Венди Маркус - Kai vienos nakties per maža

Sudejavęs Džeredas pasidavė ir pakluso Elės ritmui, judesiai vis greitėjo, kol abu pajuto artėjančią palaimą.

Elei svaigo galva, visos mintys išsisklaidė. Išskyrus vieną. Palaima. Netrukus ją patirs.

– Tik... ne... sustok.

– Nesustosiu, Ele. Noriu, kad tau būtų labai gera, – atsakė Džeredas ir ėmė glamonėti ją ranka.

– Man nuostabiai gera... – Keliais įgudusių pirštų judesiais Džeredas pagaliau suteikė Elei, ko ji troško. Tokio stipraus ir išlaisvinančio jausmo Elė dar nebuvo patyrusi. Jos galva prašviesėjo ir širdį užliejo šiluma. Ji paniro į gilią ramybę, kol pasigirdo miesto rotušės didžiojo laikrodžio varpai.

Elė skaičiavo. Dvylika.

Apytikris mirties laikas – vidurnaktis, lapkričio 23 d.

Užsimiršimą, kurį laikinai suteikė tekila, nustūmė sugrįžtantys lemtingos dienos prisiminimai.

Dešimta klasė.

Elės motina ir vedęs mokyklos direktorius pagauti darantys tą bjaurų dalyką ant jo darbo stalo, viskas buvo matyti didžiuliame ekrane mokyklos salėje vykstant mokyklos susirinkimui. Veikė erdvinio garso kolonėlės.

Tą dieną mergaitės žiūrėjo į Elę su dar neregėta panieka. Berniukai jos šalinosi. Netgi mokytojai suko akis nuo jos.

Pasibaigus pamokoms Elė išlėkė į namus turėdama vieną tikslą – pažvelgti mamai į akis ir priversti ją jaustis taip šlykščiai, kaip jautėsi ji. Kiek gali pakelti penkiolikmetė? Šį kartą motina perlenkė lazdą.

Elė užbėgo laiptais ir pasileido koridoriumi trokšdama išdėti ją į šuns dienas, karštligiškai siekdama išlieti viduje susitvenkusį pyktį ir neviltį. Apieškojusi visus namus galiausiai rado mamą verandoje, vedančioje į vidinį kiemą. Tikriausiai ji girdėjo Elę šaukiant ir trankant durimis, tačiau vis tiek gulėjo paslika iš vytelių pintame gulte. Ji spoksojo į kiemą ir, regis, jai nerūpėjo, kad grįžo dukra.

–  Mama! – suriko Elė.

Motina iš lėto nerangiai apsivertė ant šono, pasisuko į Elę ir susipainiojo margaspalviame vilnoniame apklote, kuriuo buvo užsiklojusi. Nuo gulto nukrito tuščias vyno butelis, trinktelėjo į medines grindis ir nudardėjo po staliuku. Jeigu ji pamatytų tokią motiną šiandien – girtą vidury dienos, prislėgtu žvilgsniu, nepasidažiusią ir viskam abejingą, nešvariais nušviesintais ir susivėlusiais plaukais, kurių šaknis jau seniai reikėjo padažyti, – Elė galbūt gailėtųsi jos.

Tačiau anądien pyktis užgožė sveiką protą, o paauglės polinkis širsti ant viso pasaulio vertė galvoti tik apie patirtą skausmą, įsiūtį ir tai, ką padarė motina.

–  Tu sugriovei man gyvenimą! – rėkė Elė. – Nekenčiu tavęs.

Ji buvo pasirengusi mūšiui. Jai reikėjo kovos.

Tačiau atrodė, kad motinos visiškai nepaveikė Elės pykčio proveržis. Neįtikėtinai ramiai ji pasakė:

–  Atssstok nuo manęs, vaike.

Elė sustingo ir kovingumą staiga pakeitė šaltis ir tuštuma.

–  Jei galėčiau viską pradėti iš naujo, – veblėjo motina spoksodama kažkur į tolį ir nė nesistengdama būti švelnesnė Elei, – palikčiau tave įvaikinti ir neaukočiau savo svajonių dėl tavęs.

Tokie buvo paskutiniai motinos žodžiai dukrai, kurią kaltino visu jai nutikusiu blogiu ir kurios niekada nenorėjo ir nemylėjo.

Džeredo krūtinė kilnojosi, odą dilgčiojo, o galvoje sukosi mintys apie ką tik patirtą malonumą ir patį geriausią, nors ir vienintelį, seksualinį potyrį per visus metus, tačiau galiausiai jis ėmė mąstyti blaiviau apie tai, ką padarė.

Jis mylėjosi su Ele. Nenusivilkęs nė vieno drabužio. Nesisaugodamas. Jam pasidarė silpna. Jis baigė truputėlį anksčiau, spėjęs pagalvoti, kad Elė gali nenaudoti kontraceptinių tablečių, bet vis tiek... Jis mylėjosi su ja it koks gyvulys. Ant suolelio parke – kas galėtų pamanyti? Bobis, kuris neužsičiaupdamas pliurpė apie savo ir Elės praeitį, pasakytų, jog Džeredas ne geresnis už visus tuos mulkius iš Elės mokyklos laikų.

