Венди Маркус - Kai vienos nakties per maža

– Šitų mes neužsakėme, – pareiškė visuomet blaiviai mąstanti Viktorija.

– Gal užsakėme, tik neprisimename, – Roksė bandė rasti paaiškinimą. – Imkime ir išgerkime.

– Tai užsakė anas vyriškis, – padavėja parodė į vyrą, sėdintį tolimame baro kampe.

O’Halorano užeiga buvo mėgstama Madrin Memorial ligoninės personalo pasilinksminimo vieta, kur tiekiamas puikus maistas ir populiarūs gėrimai, tačiau aplinka neįmantri, tokia, kur kiekvienas rasdavo sau vietą. Nuošaliame kampe kelios stebėtojų grupelės būriavosi apie du biliardo stalus, kur jau vyko nedidelis turnyras. Kitame gale, laimei, toliau nuo Elės būrelio, besiklausančio muzikos automato, šmėžavo keli vaikinukai, matyti ligoninėje, kurie siurbčiojo alų ir mėtė smiginį. Šalia ilgojo baro stalo kabėjo milžiniškas ekranas, kuriame buvo galima stebėti futbolo rungtynes.

Visos keturios merginos iš savo vietų prie šoninės sienos pažvelgė į barą ir sveikindamos paslaptingąjį geradarį pakėlė taures.

Gydytojas Džeredas Pedžetas. Gudriai šypsodamasis, jis atsakė į merginų sveikinimą ir pakėlė alaus bokalą.

Elė vos nesutraiškė savo taurės. Paskutiniam smūgiui jis pasirinko netinkamą laiką. Stebėdama Džeredą Elė siurbčiojo kokteilį ir net nemėgino slėpti atviro susidomėjimo. Džeredas vilkėjo juodą odinį švarką ir priminė savimi patenkintą išpaikintą vaikinuką – toks vaizdas Elei patiko labiau nei jo siauros uniforminės kelnės ligoninėje.

Plaukeliai ant rankų vėl pasišiaušė, kūną perliejo šiluma ir ji prisiminė, kaip gera buvo jo glėbyje ir kaip saugiai ji jautėsi prie jo tvirtos krūtinės.

Po keleto dienų sueis dešimt metų nuo Elės motinos mirties, tai ir buvo viena iš priežasčių Elei susitikti su draugėmis, todėl ji vos tramdė viduje virusius jausmus. Prieš užsisakydama antrąjį gėrimą, ji tik nepasileido bėgti gatve ir rėkti, norėdama užsimiršti.

Jos savanaudė motina ieškodama vyro, kurį galėtų mylėti taip, kaip mylėjo Elės tėvą, tiesiog paskendo liūdesyje ir nė nesistengė išsikapstyti iš bėdų, kurių pridarė jos nelaiminga meilė. O Elei skaudėjo širdį dėl to, kad ji nesugebėjo užsitarnauti motinos meilės ir kad dabar ko nors imtis jau per vėlu.

Ji pyko ant mergišiaus tėvo, kuris atsisakė vesti motiną, kai ši pastojo, nors ir dievagojosi ją mylįs. Ir tiesiog siuste siuto dėl to, kad jis pasirodydavo ir dingdavo, kai jam norėdavosi, o kiekvienas jo grįžimas suteikdavo motinai nepagrįstų vilčių.

Kai bare pasirodė gydytojas Pedžetas, prie visiškos maišaties Elės galvoje prisidėjo dar ir potraukis jam, neviltis ir nusivylimas. Fizinis potraukis Džeredui, beviltiškas noras nušluoti tą savimi patenkinto erelio šypsenėlę jam nuo veido ir stiprus nusivylimas savimi, kad geidžia jo žinodama, jog blogesnio pasirinkimo ir būti negali.

Elė visai sutriko, norėjo prasmegti skradžiai žemę ir atsikratyti savo jausmų.

– Nekreipk į jį dėmesio, – tarė Viktorija.

– Ir dar tai, – pasakė sugrįžusi padavėja ir padėjo ant stalo vidurio baltą išpuoštą dėžutę.

Roksė puolė ją atidaryti.

– Sicilietiškas desertas cannoli! Aš taip jį mėgstu! – Ji čiupo vieną vamzdelį ir atsikando šokoladu aplietą galiuką.

Leisk man tau parodyti, ką gali tikras vyras…

Po velnių Džeredą. Elė pabaigė gėrimą tikėdamasi, kad jis apramins jos įsikarščiavusią vaizduotę.

– Paragaukim. Skanumėlis. – Roksė siuntė dėžutę ratu.

Elė įsmeigė akis į Džeredą. Jis vylingai nusišypsojo, paglostė rasojantį bokalą ir pirštų galiukais palietė lūpas. Putlias, gundančias, tobulos formos lūpas.

Staiga Elė išskydo. Ją apėmė sunkiai pažabojamas geismas, kurio ji nebuvo jutusi metų metus. Jis nesiliovė, kankino ir neleido nurimti. Todėl Elė nekentė Džeredo. Nekentė ir savęs, kad buvo tokia silpna ir nesugebėjo atsispirti.

