Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

– Eikš čia, gydytojau. Noriu tau kai ką parodyti.

Štai ir tinkama akimirka. Elė suprunkštė panosėje ir nubėgo pro automobilius į tamsą, pievos įkalne pasileido prie suoliuko, kurį slėpė keli medžiai. Mėnesiena apšvietė jai kelią. Laimei, Elė niekur neužkliuvo ir nepargriuvo, nors kojos linko ir neklausė.

Vos atgaudama kvapą ir laukdama Džeredo, ji krito ant senutėlio medinio suoliuko ir įsmeigė akis į mėnesienos nušviestą lėtą upės tėkmę.

– Ele, – tarė Džeredas išniręs iš už medžių ir atsistojo prie jos; Elė įžiūrėjo tik virš jos dunksantį šešėlį. – Nuvešiu tave namo. Jau vėlu. Ir šalta.

Elė visiškai nejuto šalčio.

– Sėsk, – paliepė jinai.

Džeredas sudvejojęs pakluso.

– Čia atsivedu visus vaikinus, kuriuos pasigaunu bare.

Tačiau iš tikrųjų į šią vietą Elė su seneliu ateidavo šerti ančių. Kai tėvas jos atsisakė, senelis priglaudė ją, auklėjo ir rėmė, mokė pagarbos sau ir kitiems. Dėl senelio, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje, Elė baigusi koledžą grįžo į gimtąjį miestą. Jis labai nusiviltų Ele, jei žinotų, ką ji rengiasi daryti.

Elė nustūmė į šalį mintis apie senelį.

Ji geidžia Džeredo. Būtinai. Dabar.

Greitu judesiu, ištobulintu senais laikais, Elė kilstelėjo sijoną, užsiropštė Džeredui ant kelių, jautria šlaunų oda pajuto džinsus ir prispaudė jį prie suoliuko. Žinoma, jei būtų norėjęs, jis būtų išsilaisvinęs, tačiau Elė iš patirties žinojo, kad joks vyras nenorėtų tokiu momentu pabėgti.

– Teisingai apie mane galvojai, gydytojau, – sušnabždėjo jam į ausį giliai kvėpuodama ir ritmiškai judindama klubus, kol pajuto kylančią erekciją. – Esu šiukšlė, su kuria reikia elgtis bjauriai.

Džeredas sustingo.

– Niekada to nesakiau, Ele.

Elė nekreipė dėmesio į jo žodžius. Gal ir nesakė, tačiau galvojo.

– Jei tau šalta, tuoj sušildysiu, – kalbėjo ji bučiuodama Džeredo kaklą. – Aš visa įkaitusi. – Elė prasisagstė švarkelį ir prisiglaudė. – Nori daugiau, gydytojau?

– Vadink mane vardu. – Džeredas kilstelėjęs sijoną pakišo rankas po kelnaitėmis, didžiuliais delnais suėmė nuogus Elės sėdmenis ir prisitraukė prie savo klubų, kad jai būtų dar maloniau. O dangau, kaip gera.

Jis judėjo ir judėjo. Elė mėgavosi jo jėga ir geismu. Svaigino vyriškas kvapas, stangraus kūno artumas.

– Ele, būk gera, vadink mane vardu.

Ne. Pernelyg intymu. Elė įsisiurbė jam į kaklą pajusdama sūraus prakaito ir muilo skonį. Vadovauti turi ji, kad išvengtų asmeniškumų.

– O dangiškų migdolų nenori? – sukikeno Elė.

– Tu prisigėrei.

Siurbtelėjo – tiesa. Gal kiek padaugino – irgi tiesa. Todėl norisi šiek tiek pakvailioti. Bet prisigėrė? Tikrai ne.

– Juk linksminausi su merginomis. Žinojai, kad būsiu bare, todėl ir atėjai, – pasakė Elė ir ėmė traukti žemyn jo kelnių užtrauktuką, tada užčiuopė Džeredo vyrišką pasididžiavimą ir jį išlaisvino. Ir nors buvo tamsu, nes Elė nugara užstojo mėnulį, Džeredas nulenkė galvą pasižiūrėti žemyn.

Elė toliau ranka glamonėjo Džeredą ir ėmė lėtai slysti jo karšta švelnia oda.

– Ar nepagalvojai, jog bus smagiau, jei imsimės kūnų terapijos po to, kai išgersiu keletą taurių?

Džeredas susinervino.

– Negaliu šitaip, – pasakė jis ir suėmė Elės klubus, tarsi ketindamas ją nukelti. Tačiau Elė pastebėjo, kad jis nenustūmė jos rankų šalin. – Nuvešiu tave namo.

O jai teliks tik svajoti apie juodu gulint vienai savo lovoje? Na, jau ne. Čia pat. Dabar. Arba nereikia nieko.

– Nesuk dėl manęs galvos. – Atsirėmusi keliais į suoliuką Elė pakilo, nusimetė kelnaites ir vėl grįžo pas Džeredą. Jie nepakils nuo šio suoliuko, kol ji negaus to, ko čia atėjo. – Patyrusios mergaitės gali ir šitaip.