Džeredas jautėsi esąs didžiausias niekšas, maitvanagis, mintantis nelaimėliu, išmestu į šiukšlyną.

Jis vis dar galvojo apie Bobį ir apstulbo pamanęs, jog paauglystėje Elei tikriausiai teko dažnai gintis nuo pasileidėlių. Ar vakar naktį buvo pirmas kartas, kai ji patyrė smurtą? Gal Maiklo ji siekė todėl, kad ieškojo saugumo, kurį galėjo suteikti santuoka?

Džeredui užgniaužė gerklę ir jis vos galėjo nuryti seiles.

Bobis su pasimėgavimu pasakojo, kaip pravardžiavo Elę mokykloje. Ir paaiškino kodėl. Tačiau Džeredui nerūpėjo jos praeitis. Prieš dešimt metų jis irgi buvo kitoks žmogus. O šiandien svarbu tik tai, kad Elė – protinga, elegantiška, jautri moteris, rūpestinga, užjaučianti ir kvalifikuota slaugytoja. Ji nusipelnė geresnio vyro už tą, kokiu tapo Džeredas. Persisotinęs gyvenimu. Niekuo nepasitikintis. Nenorintis mylėti.

– Atleisk man, – sušnabždėjo jis liesdamas Elės plaukus.

Ji nieko neatsakė.

Seniai seniai, kai Džeredas dar nebuvo vedęs, kai jo gyvenimo dar nebuvo nusiaubusi audra vardu Sisė (vos jo nesužlugdžiusi), jis eidavo į pasimatymus ir mėgaudavosi galėdamas priversti moteris manyti, kad jos – ypatingos. Gėlės. Šokoladas. Vakarienė prašmatniame restorane. Džeredas žarstydavo komplimentus, liaupsino jų drabužius ir šukuosenas, vaidino nepriekaištingą džentelmeną ir laukdavo, kada jos pakvies užeiti į svečius. Jis dar niekada nesimylėjo vidury miškų, be to, nesisaugodamas. Niekada nejautė kaltės. Bet šįkart viskas kitaip.

Tačiau jis neprisivertė gailėtis to, kas nutiko.

Elė gulėjo prigludusi jam prie krūtinės, padėjusi galvą ant peties, o vienintelis gyvybės požymis buvo jos šiltas kvėpavimas, juntamas prie odos kaskart jai iškvepiant. Ji užmigo. Džeredas mėgavosi tyla, kurią trikdė tik upės čiurlenimas, sausų lapų šnaresys ir retkarčiais į užeigos aikštelę įvažiuojantis arba iš jos išvažiuojantis automobilis.

Džeredui buvo gera tylėti ir nejudėti. Tad jis ir sėdėjo laikydamas Elę glėbyje, niekur neskubėjo, džiaugėsi galėdamas jausti jos artumą; paskui apglėbė ją tvirčiau ir užkišo rankas jai po megztiniu, kad kiek apšiltų. Atrodė, kad juodu kaip dvi vienos detalės dalys, kurias sudėjęs draugėn gauni visumą, – tokio jausmo lengvai nepamirši.

Na, ir reikalai. Džeredas neketino eiti taip toli, todėl ir nepasirūpino prezervatyvais. Be reikalo jis užsuko į barą, kuriame žinojo būsiant Elę su draugėmis.

Tačiau jis buvo kaip nesavas. Numigęs keletą valandų Džeredas susidėjo daiktus į kelioninį krepšį ir vaikštinėjo iš kampo į kampą kankinamas minčių. Vis galvojo apie Elę, norėjo pamatyti ją paskutinį kartą. Besišypsančią, o ne smaigstančią piktu žvilgsniu, kai į priėmimo skyrių atvyko policijos pareigūnas. Ir ne įtūžusią, kokia pasibaigus pamainai ji išėjo iš ligoninės nė nežvilgtelėjusi jo pusėn.

Išskirti juos, kol Maiklas nespėjo pasipiršti. Toks buvo Džeredo sumanymas. Kai tik pamatė, kaip užsidegė Elės akys jiems pirmą kartą susilietus ir kaip karštai vienąsyk ji palaikė jaunos mamos kovą su vaiko teisių apsaugos tarnyba, Džeredas suprato: Elė niekuomet nebus tyli, nuolanki žmona, kad ir kaip stengtųsi. Bet šalia Maiklo ji tapdavo švelniabalse, lengvai palenkiama moterimi, tinkančia jam į žmonas.

Ryšys, paremtas nenuoširdumu, būtų didžiausia apgaulė.

Patyręs savo kailiu, ką tai reiškia, Džeredas buvo pasiryžęs apsaugoti savo draugus nuo tokio skausmo, beje, ir teisinių problemų.