Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

Taigi Džeredas sukūrė planą.

Pirmas žingsnis: flirtuoti. Atskleisti Elei jos tikrąją prigimtį. Atkreipti dėmesį į jos aistringumą, kurio Maiklas nesugebės patenkinti. Aistringumą, kurį ji bandė užgniaužti visomis įmanomomis priemonėmis. Iki šios nakties.

Antras žingsnis: erzinti, šaipytis ir baksnoti pirštu į akivaizdžius dalykus. Parodyti visus Maiklo trūkumus. Pajuokti juos. Duoti Elei galimybę suvokti, kaip ją nervina Maiklo kasdieniai įpročiai, kad ji suprastų, jog vedybos būtų klaida. Tačiau, nepaisydama Džeredo pastangų, ji tik gyrė ir gynė Maiklą niekada neminėdama jo blogu žodžiu. Giliai širdyje Džeredas ilgėjosi moters, kuri jį remtų taip besąlygiškai.

Kai Elė pasirodė esanti nepalenkiama, Džeredas ėmėsi trečio žingsnio ir nukreipė pastangas į Maiklą. Keletas gerai parinktų žodžių, atsitiktinis susitikimas bare su moterimi, apie kurią Maiklas galvojo labai palankiai, ir planas pavyko stebėtinai lengvai. Vėliau paaiškėjo, jog Maiklo susirūpinimas Ele ir jos keistu nuolankumu stiprėjo nuo tada, kai ji pamėgino įnešti gaivesnio vėjo į jųdviejų miegamąjį.

Dabar Maiklas – vienas iš nedaugelio draugų, parėmusių Džeredą, kai vyko tyrimas dėl gydytojo kodo ant vaistų receptų, – buvo neabejotinai laimingas su savo naująja, lygiai tokia pat nuobodžia kaip ir jis, drauguže. O Elė, kurią Džeredas vos pažinojo, ir kuri mėgino dėtis kitokia nei yra, liko nelaiminga. Džeredas jaudinosi dėl jos.

Todėl jis papildė planą ketvirtu žingsniu: sužavėti Elę, kad ji pamirštų Maiklą. Ir kas galėjo pagalvoti, jog Džeredui ji taip patiks? Jų žaidimas pastaruosius keletą mėnesių buvo bene smagiausias per ilgą laiką jam nutikęs dalykas.

Nuo tos dienos, kai jis ištarė: Taip .

Džeredas ištiesė kojas. Jam darėsi šalta. Siektelėjęs ranka palietė nuogas Elės kojas. Negalėjo patikėti, kad ji nesušalo. Jis perkėlė Elės svorį.

– Nagi, gražuole, mums laikas eiti.

Ji nė nekrustelėjo.

– Ele, – pasakė Džeredas, pabučiavo jai viršugalvį, o jos švelnūs plaukai pakuteno jam smakrą.

Tyla.

Jis paėmė Elė už pečių ir pasižiūrėjo į ją. Jos galva liko nusvirusi. Gražumėlis. Ir ką dabar daryti?

Trečias skyrius

Po penkių savaičių.

Naujųjų metų išvakarėse siautėjo audra. Tačiau šėlstantis šiaurrytys niekaip nepaveikė šventinės nuotaikos ar noro dalyvauti MadrinMemorial ligoninės Naujųjų metų sutikimo pobūvyje.

– Nori šampano?! – sušuko Viktorija, kad Elė ją išgirstų per garsią šokių muziką, sklindančią iš vakaro vedėjo garso kolonėlių prie pat jų stalo.

Elė papurtė galvą. Ji niekada nemėgo daug gerti, tačiau po nuotykio su gydytoju Pedžetu ant parko suolelio nedrįso gurkštelėti nė lašo. Nepasitikėjo savimi. Blaivybė tapo labai svarbi po to, kai atsibudo lovoje visai neprisimindama, kaip ten nusigavo, ir ką darė užšokusi ant Džeredo parke prie upės.

– Nenori paragauti paties geriausio burbuliuojančio gėralo pasaulyje? – sušuko Roksė ir užsivertė padavėjos Elei paduotą taurę.

– Kas veš tave namo? – paklausė Elė Roksės, stebinčios minią.

– Dar nežinau, – atsakė ji kažkam mirktelėdama ir valiūkiškai šypsodamasi.

Polė plekštelėjo Roksei per ranką.

– Bloga mergaitė, – pasakė Polė ir palinko prie Elės. – Atvažiavome drauge. Aš ją ir nuvešiu.

Elė nužvelgė šokių aikštelę, pilną jos besišypsančių bendradarbių, ir užsimanė iššauti į juos porą šampano kamščių. Ne. Jos nuotaika siaubinga, bet tai nereiškia, jog reikia pavydėti besidžiaugiantiems vakaru. Tačiau stovėti vienai, kai išmuš vidurnaktį, ir žiūrėti į visus, turinčius su kuo pasibučiuoti, neatrodė smagu. Ji ėmė dėlioti priežastis, dėl kurių galėtų ištrūkti namo prieš vidurnaktį.

Skrandžio skausmai? Kodėl gi ne. Menstruacijų spazmai? O, kad taip būtų. Niežulys ir išbėrimas? Galvos skausmas?