Džeredas giliai įkvėpė.

Elė lėtai leidosi žemyn, šiek tiek pakildavo ir vėl leisdavosi, išsiriesdavo ir vėl išsitiesdavo, kol Džeredas visas buvo joje. O dangau. Būtent šito ji ir norėjo.

Džeredas pasinėrė į tylą, atlošė galvą, o mėnesiena apšvietė jo gražų veidą. Būtų tikra laimė atsibusti šalia tokio gražaus vyro kas rytą, metų metus, jei tik jis būtų ne Džeredas. Jo akys užmerktos, veide nematyti nei įtampos, nei skruostų duobučių, kurios pasirodydavo kaskart, kai šypsodavosi Elei. Jis apglėbė Elės klubus ir švelniai ją laikė.

Džeredas buvo iš tų vyrų, kurių išvaizda Elę traukė. Aukštas. Tvirtas. Linkęs vadovauti. Šalia jo jautė pilnatvę, kokios anksčiau nebuvo patyrusi, jis suvirpino sielos gelmes taip netikėtai ir jaudinančiai, kad ji nenorėjo prarasti to nuostabaus jausmo. Tarytum būtų suradusi antrąją obuolio puselę. Tikras stebuklas.

Ji visą gyvenimą svajojo apie tokius jausmus. Ir kodėl juos patyrė sutikusi būtent Džeredą?

Elė ėmė judėti.

Džeredas sudejavo.

– Tai negerai. Tu Maiklo mergina...

Nejaugi jo sąžinė atsibudo?

– Jau nebe, – priminė Elė pagalvojusi, jog dėl to turėtų padėkoti Džeredui. – Dabar aš tavo. Nagi, parodyk, ką moki.

Jis pakluso Elei ir tvirtai ją apkabino, lyg ilgą laiką nebuvęs su moterimi.

– Žinojau, kad su tavimi bus labai gera. – Viena ranka Džeredas pasiekė jos krūtį ir paglostė spenelį. Elę be galo sujaudino jo žodžiai ir ji mėgaudamasi užsimerkė.

Jie vis aidėjo jos galvoje. Žinojau, kad su tavimi bus labai gera . Malonumas. Elė vis galvojo apie tai, ką kalbėjo Džeredas ir tirpo iš pasitenkinimo. Džeredas Pedžetas, tvirtas, savimi pasitikintis, jausmų neslepiantis vyras, be to – rūpestingas ir kvalifikuotas gydytojas, šalia kurio nevalingai mintyse imdavo skambėti gražiausia muzika.

Elė prigludo Džeredui prie krūtinės judėdama jo ritmu; judesiai vis stiprėjo ir greitėjo, skausmingi prisiminimai apie motinos savižudybę ėmė blėsti ir galiausiai apėmė palengvėjimas bei saldus užsimiršimas. Išsilaisvinimas.

– Aš svajojau apie tai. Apie mudu, – trūkčiojančiu balsu ištarė Džeredas glostydamas Elei nugarą.

Aš taip pat.

– Nė negalėjau įsivaizduoti, kad bus taip gera.

Iš tiesų.

– Tu nuostabi.

Tu irgi.

– Bet reikia liautis.

Ką? Elė sustojo.

– Ne, jokiu būdu, – paprieštaravo ji, rankomis atsirėmė į Džeredo kelius ir vėl ėmė judėti. – Tu tiek savaičių kankinai mane, erzinai, flirtavai. Dar ne pabaiga. Dar ne. – Jai trūko tiek nedaug.

– Neturiu prezervatyvo.

Anksčiau tokie žodžiai būtų sustabdę Elę. Ji nemėgo rizikuoti. Tačiau tą akimirką ji nemąstė apie riziką, nevaldomai troško Džeredo artumo, seksualinio ir emocinio palengvėjimo, todėl nė nepagalvojo apie saugumą. Alkoholio poveikiui stiprėjant Elė vis mažiau paisė sveiko proto.

– Man nerūpi, – pasakė ji, išlenkė nugarą, įsitempė, paskui atsipalaidavo. – Juk sakei, kad tu tikras vyras. O tikri vyrai viską suvaldo. – Ji vėl įsitempė ir atsipalaidavo.

Džeredas giliai įkvėpė, lyg stengtųsi viską suvaldyti .

Elė palinko prie jo ir pabučiavo.

– Būk geras, – sušnabždėjo jam į ausį ir vėl ėmė bučiuoti.

Džeredas pasuko galvą į šoną.

– Ele, aš... Mums nederėtų... – kalbėjo jis mėgindamas nustumti ją į šoną.

– Ne! – sušuko Elė, abiem rankom apkabino jo kaklą ir tvirtai prispaudė prie savęs. – Nepalik manęs, – maldavo ji ir buvo pasirengusi padarytą bet ką, kad jį sulaikytų, – taip nenorėjo likti viena. Ji įtempė raumenis, kad Džeredas neišsprūstų. – Būk su manimi, – sukuždėjo jam į ausį švelniai liesdama jo pilvą. – Mylėk mane. Leisk man užsimiršti.