Венди Маркус - Kai vienos nakties per maža

Ir ką tu sau galvoji! Džeredas mergišius, verčiantis iš koto visas sutiktas merginas . Koks jis tau Džeredas. Tau jis – gydytojas Pedžetas. Bendradarbis. Tik tiek. Ne draugas.

– Ką čia veiki? – paklausė Elė tikėdamasi, kad jei ji pati nekreips dėmesio į be galo kvailą padėtį, gal ir jis nieko nepagalvos.

– Ieškau tavęs, – lyg niekur nieko atsakė Džeredas. – Juk pati žinai.

– Tu visada sugebi pasirodyti nekviestas. – Nieko nepranešęs. Nelaukiamas.

– O man atrodo: tau labai pasisekė, kad čia atėjau aš, o ne kas kitas, – atsakė jis nužiūrėdamas Elės iki pat klubų apnuogintas kojas, nuo jo žvilgsnio ją užliejo šiluma. Jis kurį laiką pažiūrėjo į jos krūtis, tarsi aistringai glamonėdamas jas žvilgsniu, nuo kurio Elės speneliai ėmė standėti. Tada nukreipė akis į stalčių, prispaudusį suknelę. Ir išdrįso nusišypsoti. – Ką, po galais, čia darai?

Elė ėmė žvalgytis kokio daikto, kurį galėtų mesti į Džeredą. Kaip visada, kai reikia kuokos, jos nėra.

– Norėčiau sužinoti, kaip patekai į tokią padėtį.

Todėl, kad trūks plyš reikėjo sprukti nuo jo!

– Geriau nekišk nosies, nes gali blogai baigtis.

Džeredas nusijuokė.

– Užuot prašiusi padėti, tu draskai man akis.

Gerai pasakyta. Elė giliai atsikvėpė.

– Atsiprašau. Man dabar sunku, – ištarė Elė nujausdama, kad gali būti dar blogiau.

Džeredas žiūrėjo į Elę primerktomis akimis.

– Kai liausiesi spoksojęs, gal būsi toks malonus ir paieškosi ant stalo žirklių? – Elė patampė suknelę, kad jis pamatytų, jog ji įkalinta.

Džeredas tebežiūrėjo į Elę, palenkė galvą ir pasiglostė smakrą.

– Ei, tu, – ji pamojavo ranka Džeredui prieš akis. – Matai, kas nutiko.

Džeredas grįžo iš svajų.

– O man patinka, kad tu ten stovi. – Jis mostu liepė Elei neprieštarauti. – Minutėlę. Turiu pasiūlymą.

– Tikriausiai juokauji? Negi tu toks niekšas, kad drįsi pasinaudoti nepatogia moters padėtimi? – Įsižeidusi Elė apgailestavo, kad negali jam trenkti.

Džeredas sukrizeno.

– Vargu ar tai galima pavadinti nepatogia padėtimi. Ar blogai jautiesi?

Ne, ne tai. Bet...

– Taip. Labai. Tučtuojau mane išlaisvink.

Džeredas tyrinėjo Elės veidą.

– Tu baisi melagė, – pasakė jis. – Duok man dvi minutes. Norėčiau ramiai pasakyti tau keletą dalykų, kad man nereikėtų vaikytis tavęs po visą salę.

Elė pasižiūrėjo į laikrodį dėdamasi, kad nustato laiko matuoklį, nors iš tikrųjų tokios funkcijos jos laikrodis neturėjo.

– Nagi, pradėk.

– Man regis mudviejų pradžia buvo netinkama.

– Nejaugi? – Elės balsas skambėjo pagiežingai.

– Neketinu atsiprašinėti. Kad ir ką galvotum, nepadariau nieko blogo.

– Tai tavo nuomonė. – Džeredas kaltas, kad Elė vėl vieniša ir neteko vilčių džiaugtis ateitimi su Maiklu.

– Norėčiau, kad pradėtume iš naujo.

– Oho, – Elė palinksėjo galva. – Supratau. Nepasisekė nieko parversti į lovą Bafale? Manai, jog kartą tavęs pasigailėjusi, vėl tą padarysiu?

Džeredas stovėjo, tarsi gavęs antausį.

– Kartą?

Elė per vėlai prisiminė, kad Džeredas pabuvojo jos lovoje prieš išvykdamas.

– Na, gerai, dukart.

Kažin ar pataikė. Nes jos dukart nuskambėjo kaip klausimas.

– Neprisimeni?

Elė nieko neatsakė bijodama dar labiau susimauti.

– Triskart, Ele. – Džeredas iškėlė į viršų tris pirštus. – Ant suoliuko prie upės, paskui, kai grįžome namo, tu vėl įsitempei mane į lovą. – Tai pasakęs, kitos rankos smiliumi jis užlenkė bevardį pirštą.

