Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Atrodo, kai kurios jūsų kūno dalys prieštarauja šiam tvirtinimui, – paerzino jis, supratingai pažiūrėjęs į jos stangrias krūtis išsišovusiais speneliais.

Stefanijos skruostai iš gėdos suliepsnojo, kai ji pajuto padidėjusią seksualinę įtampą, kuri taip netikėtai užsiplieskė tarp jų.

– Čia šalta, – netvirtai pasiteisino ji.

– Keista... man atrodo priešingai. – Džordanas tyliai sukikeno.

Stefaniją taip pat išmušė karštis. Kūniška aistra tarp jų buvo tokia stipri, kad dar labiau nurausvino jai skruostus.

– Ką gi, ilgiau jūsų negaišinsiu, – sumurmėjo ji ir pagaliau pasitraukusi į šalį atlaisvino jam kelią. Tikėjosi, kad jam išėjus ji galės nuraminti savo perkaitusį kūną.

Pasiremdamas lazda Džordanas lėtai nužingsniavo prie durų.

– Praneškite, jei pagaliau nuspręsite išvykti.

– Kam, nejaugi ketinate ateiti ir man pamojuoti? – ramiai paklausė Stefanija.

– Ne, tik norėčiau, kad prieš išvykdama grąžintumėte durų raktą, – pasigirdo kandūs žodžiai, jis dar kartą pašaipiai pažvelgė į ją ir išėjo iš virtuvės.

Likusi viena Stefanija susmuko ant kėdės ir įsipylė dar vieną puodelį skanios ir stiprios, tik jau privėsusios kavos, kurios Džordanas buvo išviręs.

Kas dedasi su tais vyrais, su kuriais pastaruoju metu jai teko dirbti? Stefanija buvo visiškai tikra, jog staiga nevirto kokia nors sirena arba gundytoja, vadinasi, darbas pernelyg suartina ją su pacientais ir ji tampa lengvu taikiniu.

Kad ir kokia buvo priežastis, Stefanija suprato: stengdamasi atsispirti Džordano atakoms ji turės daug daugiau bėdos, negu kada nors turėjo su ištvirkusiu bjaurybe Ričardu Niumanu!

3 167,4 cm.

Ketvirtas skyrius

– Ko dabar norite? – nekantriai paklausė Džordanas, pakėlęs akis nuo darbo stalo, prie kurio jau visą valandą dirbo, ir pažvelgęs į tarpduryje stovinčią Stefaniją.

Tačiau jos visiškai neatbaidė akivaizdi jo entuziazmo stoka.

– Aš sugalvojau eiti pasivaikščioti ir noriu paklausti, gal ir jūs norėsite prie manęs prisidėti?

Džordanas prisimerkė ir patogiai įsitaisė odiniame krėsle prie rašomojo stalo.

– Niekaip nesuvokiu, ar jūs iš tikrųjų tokia nesupratinga, ar tik norite mane įskaudinti?

– Nei viena, nei kita, – nusišypsojo Stefanija.

Po pusryčių ji sutvarkė virtuvę, išplovė grindis, nuvalė dulkes ir išsiurbė svetainę, į kurią, regis, jau seniai niekas nebuvo nė kojos įkėlęs, tada nusprendė išvirti pietums šviežio vištienos sultinio – užkaitė puodą ir paliko virti ant dujinės viryklės. Ji tai darė, nes Džordanui reikėjo sveiko ir įvairaus maisto, kad jis sustiprėtų ir visiškai pasveiktų – juk toks buvo jos darbo tikslas.

Kai nebeliko ką daryti, Stefanijai vienai pasidarė nuobodu.

– Džordanai, mes toli neisime, – meilikaujančiu balsu pridūrė ji. – Jeigu nenorite daug vaikščioti, galite nueiti su manimi tik iki Malberio dvaro ir aprodyti jį man.

Džordanas nepatikliai pažvelgė į ją.

– Ar apsimetusi maža mergaite, kuriai reikia draugijos, paprastai pasiekiate savo?

– Man nereikia draugijos ir paprastai aš jos neieškau, – paneigė Stefanija. – Tik pamaniau, kad būtų smagu įkvėpti tyro oro.

– Ir pasimankštinti, – pašaipiai nutęsė jis. – Neužmirškime mankštos!

– Dieve, koks jūs bambeklis, – nusivylusi atsiduso Stefanija ir nusisuko.

– Ei, aš neprisimenu, kad būčiau atsisakęs eiti.

Stefanija lėtai atsisuko.

– Ar turėčiau suprasti, kad eisite?

– O kodėl ne? – Džordanas pasiėmė lazdą ir atsistojo. Jis abejojo, ar sugebėtų šįryt ką nors gero nuveikti su filmo scenarijumi, žinodamas, kad Stefanija klaidžioja aplink dvarą. – Tiesą sakant, aprodyti Malberio dvarą gali būti šiek tiek keblu, nes aš negaliu lipti laiptais,– susiraukęs pridūrė.

