Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

– Nes noriu, kad moteriai, su kuria ketinu gyventi, namas irgi patiktų.

Elė susvyravo ir dar stipriau įsikibo į tvorą, kad neišvirstų iš koto.

– Kas tau? – paklausė Džeredas ir pagriebė ją. – Juk sakei, jog nori vaikų, šuns ir namo. Pradėjau atgaline tvarka.

– Ir vyro. – Elė pasitraukė per žingsnį nuo Džeredo. – Neketinu gyventi su tavimi tik todėl, kad turėsime vaikelį. Niekas nepasikeitė. Tu manęs nemyli. Nenori manęs vesti. O aš neketinu susieti savo gyvenimą su vyru, kuris tiki, jog bandžiau jį prisirišti pastodama, kuris man melavo, kuris mylėjosi su manimi nepasakęs, kad yra vedęs kitą. Ir vis dar neišsiskyręs.

– Juk jau atsiprašiau, – pasakė Džeredas. – Be to, tikiuosi, jog po poros savaičių skyrybų procesas bus baigtas.

– Šaunuolis. Manai, atsiprašymas viską atitaisė? Priversi mane apsigyventi pas tave, kad priklausyčiau nuo tavęs? Kad rizikuočiau patirti siaubingą išdavystę, kai išsikelsi gyventi kitur, kai tau pabosiu, kai tau vėl reikės kažkur keltis dėl darbo, juolab kad tu visai nenori vesti – tai kas tave dar sulaikytų? – Elės širdis daužėsi, ji visa drebėjo iš pykčio.

– Kiek kartų turėsiu kartoti?! – sušuko Džeredas. – Vedybų liudijimas neprivers sutuoktinio pasilikti. Suauk, Ele. Toks šis pasaulis. Negali žinoti, kas bus ateityje. Aš siūlau mums pabandyti dirbti ir gyventi drauge, kad galėtume kartu auginti mūsų vaiką.

Vedybų liudijimas neprivers sutuoktinio pasilikti. Staiga Elės pyktis kažkur išgaravo ir visos viltys dingo. Būdama maža ji tikino save, kad gyvenimas būtų kitoks, jei tėvai būtų susituokę. Geresnis. Užuot ieškojusi meilės tarp daugybės vyrų, mama būtų buvusi laiminga su tikrąja savo meile. O tėtis būtų gyvenęs vienoje vietoje, jų namuose. Jie galėjo būti tikra šeima, kuri kartu valgo, kartu atostogauja. Galbūt tada ji būtų turėjusi brolį ar seserį, kurių jai visada trūko.

Suaugusi Elė suprato, jog ne visada santuoka būna laiminga, bet jeigu ji sutiks sau skirtą žmogų ir labai stengsis, jos santuoka nenutrūks ir ji susikurs tokį gyvenimą, apie kurį visada svajojo. Ar ji niekam tikusi? Nejau Džeredas manė, kad ji negali būti gera žmona, tokia, su kuria norėtųsi nugyventi visą gyvenimą?

– Prašau nuvežti mane namo.

– Negaliu patikėti. – Džeredas nusisuko nuo Elės, žengė keletą žingsnių tolyn ir vėl atsisuko. – Noriu pakeisti savo gyvenimo būdą dėl tavęs, gauti naują darbą ir nupirkti tau namą. Gyventi su tavimi, rūpintis tavimi ir mūsų vaiku, o tau vis negana?

– Mano tėvas nupirko motinai namą, – tyliai atsakė Elė. – Jis pažadėjo mumis rūpintis, tačiau savo pažado niekada netesėjo.

– Tai ne tas pats. – Džeredas pakėlė rankas. – Nesu tavo tėvas, o tu nesi kaip motina. Be to, tu jau seniai nebe ta dešimtmetė mergaitė. Tu stipresnė. Tu protinga, savarankiška, išsilavinusi moteris, galinti daugiau, nei vien tik rūpintis savimi ir vaiku. Tačiau tau nereikia visko daryti vienai. Aš noriu būti šalia, nesvarbu, kas benutiktų, ir geromis dienomis, ir blogomis. Ele, aš tave myliu.

Kad ir kaip troško išgirsti šituos žodžius iš Džeredo lūpų, ji nepatikėjo jais tą akimirką, kai jo vienintelis tikslas buvo įtikinti ją gyventi su juo.

– Tu nemyli manęs. Galbūt tau patinka mintis pagaliau apsistoti vienoje vietoje po šitiek metų, praleistų kelyje, turėti vaiką, šeimą, bet tu manęs nemyli.

– Kodėl taip manai? Žinoma, myliu. – Džeredas pabandė paliesti Elę. Tačiau ji nustūmė jo rankas.

– Dar prieš kelias savaites sakei, kad išvyksi, kai tik baigsis tavo sutartis su MadrinMemorial ligonine, ir kad neketini grįžti. Tik sužinai, jog aš laukiuosi, ir štai – myli mane ir perki mums namą. – Elei viskas nutiko pernelyg netikėtai, per greitai.

