Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Tai tvirtinate pietus verdanti tik todėl, kad maitinimą laikote viena iš gydymo priemonių?

Jos žalios akys prisimerkė.

– Visiškai teisingai.

– Jei jau taip sakote...

– Džordanai...

– Stefanija?

Jos nė akimirką neapgavo vaikiškai nekalta Džordano veido išraiška, Stefanija suprato, kad jis ir vėl bando ją suerzinti. Aišku, jam tai pavyko!

– Kam jums reikia dviejų mobiliųjų telefonų? – paklausė ji maudamasi juodas pirštines, kad nešaltų rankos.

Tarp jo gintarinių akių įsirėžė nežymi raukšlė.

– Ką?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Pastebėjau kabinete ant rašomojo stalo du mobiliuosius telefonus ir man pasidarė smalsu, kodėl jums reikia dviejų, kai dauguma žmonių puikiai apsieina su vienu?

– Gal todėl, kad manyje slypi du žmonės? – pagaliau atsakė Džordanas nusprendęs, kad Stefanija Makinli pernelyg pastabi, jam tai šiek tiek kėlė nerimą.

Ji išlenkė tamsiai rudus antakius.

– Ar todėl, kad esate Džordanas Simpsonas ir Džordanas Sent Kleras?

– Taip.

– Kodėl tapęs aktoriumi jūs pasikeitėte pavardę? Džordanas Sent Kleras yra gana charizmatiškas vardas...

– Tai mes einame pasivaikščioti ar neiname? – Džordanas suspaudė lūpas, žengė į priekį ir ryžtingai atidarė jai užpakalines duris.

– Einame, – linktelėjo Stefanija išėjusi į lauką. – Tai jūs iš tikrųjų manote, kad Džordanas Simpsonas ir Džordanas Sent Kleras yra du visiškai skirtingi žmonės? – atkakliai tęsė ji, kai jis užrakino duris ir priėjo prie jos, laukiančios ant takelio.

Džordanas apie tai negalvojo – jame tikrai buvo du visiškai skirtingi žmonės! Tokie skirtingi kaip naktis ir diena. Ir neatstojantys vienas kito.

– Kaip manote, ar mes galime paprasčiausiai pasivaikščioti? – burbtelėjo jis ir patraukė Malberio dvaro link.

– Žinoma. – Stefanija sąmoningai prisitaikė prie jo daug lėtesnės eisenos. – Ar niekada neketinote dirbti Sent Klerų korporacijoje? – smalsiai pasiteiravo ji.

Šitaip susiklosčius aplinkybėms toks smalsumas tikriausiai buvo visiškai suprantamas. Bet šiuo metu Džordanas nebuvo itin supratingas!

– Ar esate girdėjusi, kad pasivaikščioti galima ir maloniai tylint?

Žinoma, Stefanija buvo girdėjusi, tačiau neatrodė, kad tai įmanoma vaikščiojant jiedviem su Džordanu! Nebent nesmagiai tylint. Netgi nejaukiai tylint. Greičiausiai tą tylą būtų galima jausti visu kūnu. Bent jau jai taip būtų... Iš pikto žvilgsnio arogantiškai gražiame Džordano veide, kai jis šlubčiojo į priekį šalia jos, buvo lengva suprasti, kad dabar jam visiškai nerūpi nei ji, nei kas nors kitas.

– Oho!

Džordanas pavargęs atsirėmė į vieną iš keturių marmurinių kolonų erdviame Malberio dvaro prieškambaryje, o Stefanija pagarbiai įsispoksojo į didžiulį Venecijos stiklo sietyną, kabantį aukštai virš jų, freskomis ištapytoje palubėje. Kol nuėjo tą pusmylį ar panašiai iki čia, jam taip įsiskaudėjo koją, kad nebuvo nusiteikęs palaikyti jos entuziazmo. Be to, jis jau tūkstančius kartų buvo matęs Malberio dvaro vidų.

– Tai yra... norėjau pasakyti, puiku .

– Matau, kad jums tai kelia baimingą pagarbą, – lėtai ir ramiai tarė Džordanas, stebėdamas, kaip ji vaikšto po erdvų prieškambarį ir žavisi nuostabiomis marmurinėmis grindimis, skulptūromis.

– O jums nekelia? – Stefanija priekaištingai išpūtė akis.

– Ne, nelabai, – sumurmėjo Džordanas, atsitraukęs nuo kolonos jis sunkiai pasiremdamas lazda nuėjo link pagrindinės svetainės namo priekyje.

Stefanija lėtai žingsniavo jam iš paskos, o kai sustojo ant kambario slenksčio ir pamatė nuostabias aukso ir kremo spalvos dekoracijas ir Jurgio IV epochos baldus, jos akys nušvito iš malonumo.

– Ar Lukanas niekada negalvojo atverti šių lobių visuomenei?

