Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Lukanas sunkiai atsiduso.

– Džordanas visiškai nenutuokia, kad ruošiuosi jus pasamdyti.

Stefanija jau nujautė, su kuo jai gali tekti susidurti. Žinoma, jei pacientas priešiškai nusiteikęs dar jai nepradėjus dirbti, bus daug sunkiau, bet juk ir anksčiau teko susidurti su sunkaus būdo ligoniais. Tiesą sakant, dauguma Stefanijos ligonių buvo sunkūs; būtent gebėjimas susitvarkyti su nesukalbamais žmonėmis pelnė jai gerą vardą, nuo pat nedidelės privačios klinikos įkūrimo jai netrūko darbo.

– Ar iš to, ką pasakėte, turiu suprasti, kad ketinate jam pateikti fait accompli 1?

Jis susiraukė.

– Šiaip ar taip, jis jus arba išvarys – ir be jokių ceremonijų, arba leis pasilikti.

Stefanija sučiaupė lūpas.

– Jeigu jau samdote mane, mums tiesiog reikia pasistengti, kad jis negalėtų manęs išvaryti, nei be ceremonijų, nei kitaip. Kaip supratau, namas, kuriame jis apsistojęs Glosteršyre, iš tikrųjų priklauso jums?

Lukanas įtariai pažvelgė į ją.

– Taip, tai Sent Klerų korporacijos turtas.

– Ką gi, kaip šios korporacijos vadovas, jūs, aišku, turite teisę nuspręsti, kas gali ar negali ten apsistoti. – Stefanija žvelgė į jį atviru žvilgsniu.

Viską supratęs jis pažiūrėjo į ją tamsiomis akimis, kuriose blykčiojo linksmos kibirkštėlės.

– Ar galėtumėte netikėtai ten pasirodyti? Pamatytume, kas iš to išeis.

– Galiu, jei pacientas nepalieka man kitos išeities, – be užuolankų pareiškė Stefanija.

Jis lėtai nusišypsojo.

– Esu įsitikinęs, kad būsite Džordano verta priešininkė.

Stefanija pralinksmėjo.

– Ar jau apsisprendėte mane samdyti, kad dirbčiau su jūsų broliu?

– Dirbti su Džordanu – gal pernelyg skambiai pasakyta, – liūdnai nutęsė Lukanas. – Jis labai aiškiai pareiškė norįs, kad apie jį niekas netupinėtų ir nerodytų pirštais tarsi jis būtų bandomasis triušis.

– Aš niekada netupinėju ir nenurodinėju, pone Sent Klerai, – ramiai pasakė Stefanija, pagalvojus apie laukiančius iššūkius jos susidomėjimas šiuo darbu tik dar labiau sustiprėjo. – Ar tiktų, jeigu pradėčiau dirbti kitą savaitę? – Ji neketino leisti šiam vyrui net nujausti, koks palengvėjimas užplūdo vien nuo minties, kad bent trumpam galės ištrūkti iš Londono.

Kuo toliau nuo Rozalindos Niuman nešvankių ir visiškai nepagrįstų kaltinimų, esą Stefanija turėjusi romaną su jos vyru...

– Taip, labai gerai. – Regis, jam atlėgo supratus, kad tai, ką jis pasakė apie savo brolį, šios moters neatgrasė.

Stefanija jį puikiai suprato, ji žinojo, kad labai dažnai pacientų negebėjimas susidoroti su savo liga sunkiai prislegia ir jų šeimos narius. Kartais net labai sunkiai. Lukanas Sent Kleras buvo laikomas šaltu ir arogantišku žmogumi, bet jis nuoširdžiai mylėjo savo brolį.

– Man reikės namo, kuriame jis gyvena, raktų ir maršruto, kaip ten nuvykti, – pasakė ji. – O visa kita palikite man.

Džordanas Sent Kleras dar nežinojo, kad į nepajudinamą taikinį ruošiasi smogti nesulaikoma jėga!

1 Fait accompli (pranc.) – įvykęs faktas. (Čia ir toliau – vert. past.)

Pirmas skyrius

– Kas, po velnių, tu esi? Ir ką veiki mano virtuvėje?

Maždaug prieš valandą Stefanija atsidūrė prie Malberio rūmų sargo namelio durų ir paskambino, paskui pabeldė, o pagaliau nusprendė, kad Džordano Sent Klero nėra arba jis tiesiog neatsako. Šiaip ar taip, ji neturėjo iš ko rinktis – teko įeiti atsirakinus duris Lukano Sent Klero duotu raktu. Patekusi į virtuvę ir pamačiusi netvarką toliau nėjo. Nešvarios lėkštės ir nevalyvumas vesdavo ją į neviltį, iš prigimties ji buvo linkusi į tvarką ir švarą. Suabejojo, ar Džordanas, atvykęs čia prieš mėnesį, teikėsi išsiplauti bent vieną puodelį

arba lėkštę!

– Ar čia virtuvė? – Stefanija nesiliovė rinkusi nešvarius indus, kurių, regis, buvo prikrauta visur, kur tik įmanoma, ir atsargiai krovė juos į kriauklę, pilną karšto muiluoto vandens. – O aš pamaniau, kad laboratorija, skirta bakterijoms auginti! – Ji atsisuko ir pakėlusi tamsius antakius pašaipiu žvilgsniu nužvelgė netvarkingą vyrą, stovintį tarpduryje ir kaltinamai žiūrintį į ją.

