Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

– Ar jau turi vaiką? – paklausė Džeikas.

– Tuoj turėsiu, dički, – atsakė Džeredas. – Man atrodo, jog Elei prasidėjo sąrėmiai, – pasakė jis Viktorijai. – Būk gera, padėk man ją stebėti.

– Žinoma. – Viktorija su Džeiku patraukė prie svečių.

Neradęs Elės namuose, Džeredas nuėjo jos ieškoti į vidinį kiemą. Senelis jau buvo išdėliojęs įvairiausių žaidimų vaikams gretimame ponios Mejer kieme.

– Kažin ką pasakys tėvai, kai jie ims žaisti vandens pistoletais, – ištarė prie Džeredo priėjusi motina.

– Jie bus pasirūpinę atsinešti daugiau drabužių. Senelis pagarsėjęs visame mieste, – atsakė Džeredas. – Kaip tu gyveni, mama?

– Artritas kartais vargina. Bet šiandien gera diena.

– Puiku.

– Na, gal eisiu į virtuvę. Pažadėjau padėti išdėlioti sumuštinius. Tik norėjau tau duoti štai ką. – Ji ištiesė Džeredui šviesiai violetinį voką.

– Mama, nereikėjo...

– Kai mirė tėtis, mane apėmė neviltis. Reikėjo laiko, kad vėl pradėčiau džiaugtis gyvenimu. Atleisk man, Džeredai. Tu buvai geras vaikas. Tai aš buvau bloga motina.

– Viskas gerai, mama.

– Ne, negerai. Tačiau gal bent tai atitaisys skriaudą. Jau kelerius metų nesu vieniša. Jis gyvena kartu su manimi. Nors jis ne tavo tėtis, bet man geras. Kiek galėdama taupiau tavo pinigus, siunčiamus man. Noriu tau juos grąžinti. – Ji įspraudė voką Džeredui į delną.

– Tačiau tai tavo pinigai.

– Man jų užtenka, Džeredai. Skirk juos savo šeimai. O jei man prireiks tavo pagalbos, žinau, kur tavęs ieškoti. Eik, padėk žmonai.

Džeredas pasižiūrėjo, kur rodė mamos artrito išsukinėtas pirštas.

– Ką ji...

Ele nešė didžiulę stiklinę vazą su vaisiais. Džeredas nubėgo prie jos.

– Nejaugi reikės pririšti tave prie kėdės? – barėsi jis, imdamas iš jos vaisius.

– Leiskite man padėti. – Mama dėliojo lėkštes ant stalo norėdama atlaisvinti vietos.

Staiga Džeredas pajuto drėgmę ant kojų.

– Oi, oi, – sudejavo Elė. – Turbūt nubėgo vandenys.

– Vandenys?

Priėjusi Viktorija patvirtino:

– Žinoma, kas gi dar.

– Bet mano šventė, – sumurmėjo Elė.

– Važiuojam į ligoninę. Vėl visus susikviesime, kai gims vaikelis.

Kiekvieną atskirai.

– Patariu išslinkti tyliai, – pasakė Viktorija, – nes kitaip paskui jus nutįs minia žmonių.

Štai šito Džeredas kaip tik nenorėjo.

– Aš viskuo pasirūpinsiu, – nuramino Viktorija.

Elė sudejavo užėjus naujam sąrėmiui.

– Paskambinkite, kai galėsime ateiti į ligoninę, – pasakė Viktorija. – Aš pasistengsiu, kad čia niekas nesijaudintų.

– Aš padėsiu, – pasiūlė Džeredo mama.

– O senelis? – paklausė Elė.

– Jis taip linksminasi, netrukdykit jam.

Tegu Džeredas su Ele vienumoje pasidžiaugia savo pirmagimio atėjimu į pasaulį.

– Pasakykite seneliui, kad mes išvažiavome į ligoninę, o aš jam paskambinsiu, kai tik vaikelis gims, – Elė paprašė anytos.

– Jis štai ten – užsimaukšlinęs kepurę iš balionų, raudonu raiščiu užrišta burna, vaikšto su violetinės ir geltonos spalvų vandens šautuvu, – pasakė Džeredas ir ranka apkabinęs žmoną per liemenį nusivedė ją palei namo sieną prie išvažiavimo.

– Palauk, – pasakė Elė, kai Džeredas įjungė atbulinės eigos pavarą. – Reikia paimti tą nuotrauką, kuri padeda atsipalaiduoti. Ji lentynėlėje virš televizoriaus. Ir mano krepšį.

– Rasiu ligoninėje tau kitą nuotrauką. Krepšį atvešiu vėliau. Dabar reikia važiuoti. – Džeredas uždėjo ranką ant sėdynės atlošo, atsigręžė atgal ir per petį žiūrėjo į išvažiavimą.

Elė atidarė duris.

– Aš noriu būtent tos nuotraukos, su kuria lankiau pamokas.

– Elison Pedžet, nedrįsk dabar lipti iš automobilio. – Džeredas sustabdė mašiną, iššoko ir greičiau už vėją nurūko prie durų, tvirtais žingsniais įėjo vidun, paėmė nuo lentynėlės nuotrauką net nepažiūrėjęs, kas ten pavaizduota, ir iškūrė iš namų.

– Kokia ten nuotrauka, dėl kurios turime gaišti laiką ir gresia gimdymas automobilyje? – Džeredas padavė ją Elei ir vėl įjungė atbulinę pavarą.

– Žiūrėk, – Elė parodė Džeredui nuotrauką.

Juk gimdančios moterys turėtų šaukti iš skausmo, tiesa? Džeredas pats norėjo rėkti. Argi gimdančios moterys neskuba į ligoninę?

– Žiūrėk, – pakartojo Elė ir pakėlė nuotrauką Džeredui prie akių.

Joje stambiu planu buvo pavaizduoti Džeredas ir senelis, stovintys prie namų slenksčio ir laikantys vaikelio echoskopijos nuotrauką.

– Mano trys mylimi vyrai, – pasakė Elė ir staiga persimainė, nes kaip tik tą akimirką užėjo siaubingas priepuolis. – Greičiau į ligoninę, ir niekur nestok.

– Gerai, mieloji, – pasakė Džeredas ir pakluso.

Praėjus valandai ir septyniolikai minučių pasaulį išvydo meilutis kūdikėlis Džeimsas, pavadintas Džeredo tėčio vardu.