– Eime, – pasakė Džeredas. – Tavo lūpos pamėlynijo. Pasikalbėsime mašinoje.

Elės kojos sustingo nuo šalčio, tad ji ėjo iš paskos tylėdama.

Kai juodu sėdėjo mašinoje ir ventiliatorius ėmė pūsti šiltą orą, Džeredas pasisuko į Elę.

– Daug kartų klydau. Bet dėl vienintelio dalyko esu tikras – aš tikrai tave myliu.

– Negali būti...

– Tu manęs negirdi. – Džeredas pridėjo pirštą Elei prie lūpų. – Aš beveik neabejoju, kad kai tada išvažiavau, jau buvau tave įsimylėjęs. Per tas penkias savaites, praleistas be tavęs, buvau pats vienišiausias žmogus visame pasaulyje, o aš tikrai žinau, kas yra vienatvė.

Džeredas paėmė Elės pirštinėtas rankas ir pasižiūrėjo į akis.

– Myliu tave, nes nepamiršti man priminti, kad pavalgyčiau, ir matau, kaip rūpiniesi kiekvienu pacientu tarsi šeimos nariu. Myliu už tai, kad savo noru padedi seneliams, verdi sriubas ir troškinius tiems, kas negali savimi pasirūpinti.

Džeredas palinko artyn ir užkišo jai už ausies plaukų sruogą.

– Myliu tave, kai nerviniesi ir sukioji sruogas ant pirštų, myliu už tai, kad patikėjai manimi, o ne gandais, sklandžiusiais ligoninėje; kad ateidavai į darbą anksčiau ir išeidavai vėliau, ar atvažiuodavai laisvomis dienomis norėdama mane užstoti. Tai dėl tavo begalinių pastangų per tris dienas iš ligoninės parijo virtau Skubios pagalbos skyriaus pavyzdiniu gydytoju.

Elei neatrodė, kad ji tiek daug nuveikė, kaip pasakojo Džeredas.

– Man be galo patinka laikyti tave glėbyje, jausti, kaip reaguoji į mano prisilietimą, matyti, koks gražus tavo veidas, kai mudu mylimės. Kai tu toli, man skaudu. Ir aš nė trupučio neabejoju, kad tai, ką tau jaučiu, yra pati tikriausia ir giliausia meilė.

Galbūt jam taip ir atrodo.

– Tačiau vis tiek žiūrėjai man į akis ir kiekvieną dieną melavai. Ar taip elgiesi su mylimu žmogumi? Kaip aš galiu patikėti bent vienu tavo žodžiu?

– Vadinasi, viskas. – Džeredas pasuko į išvažiavimą. – Nesuteiksi man antros progos. – Jis nuspaudė greičio pedalą. Ratai posūkyje net sucypė. – Negaliu turėti bent menkiausios vilties, kad kada nors man atleisi.

Elė stengėsi bent paskutinę dieną nekalbėti apie jųdviejų bėdas. Bet negalėjo pamiršti ir atleisti – melas žeidė pernelyg stipriai, jausmuose kilo sąmyšis. Nieko neatsakiusi Elė nusuko galvą į langą ir žiūrėjo į pro šalį lekiančius pastatus.

Kai privažiavo jos namus, ji buvo vis dar užsigalvojusi. Džeredas net neieškojo vietos automobiliui pastatyti. Jis sustojo, žvelgė pro priekinį langą ir laukė, kol ji išlips.

– Man labai gaila, – pasakė Elė lipdama iš mašinos.

Ji dar pasisuko kažką pridurti, tačiau Džeredas atšovė:

– Man taip pat. – Tai pasakęs nulėkė pirmyn Elei nė nespėjus gerai užtrenkti durelių.

Šeštadienio rytą, penkiolika minučių po dešimtos, Elė sėdėjo savo virtuvėje prie stalo ir žiūrėjo į mikrobangų krosnelės laikmatį užtinusiomis, ašarotomis akimis. Polė minėjo, kad tą rytą Džeredas planavo išvykti devintą valandą. Jis išvyko taip ir nepasakęs nieko daugiau. Net neatsisveikinęs.

Elė žinojo, kad jis išvažiuos ir kad taip bus tik geriau jai ir kūdikiui. Tai kodėl jautėsi taip, tarsi kas būtų pravėręs jos krūtinkaulį, išplėšęs širdį ir išnešęs ją laukan, į siaučiančią pūgą?

Tryliktas skyrius

– Ką tu padarei? – Elei net žemė po kojomis susvyravo. Ji tvėrėsi už šalia stovinčio tualetinio staliuko. Negalėjo patikėti savo ausimis.

– Pardaviau savo namą, – pakartojo senelis. – Paduok man tą dėžutę.

Elė užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Ši siaubinga diena niekada nesibaigs. Iš pradžių išvyko Džeredas, o dabar štai ši žinia. Senelis pardavė namus, kuriuos ji taip mylėjo, kurie saugojo nesuskaičiuojamas lamingas akimirkas iš praeities, ir nė žodžiu neužsiminė apie savo ketinimą, o dabar jau per vėlu ką nors pakeisti.