Dar jiedviem su Maiklu būnant pora, jie pasikalbėdavo, kad galėtų susižadėti prieš Naujuosius metus. Ir Maiklas ištesėjo pažadą – jis pasipiršo Vendai Kūčių dieną prie kalėdinės eglutės Pediatrijos skyriuje. Visa ligoninė ūžė. O Elė tądien troško apkursti.

Deja.

Tad beliko šypsotis ir linkėti tai iki koktumo saldžiai porelei laimės. Slapčia ji mąstė, kokių burtų galėtų griebtis. Gal išmėginti vudu magiją: padaryti tris iškamšas ir prismaigstyti jas adatų. Ji ėmė rankioti smeigtukus, kad įvykdytų sumanymą.

Vakaro vedėjas padarė pertrauką, kažkur fone, laimei, pasigirdo tyli maloni muzika, o prie merginų staliuko priėjo Lailas Krenšo, ligoninės Maitinimo skyriaus vadovas.

Prieš trejus metus ligoninės pastatas buvo praplėstas, atnaujintas ir modernizuotas, o ligoninės vadovybė nusprendė skirti erdvės statinio gale mokymams, konferencijoms, rėmėjų priėmimams, personalo vakarams ir švenčių progoms. Iš lauko nė nesuabejotum, jog tai ligoninė, tačiau pastato vidus panėšėjo į keturių žvaigždučių viešbutį. Kažkada apleistos ligoninės pagalbinės personalo patalpos virto puikiausia priėmimų sale, todėl rajono bendruomenė pareiškė norą ten rengti vestuvių pokylius, bendruomenės, o retkarčiais ir religinius renginius; taip netikėtai ligoninė gavo nemažų pajamų ir Lailas Krenšo tapo šiokia tokia garsenybe.

– Labas vakaras, merginos, – prabilo Lailas pietietiška tęsiama tarsena. – Šiek tiek vėliau šį vakarą norėčiau jus visas pakviesti į ekskursiją po mano valdas. Į šiaurės rytus įnešiau šiek tiek pietvakarių žavesio, tad labai noriu, kad pamatytumėte.

– Nori mūsų visų vienu metu? – gundančiu balsu paklausė Roksė žybčiodama akimis. – Ar po vieną?

– Kaip pageidausi, mieloji, – nusišypsojo Lailas prisimindamas Roksės kvailiojimus prieš savaitę didžiojoje konferencijų salėje, kur vyko naujos intraveninės pompos pristatymas ir personalo mokymai.

Roksė mirktelėjusi taip pat nusišypsojo.

– Ar tik man nemeluoja akys? – paklausė Polė rodydama į paradinį įėjimą.

Elė pasisuko ir pamatė Džeredą Pedžetą, dėvintį smokingą ir tokį gražų, kad galėjai suabejoti jo tikrumu. Jai vos nesustojo širdis. Elė sustingo ir vos neapalpo. Jai užėmė kvapą ir ji įsikibo į stalą, kad nenugriūtų.

Pajuto neišpasakytą gėdą ir sutrikimą. Paskutinį sykį, kai matė Džeredą, užkalbino jį bare ir išsivedė su savimi, o paskui dar ir kietai įmigo.

Be to, Elė pastebėjo, kad jis buvo gulėjęs jos lovoje, ir žinojo, jog ką tik grįžusi vėl užmigo; gėdijosi, nes nieko neprisiminė. Ir nors Elė sustingo iš sumišimo, jos veidas degte degė.

Ji gailėjosi to, ką padarė prieš penkias savaites, tačiau senelis sakydavo, kad praeities nepakeisi, tad reikia mąstyti tik apie ateitį. Elė nusprendė užmiršti tą įvykį ir negalvoti apie save su Džeredu. Ir visai netroško to pakartoti.

Voilà! Puiki priežastis sprukti namo, kol dar ne per vėlu.

– Aš išeinu, – pasakė Elė Viktorijai ir šiek tiek pasilenkusi atsistojo, kad liktų nepastebėta tarp žmonių, besisukančių šokių aikštelėje.

Viktorija žinojo, kas buvo nutikę tarp Elės ir gydytojo Pedžeto. Bent jau tai, ką Elė prisiminė.

– Mes jį užkalbinsime, o tu spruk, – pasakė Viktorija duodama ženklą Polei eiti į vieną pusę, o Roksei – į kitą.

Elė pasislėpė už vakaro vedėjo ir stebėjo, kaip draugės braunasi per minią. Roksė pirma pasiekė Džeredą, susigriebė už gerklės apsimesdama, kad springsta, ir susmuko ant grindų Džeredui prie kojų. Elė nusišypsojo matydama, kaip gydytojas Pedžetas atsiklaupė suteikti skubios pagalbos, aplink ėmė būriuotis žmonės, o šalimais stovinčios Polė ir Viktorija kikeno. Lyg jausdama, kad Elė stebi, Viktorija mostu liepė paskubėti. Elė taip ir padarė – išsmuko pro galinį išėjimą ketindama apeiti salę ratu, drabužinėje pačiupti paltą bei batus ir įšokti į vieną iš ligoninės automobilių, laukiančių norinčiųjų važiuoti namo.