– Žinoma, ne. – Džordanas vos nenusikvatojo pagalvojęs apie pasibjaurėjimą keliančią išraišką, kuri atsirastų vyriausiojo brolio veide, jeigu kas nors išdrįstų pasiūlyti atverti Malberio dvaro duris visiems be išimties. – Ir jums nepatariu jam to siūlyti, nebent norite išgirsti, kaip įtaigiai jis parodys visiškai tam nepritariantis.

– Vis dėlto gaila, kad tai neprieinama visiems, – susiraukusi pareiškė Stefanija. – Pats pastatas tikriausiai labai senas.

– Manau, karalienės Elžbietos I valdymo laikų pradžios.

Stefanija perėjo per kambarį ir atsargiai palietė gražų, puošnų, auksinį didžiulio veidrodžio, kabančio virš balto židinio, rėmą.

– Ar Lukanas pirko šiuos rūmus su visais baldais?

Daugelio šoninių stalų paviršiai buvo ornamentuoti, ant grindų ir kitų paviršių pristatyta šviestuvų, palei vieną sieną dunksojo didžiulis bufetas, ant židinio atbrailos stovėjo puošnus laikrodis paauksuotos bronzos aptaisais.

Džordanas abejingai truktelėjo pečiais.

– Kiek žinau, kai kuriems iš šių baldų mažiausiai keli šimtai metų.

– Įdomu, kas atsitiko čia gyvenusiai šeimai? – sumurmėjo Stefanija. – Ar nemanote, kad tai buvo kažkokie didikai?

Džordanas linktelėjo.

– Kunigaikščiai iš Stauerbridžo.

– Labai gaila, kad labai daug senųjų titulų išnyko arba paprasčiausiai nebevartojami, – atsiduso Stefanija.

– Taip, gaila, – santūriai pritarė Džordanas.

– Kaip manote, ar kada nors, kai sukurs šeimą, Lukanas nenorės čia apsigyventi? Man tiesiog tokia mintis toptelėjo į galvą, – ėmė gintis ji išgirdusi garsų Džordano juoką. – Sakote, kad jis neketina šių rūmų atverti visuomenei, bet juk ką nors turi daryti.

– Atsiprašau, aš tik bandžiau įsivaizduoti Lukaną vedusį, – žioptelėjo Džordanas, jo pečiai vis dar šiek tiek virpėjo. – Deja, man nepavyko.

Stefanija taip pat negalėjo įsivaizduoti, kad tas nesvetingas uždaras vyras, su kuriuo ji buvo susitikusi praėjusią savaitę, galėtų beprotiškai įsimylėti ir vesti.

– Nesuprantu, kodėl jis sumanė visa tai nusipirkti...

– Aš niekada nemėginau spėlioti, kodėl Lukanas elgiasi vienaip ar kitaip, patariu ir jums nesivarginti, – pasiūlė Džordanas ir pasisuko eiti. – Gal dabar norite pamatyti baseiną už namo? – paklausė pastebėjęs, kad Stefanija nesitraukia nuo židinio.

– Miesčionis, – geraširdiškai mestelėjo ji ir nusekė paskui jį atgal į nuostabų marmurinį prieškambarį.

Kadaise Stefanija lankėsi keliuose šalies dvaruose, kuriuos buvo leidžiama apžiūrėti pašaliniams, tačiau dar nepasitaikė negyvenamų rūmų, atrodančių taip, tarsi juose vis dar kažkas gyventų. Ant sienų kabėjo paveikslai, buvo daugybė įvairiausių puošmenų ir senovinių veidrodžių, sidabrinis padėklas ant stovo prieškambaryje, atrodė, laukia, kad ant jo kas nors padėtų vizitinę kortelę. Iš tikrųjų šie rūmai, regis, laukė savo šeimininko kunigaikščio Stauerbridžo, bet kurią minutę galinčio įeiti pro paradines duris.

– Lukanas samdo sodo prižiūrėtoją, jo žmona viduje nuvalo dulkes, – paaiškino Džordanas, kai Stefanija išdėstė jam savo mintis.

– Vis dėlto apmaudu, kad čia niekas negyvena... – Stefanija ilgesingai apsižvalgė.

– Tikriausiai šie rūmai – ne tokia vieta, kurią jūs kada nors galėtumėte pavadinti namais, tiesa? – pašaipiai paklausė Džordanas. – Kad norėtumėte pavadinti namais, – patikslino.

Stefanija stovėjo prie didžiulių plačių laiptų, kurie vedė į balkoną, ir klausė savęs, kiek gražių moterų nuo karalienės Elžbietos I laikų iki dabar nupleveno šiais laiptais žemyn į jų dievinamų mylimųjų glėbį. Turbūt begalė. O dabar Malberio rūmai stovėjo tušti, jais rūpinosi tik prižiūrėtojas su žmona, kurie, aišku, gyveno kur nors kitur, nors namai turėtų būti pilni meilės ir vaikų juoko.