėti į Stefaniją ir jis užsigeidė nurengti ją nuogai, paguldyti ant artimiausios lovos ir išbučiuoti, išglamonėti kiekvieną jos strazdanoto kūno colį.

Jis sutelkė dėmesį į jos putlias, vylingas lūpas. Lūpas, kurios – Džordanas visai lengvai tai įsivaizdavo – galėtų užkelti jį į pasitenkinimo viršūnę...