– Žinau, ką reiškia tas žvilgsnis, – sušnabždėjo Viktorija jai į ausį. – Nedaryk to, Ele. Ryte bjaurėsiesi savimi.

– Viktorija teisi, Ele, – pritarė Polė. – Nepasiduok jam. Rytoj jo jau nebus ir tu jį pamirši.

Netiesa. Džeredas įsismelkė į jos mintis ir svajas. Reikia visai išmesti jį iš galvos ir tam yra tik vienas būdas. Paversti svajones tikrove. Perimti vadovavimą, pasimėgauti ir viską užbaigti.

Elė pakvietė padavėją.

– Atsisveikinimo tostas. Tekilos visoms mano draugėms! – sušuko ji, prisimerkė ir pasižiūrėjo į gydytoją Pedžetą, kurio nustebusiame veide pasirodė viltis. – Jam irgi. – Elė nusisuko ir ironiškai nusišypsojo. Atsisveikinimo tostas. Štai ką jis tuoj gaus.

Padavėja patiekė gėrimus.

Elė užvertė galvą ir nurijo tekilą vienu mauku nesivargindama paimti nei citrinos, nei druskos. Ji taukštelėjo taurę ant stalo ir atsistojo.

– Iki rytojaus. Turiu sutvarkyti vieną reikaliuką.

– Ele, pagalvok, – patarė Viktorija.

Elė išspaudė šypseną.

– Nesirūpink, Vika. Aš visuomet išsikapstau, – tarė Elė vėl ironiškai nusišypsodama – ketino kuo greičiau viską užbaigti.

Žengdama pirmyn ji virpėjo iš įtampos ir jaudulio. Ištiesinta nugara ir pečiais ji mėgino parodyti, kad jaučiasi pasitikinti savimi, nors taip ir nebuvo. Sulig kiekvienu kulniuko kaukštelėjimu į kietmedžio grindis, sulig kiekvienu žingsniu arčiau tikslo Elės nerimas stiprėjo. Ji dar niekada nėra siūliusis vyrui. Kai buvo labai jauna, jie patys paskui ją bėgiodavo. Delnai drėko, tad ji kyštelėdavo tai vieną, tai kitą ranką į kišenę nusišluostyti.

Likus keletui metrų iki Džeredo ji luktelėjo ir pagalvojo, ar nevertėtų sustoti ir užsisakyti dar vieną gėrimą. Gal Viktorija teisi? Ryte bus šlykštu? Elė žvilgtelėjo į Džeredą. Jų žvilgsniai susitiko. Juodu nenuleido vienas nuo kito akių. Elė pasisėmė ryžto iš Džeredo žvilgsnio, pasidavė abipusei traukai ir daugiau nė akimirkos nedvejodama žengė artyn.

Sėsdamasi ant kėdės šalia Džeredo Elė palietė krūtimis jo ranką ir numetė vieną Džeredo siųsto gardėsio gabalėlį priešais jį. Vamzdelis sutrupėjo. Būtų įspūdingiau numesti visą dėžutę, bet Roksė daugiau nedavė.

– Tu nori sekso, tiesa? – paklausė Elė garsiau nei derėjo. – Ką gi. Eime.

Džeredas nepajudėjo ir atrodė šiek tiek sutrikęs dėl jos tiesmukumo.

Puiku!

– Nagi, daktarėli. Neturiu daug laiko. Pats taip sakei. Tai nori sekso ar ne?

Kažkas paplekšnojo Elei per petį.

– Jei jis nenori, noriu aš, – pasigirdo žemas vyriškas balsas.

– Ačiū už pasiūlymą, – atkirto Elė neatsisukdama į kalbėjusįjį, stengdamasi neprarasti drąsos ir nemirti iš gėdos. – Šiandien noriu šito.

Džeredas pirmas vyras, per tiek metų palaužęs jos savitvardą ir valią. Dabar ji padarytų bet ką. Elė palinko prie jo.

– Arba dabar, arba niekada, – dar pamėgino pajuokauti. Paskui susitvardė. – Tai vienkartinis pasiūlymas ir tavo laikas senka.

Kai išgirdo paskui save užsitrenkiančias laukujes duris, kelias akimirkas Elė manė, kad Džeredas liko sėdėti bare. Jos pasitikėjimas savimi susvyravo. Gal ji visai jo nedomino. Gal tai tebuvo vaidyba ir žaidimas. Durims atsivėrus Elė žvilgtelėjo atgal ir nusišypsojo. Įsitikinusi, jog Džeredas ją pamatė, Elė nuėjo gatve į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę už baro.

– Tau negalima vairuoti! – sušuko Džeredas pavymui.

Tikrai. Negalima. Tačiau užplūdęs adrenalinas nešė Elę tarsi ant sparnų. Ji jautėsi nuostabiai. Elė žengė į šoną nuo šiukšliadėžės ir dešine ranka atsirėmė į sieną, kad neatsitrenktų.