Венди Маркус - Kai vienos nakties per maža

– Nešdinkitės visi lauk! – suriko Džeredas kur kas pikčiau ir garsiau nei ketino. Jis vos tvardėsi neišbėgęs ir gerai jų neaptalžęs, kad užsičiauptų ir nė neprisimintų to, ką matė. Tačiau Elė stovėjo tvirtai įsikibusi Džeredui į atlapus.

Įpykęs Lailas atrėžė:

– Duodu jums penkias minutes.

Trinktelėjo uždaromos durys.

Džeredas nekrustelėjo. Elė taip pat stovėjo ramiai. Jis pamėgino praskaidrinti nuotaiką:

– Per tas penkias minutes mes galėtume... – pasakė jis judindamas klubus ir pagalvojo, jog Elė greičiausiai nesutiks, nors šiokia tokia viltis ruseno.

– Ne, negalima. – Elė įsirėmė delnais Džeredui į krūtinę ir pabandė jį nustumti. – Ir kas tau šovė į galvą, kad taip pasielgei?

Džeredas žengė žingsnį atgal.

– Norėjau tave uždengti, kad niekas nepamatytų. Elgiausi galantiškai, aukojausi mėgindamas apsaugoti tave. Ir iš kur galėjau žinoti, kad kas nors atpažins tavo batelį?

Bala žino, kas čia darosi.

– Tas Maiklas, – suniurnėjo Elė, – nepajėgdavo prisiminti nei mano gimtadienio, nei spintelės darbe kodo, bet šiuos prakeikus batelius prisiminė.

– Jie labai seksualūs, – paaiškino Džeredas. Tai buvo basutės dailiais, smailiais, ne žemesniais nei aštuoni centimetrai kulniukais, plona tamsiai violetinė juostelė prilaikė pirštus ir tokios pat plonos, gražiai derančios juostelės buvo apvyniotos aplink užkulnius ir sukryžiuotos aukštai ant blauzdų. Elės kojos buvo ilgos, liaunos, grakščios, – tas vaizdas persekiojo Džeredą sapnuose, – o nuostabių išlinkių kūną dengė neilga, prieš keletą akimirkų dar buvusi nesudraskyta, tamsiai ir šviesiai violetinių atspalvių suknelė.

Elės šviesiai rudi plaukai buvo susukti į gundantį kuodą, prilaikomą tamsiai violetinio smeigtuko. Džeredui taip ir knietėjo prišokti ir ištraukti smeigtuką, kad plaukai bangomis kristų ant pečių.

– Ar sakiau, jog šįvakar tu labai graži?

– Jau girdžiu, kaip mane apkalbinėja, – ištarė Elė nekreipdama dėmesio į Džeredo žodžius. – Ar girdėjai apie Elę Foršei? Dulkinosi Lailo Krenšo kabinete. Ji tokia pat kaip motina.

Kurią pagavo užsiimančią seksu su Elės mokyklos direktoriumi jo kabinete.

– Nejau būtų buvę geriau, jei tave būtų radę pusnuogę ir vieną tamsoje? Turiu pasakyti, kad bet kuriuo atveju tave apkalbinėtų.

– Ačiū tau už šiuos toliaregiškus pastebėjimus. – Elė nė nemėgino slėpti, jog yra įpykusi. – Jei tik būtum laiku mane išlaisvinęs, to nebūtų nutikę.

– Atleisk, – atsiprašė Džeredas taip nuoširdžiai, kaip dar niekada nebuvo atsiprašinėjęs. – Nepagalvojau...

– Ne. Visai negalvojai. – Elė pasisuko ir iš visų jėgų trūktelėjo suknelę – net visos lentynos subarškėjo.

Džeredas prilaikė jas ir patraukė Elės rankas šalin.

– Leisk man.

– Pagaliau prisirengei padėti.

Džeredas ėmėsi darbo mintyse melsdamasis, kad tik nebūtų sugadinęs paskutinės progos susitaikyti bent keturioms savaitėms.

– Kokių galų grįžai į Madrin Folzą? – paklausė Elė.

– Norėjau pamatyti tave. – Pasikalbėti, paguosti tave, nenorėjau prisiminti tavęs pykstančios ant manęs . Na, gerai. Ne tik. Jis taip pat troško apglėbti Elę, bučiuoti ją, priversti šaukti iš malonumo. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. – Pamaniau, jog būtų smagu drauge sutikti Naujuosius.

– Kažkada sakei, kad nedirbi toje pačioje ligoninėje dukart per metus.

Nes įgriso vis nauji nuotykiai, įgriso nepateisinti lūkesčiai, kad ir ką bedarytų, įgriso kaskart patirti nusivylimą savimi ir kitais. Tačiau jis grįžo į Madrin Memorial ligoninę – negalėjo atmesti šio naujo laikino darbo pasiūlymo, nes nenorėjo atsižadėti dar vienos galimybės praleisti daugiau laiko su Ele.

– Juk gerai, kad čia pasipainiojau būtent aš, ar ne?