– Kol aš užlipsiu ir apsižvalgysiu, jūs galite palaukti apačioje, – praktiškai pasiūlė ji.

– Jūs galite staiga pareikalauti, kad išbandytume kurią nors iš lovų su baldakimu! – paerzino Džordanas.

– Ak, liaukitės, Džordanai, – suniurnėjo mažoji rudaplaukė.

Jis truktelėjo pečiais.

– Nesuprantu, kokia prasmė jums čia pasilikti, jeigu nepaversiu jūsų gyvenimo pragaru.

Stefanija taip pat to nesuprato, tačiau vylėsi, kad galiausiai ji pajėgs pakeisti Džordano nusistatymą ir privers jį priimti jos kaip specialistės pagalbą. O kol kas išeiti su juo pasivaikščioti buvo geriau negu nieko.

– Aš tik užbėgsiu į viršų pasiimti šiltesnio švarko. Nors dar tik spalis, lauke gana šalta.

– Jeigu tokiu būdu jūs subtiliai liepiate ir man šilčiau apsirengti, tai aš griežtai reikalauju nesielgti su manimi kaip su vaiku, – perspėjo ją Džordanas.

– Aš nesielgiu su jumis kaip... – Ūmai ji susiraukė ir nutilo, nes suprato, kad kaip tik taip ir elgiasi. Ko gero, persistengė bandydama jųdviejų santykius išlaikyti profesinėje plotmėje, nepasiduoti Džordano provokacijoms ir su juo neflirtuoti, nors jis dviprasmiškomis užuominomis aiškiai lenkė į tą pusę. – Aš... – Stefanija vėl pertraukė kalbą, nes suskambėjo telefonas.

Tiesą sakant... vienas iš jų. Ant darbastalio buvo fiksuotojo ryšio telefonas ir dar du mobilieji – juodos ir sidabro spalvos. Stefanija galėjo suprasti, kam reikalingas fiksuotasis ryšys, bet, dėl Dievo meilės, kam dar du mobiliojo ryšio telefonai?

Džordanas paėmė juodos spalvos mobiliojo ryšio telefoną ir prieš atsakydamas žvilgtelėjo, kas skambina.

– Sveika, Krista, – pasakė jis ir atgręžęs Stefanijai nugarą pažvelgė pro langą.

Stefanija spoksojo į plačią raumeningą nugarą, į baltus marškinėlius, kurie buvo glaudžiai aptempę pečius, ir svarstė, ar turėtų išeiti, ar gali likti. Skambutis, aišku, buvo asmeniškas. Skambino Krista Mur, moteris, su kuria, kaip kalbama, prieš nelaimingą atsitikimą Džordanas susitikinėjo.

– Pasilikite! – šūktelėjo Džordanas, kai atsisukęs pamatė, kad Stefanija ruošiasi išeiti.

– Vau, vau! – Ji pažvelgė į jį suraukusi nosį, bet vis tiek apsisuko ir išėjo.

Džordanas šypsodamasis suvokė, kad Stefanijai tolstant koridoriumi, jis neatplėšia akių nuo jos gundančių klubų ir siūbuojančio džinsais aptempto užpakaliuko. Ji iš tikrųjų buvo labiausiai...

– Ne, Krista, tai aš sakiau ne tau, – linksmai pareiškė jis į telefoną, kai pašnekovė pasiteiravo, ką jis turįs omenyje. – Na, vienam savo brolio... kompanionui, – išsisukinėdamas paaiškino, nesunkiai įsivaizduodamas aukštą, liekną šviesiaplaukę aktorę, sėdinčią savo bute Los Andžele.

Iš visų Džordano pažįstamų, su kuriais jis palaikė ryšius prieš nelaimingą atsitikimą, Krista buvo pati atkakliausia, ji skambindavo jam bent kartą per savaitę, norėjo sužinoti, kur jis yra ir kada grįš į Los Andželą. Kadangi Džordanas neketino atnaujinti jųdviejų santykių ir neplanavo artimiausiu metu grįžti į Los Andželą, paprastai su ja kalbėdavo trumpai.

Stefanija sėdėjo virtuvėje prie stalo ir nekantriai laukė, kol Džordanas baigs pokalbį ir pasiims švarką.

– Hm, kažkas skaniai kvepia. – Jis smalsiai pauostė atkėlęs dangtį puodo, kunkuliuojančio ant dujinės viryklės.

– Sriuba pietums, – trumpai paaiškino Stefanija ir pakilusi nuo kėdės apsivilko storą juodą švarką. – Ne, aš nemanau , kad dirbu namų šeimininkės darbą, – irzliai atšovė ji, kai Džordanas pašaipiai kilstelėjo antakius. – Kad jūsų kūnas pasveiktų, reikia sveikai maitintis, štai ir viskas.

Jis nusišypsojo.