Akimirksniu jį pažinusi Stefanija pajuto, jog reikia atsiremti į virtuvinę spintelę, kad nenugriūtų. Nors ilgoki tamsūs plaukai buvo susivėlę, išraiškingas kampuotas veidas apžėlęs kelias dienas neskustais šeriais, vilkėjo paprastais juodais marškinėliais ir išblukusiais mėlynais džinsais, šiek tiek per laisvais stambiam kūnui, jo buvo neįmanoma nepažinti.

Stefanijai prireikė geležinės savitvardos, kad bent išoriškai atrodytų rami, kai prieš save pamatė ne Džordaną Sent Klerą, o pasaulinio garso aktorių Džordaną Simpsoną!

Reikia pripažinti, jog netvarkingai išsidraikę tamsūs plaukai ir gerokai atžėlusi barzda, gal ir bandyta nusigramdyti paryčiais, nors labiau priminė skustą vakar, gana sėkmingai pakeitė jo dailius bruožus – galbūt to jis ir siekė. Bet tų kerinčių gintaro spalvos akių buvo neįmanoma neatpažinti. Kritikai Džordano Simpsono akis apibūdindavo skirtingai, vieni sakydavo, kad jos lydyto aukso, kiti kad gintaro, o treti – kad cinamonų atspalvio, tačiau dėl vieno dalyko jie sutardavo ir jų aprašymas visada prasidėdavo žodžiu kerinčios !

Stefanija puikiai žinojo, kaip atrodo šis anglų aktorius, nes buvo jo gerbėja – prieš dešimt metų Džordanas Simpsonas, dar mažai kam žinomas, užkariavo Holivudą suvaidinęs pagrindinį vaidmenį filme, akimirksniu susilaukusiame neįtikėtinos sėkmės. Kaip galėtų nepažinti, jei matė visus filmus, kuriuose jis vaidino – iki šios dienos maždaug dvidešimtyje. Keli iš tų filmų už jo puikią vaidybą netgi buvo apdovanoti Oskaru ir ji atpažintų šiuos ryškius bruožus netgi tamsoje. Ji dažnai svajodavo apie šį vyrą ir svajonės su juo irgi būdavo tamsoje...

Be to, ji žinojo, kad Džordanas Simpsonas prieš šešis mėnesius, per paskutinį filmavimą, nukrito nuo pastato stogo. Tuo metu laikraščiai mirgėjo sensacingomis spėlionėmis, buvo užsimenama, kad Džordanas sunkiai sužalotas. Kad jis greičiausiai nebevaikščios. Ir daugiau negalės vaidinti.

Stefanijos širdis nežmoniškai daužėsi, o skruostai įkaito. Nebuvo jokių abejonių, nors šis vyras gali vaikščioti pasiremdamas lazdele, jis tikrai yra tas nepaprastai gražus aktorius, kuriuo ji žavėjosi daugelį metų. Smulk­mena, Lukanas Sent Kleras prieš savaitę apie tai net pamiršo jai paminėti, pagalvojo su apmaudu. Būtų geriau tai žinoti iš anksto!

– Labai juokinga! – į jos pastabą apie virtuvę atsakė Džordanas gergždžiančiu balsu. Jis stovėjo tarpduryje sunkiai pasirėmęs ant juodmedžio lazdos, kurią dabar būtinai turėjo visur tampytis, jei nenorėjo pargriūti. – Bet nepaaiškina, kas jūs esate ir kaip įėjote į vidų?

Džordanas buvo gerokai nusikamavęs ir užmigo lovoje, kuri buvo atnešta į valgomąjį, nes jis nebepajėgė laipioti laiptais, paskui išgirdo kažką vaikštant virtuvėje. Pirmiausia pagalvojo, kad ten vagis, bet įsibrovėliai paprastai per ilgai neslankioja ir neplauna indų!

– Aš turiu raktą, – atšovė rudaplaukė ir gūžtelėjo pečiais.

Jis prisimerkė.

– Įdomu, kas jums jį davė.

Ji tyliai atsiduso ir vėl gūžtelėjo pečiais.

– Jūsų brolis Lukanas.

Džordano žvilgsnis tapo rūstus.

– Jeigu mano įkyruolis brolis atsiuntė jus čia kaip namų šeimininkę, tai norėčiau, kad žinotumėte, jog man namų šeimininkės nereikia.

– Visa tai, ką matau, liudija priešingai, – tingiai tarė rudaplaukė ir nusisukusi nuo jo vėl ėmė stropiai tvarkyti virtuvę – rinkti dar likusius nešvarius indus ir krauti šalia kriauklės. Džordanas žvelgė į ją primerkęs akis, jam niekas netrukdė stebėti, kaip trumpi balti marškinėliai priglunda prie stangrių krūtų, plokščio pilvo ir užsibaigia keliais coliais aukščiau džinsų, aptempusių siaurus klubus ir puikų apvalainą užpakaliuką.