– Abejoju – viena būčiau susitvarkiusi geriau, – sumurmėjo Elė.

– Reikės kirpti, – pasakė Džeredas eidamas prie Lailo stalo paieškoti kokio aštraus daikto.

Išvykęs iš Madrin Folzo, Džeredas nesiliovė galvojęs apie dvi skirtingas Eles. Viena jų – bendradarbė, reikli, bet jautri, kandi, tačiau rūpestinga slaugytoja. O kita Elė, kurią jis pamatė paskutinį vakarą bare, buvo moteris, kankinama praeities, maldaujanti nepalikti jos, mylėti ir leisti užsimiršti.

Tad juodu praleido drauge visą naktį, jis išklausė Elės pasakojimą apie motiną su tėvu ir jos vienišą vaikystę. Džeredas bandė ją paguosti ir šluostė ašaras. Jis leido Elei naudotis savo kūnu, kai jai to reikėjo, kol abu taip išsekdavo, kad vos galėdavo pajudėti. Ir štai tuomet, tamsoje gulėdamas šalia Elės, Džeredas suvokė, kad ji pralaužė tvirtą užtvarą, saugančią jo širdį, įslinko vidun ir ten apsigyveno. Jos liūdesys, skausmas ir neviltis nenorom privertė jo širdį atgyti. Ir tas jausmas niekur nedingo.

Ligoninės pasiūlymas sugrįžti padirbėti buvo malonus netikėtumas. Ir priežastis grįžti į Madrin Folzą, dar kartą pamatyti, kaip gyvena Elė, būti arti jos ir žinoti, jog išsiskyrimas laukia tik po keturių savaičių. Džeredas turėjo dvidešimt aštuonias dienas pasisotinimui, kad galėtų išmesti ją iš galvos ir toliau gyventi klajoklio gyvenimą dėl nieko nesirūpinant. O tada išvyks ir tikrai daugiau niekuomet negrįš.

Suradęs žirkles, parodė jas Elei ir priėjo prie jos.

– Juk nemanai, jog tau grįžus, mes pratęsime tai, ką darėme anąkart, – pasakė Elė.

– Grįžau ne tik dėl sekso, – prisipažino jis. Jųdviejų ryšys nebuvo vien fizinis. Jis puikiai žinojo, ką reiškia kankintis dėl praeities. – Nors, jei panorėtum, aš neatsisakyčiau.

– Tai buvo... – Elė pamojavo Džeredui prieš akis, – pirmas ir paskutinis kartas.

– Tai buvo trys kartai, – pataisė ją Džeredas prisimindamas visas malonias smulkmenas. – Mums buvo taip gera, Ele. – Pernelyg gera . – Gaila, kad neprisimeni.

– Prisimenu užtektinai.

– Ar svajoji apie mudu kaip aš? – Džeredas priėjo arčiau, įkvėpė jos svaiginančio aromato ir siekdamas suknelės apačios tyčia palietė švelnią jos klubų odą ranka. – Ar nesistebi, kokia neįprasta buvo ana naktis, ar nemanai, kad ir vėl būtų taip pat? – Džeredas žiūrėjo į Elę iš viršaus.

Elė nusuko galvą į šoną vengdama Džeredo žvilgsnio.

Apimtas prieštaringų jausmų Džeredas dviem greitais judesiais nurėžė prispaustą audinį. Džiaugdamasis, kad pavyko išlaisvinti Elę, jis suprato, jog galų gale teks pasitraukti, nors iš tiesų jis troško čiupti ją į glėbį ir laikyti, kaip svajodavo naktimis.

– Ačiū.

Jis stebėjo, kaip Elė bando suimti sugadintos suknelės kraštus ir nervingai žvilgčioja į duris. Džeredas pajuto sunkiai tramdomą norą padėti, rūpintis ir saugoti.

Jis nusimetė švarką ir pridengė Elės pečius.

– Imk. Prisidenk.

Ji pasižiūrėjo didelėm žydrom akim ir Džeredą apėmė troškimas panirti į jas.

– Ačiū, gydytojau.

– Gydytojau? Po visko, ką patyrėme drauge, vis tiek nevadinsi manęs vardu?

Elė niūriai šyptelėjo.

– Ne.

Džeredas nustebo pamatęs, kiek daug žmonių stovi koridoriuje prie Lailo Krenšo kabineto. Vyrai – kai kurie pažįstami iš ligoninės, kai kurių jis nė nebuvo matęs akyse, – šypsojosi ir pritariamai linkčiojo galvodami, savaime suprantama, apie ką. Keletas buvo tokie įžūlūs, kad laikė iškėlę nykščius.

Elė ėjo aukštai pakelta galva, žiūrėdama į priekį, tarsi aplink nieko nebūtų. Pašaliečiui galėjo atrodyti, jog jai visai nė motais. Ir tik Džeredas juto lengvą jos šalto delno virpėjimą, kai ji ėjo įsikibusi jam į ranką taip smarkiai, lyg būtų dvigubai stipresnė.