Džeredas buvo aukštas ir tvirto sudėjimo. Jei tik būtų norėjęs pasipriešinti, būtų lengvai tą padaręs. Pasipriešinti. Skamba žeminančiai.

– Bandžiau išeiti po antro karto. Bet tu maldavai dar, – tęsė jis užlenkdamas didįjį pirštą.

Elė norėjo prasmegti skradžiai žemę.

– O trečią sykį... – Džeredas užlenkė trečią pirštą. – Gal pasakysiu tik tiek, kad daugiau niekada nevadinsiu tavęs Katyte.

Elė jautėsi taip, tarsi būtų ėmusi alpti nuo vidurdienio karščio kokiame tropinės salos paplūdimyje. Gal tie erotiški sapnai, kurie niekaip neapleido, buvo atminties nuotrupos. Pala, pala. Elę ėmė pykinti. Triskart? Juodu tris kartus mylėjosi nesisaugodami. Po visko ji tikrino savo prezervatyvų dėžutę ir nerado nė vienos tuščios pakuotės. Ji apžiūrėjo viską. Jei nebūtų atsirėmusi į lentynas, Elė būtų susmukusi ant grindų.

Pasigirdo krebždėjimas prie pagrindinių kabineto durų. Elė pasuko galvą į tą pusę. Atrodė, lyg būrys žmonių lauktų prie įėjimo. Tada Lailas sušuko pietietišku akcentu:

– Minutėlę. Štai mano raktas.

Elė įsivaizdavo girdinti tiksint sprogmens laikmatį.

Ketvirtas skyrius

Džeredas pasižiūrėjo į duris, paskui į Elę – ji stovėjo sustingusi, išpūtusi akis, apimta siaubo, kuris darkė jos gražų veidelį.

– Turbūt ten Lailas Krenšo, – ištarė ji.

Kažkas įkišo raktą į spyną.

– Jei jis pamatys mane tokią, aš tau niekada neatleisiu.

Džeredas neišlaisvino Elės iš karto ją suradęs. Savanaudis kvailys, jam terūpėjo, kad ji nepaspruktų, apie pasekmes nė nepagalvojo.

Šviesos jungiklis buvo visai arti, tad Džeredas šoko prie jo ir kabinetas vėl paskendo tamsoje. Paskui jis ketino išbėgti pro duris į koridorių, staigiai iššokti ir netikėtai visus apstulbinti, kol niekas neįžengė vidun, tačiau judėjo lėtai, nes pasimetė tamsoje.

Jis svarstė, kad pakaktų keturių, gal penkių didelių žingsnių pribėgti prie durų, jei už nieko neužkliūtų. Bandė prisiminti, kaip atrodo kabinetas. Stalas. Didžiulės kėdės. Milžiniškas kaktusas kairiajame kampe. O jeigu durys atsidarys jam nespėjus pribėgti? Visi pamatytų Elę, tiksliau – jos apnuogintą gražų kūną. To jis tikrai nenori.

Durys atsivėrė. Koridoriaus šviesa užliejo tolimąjį kabineto galą.

Lailas Krenšo kažką vapėjo apie savo kaktusą.

– Atsitempiau šį didįjį epifitinį bedyglį kaktusą, priskiriamą Ferocactus wislizenii genčiai, iš pačios Arizonos. Jo aukštis siekia daugiau nei metrą aštuoniasdešimt, o sveria jis kelis kilogramus.

– Per vėlu, – sušnabždėjo Džeredas, atsistojo priešais Elę ir, norėdamas ją pridengti, nugara atsisuko į duris. Kad tik ji nesipriešintų , – pagalvojo jis, tačiau Elė prigludo jam prie krūtinės, ir jis kūnu pajuto jos klubus. Džeredas atsisagstė švarką ir Elė juo prisidengė. O dangau, kaip jis ilgėjosi jos. Penkias nepaprastai vienišas savaites ji neapleido Džeredo minčių. Nei darbe. Nei namie. Blogiausia buvo vienam gulėti lovoje, tamsoje, ir prisiminti jųdviejų naktį, kankintis ir ilgėtis.

Kabinete vėl įsižiebė šviesos.

Džeredas prigludo prie Elės.

– Kas čia dabar... – išlemeno sumišęs Lailas.

– Atsiprašau, mes tuoj, – Džeredas stengėsi kalbėti ramiu balsu.

– Ei, žinau, kieno šis batelis, – pasigirdo įsiutęs balsas, panašus į Maiklo. – Elison, ar tai tu? O tu čia ką darai, Džeredai?

Iš koridoriaus pasigirdo balsų klegesys.

– Kas čia vyksta?

– Kas ten?

– Kodėl sustojot?

Kažkoks vyras sušuko:

– Krenšo kabinete gydytojas Pedžetas iš Skubios pagalbos skyriaus tvarko Elę Foršei.

Elė atsitrenkė kakta Džeredui į krūtinę.

– Patrauk tą telefoną, asile, – pasakė kažkokia moteris.