Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

Džeredas palinksėjo.

– Gydytojų įdarbinimo agentūra randa darbo vietas ir tvarko priėmimo dokumentus. Ir man nereikia kaskart pasakoti apie tyrimą. – Ar patirti pažeminimą, kai atsisako priimti į darbą.

– Ligi šiol nereikėjo, – pataisė Elė.

– Kol sutikau tave, – pasakė Džeredas žiūrėdamas jai tiesiai į akis. – Man dar niekada nebuvo taip svarbu likti dirbti vienoje vietoje.

Vėl pasigirdo beldimas į duris.

– Greitoji po penkių minučių. Ir labai prašau paskambinti direktoriui, – priminė Tanė.

Elė atsistojo.

– Grįžk prie darbo ir nesijaudink. Aš tai sutvarkysiu.

– Ką?

– Žinau, kiek žalos gali padaryti apkalbos. Mačiau, kaip motina užsidarė namuose, kad nereikėtų žiūrėti visiems į akis. Daugiau niekada neleisiu, kad gandai ir piktos užuominos pakenktų man svarbiam žmogui. Tu – puikus gydytojas, ir šitaip apie tave kalbėti negalima.

– Vadinasi, aš tau svarbus? – Džeredas norėjo užšokti ant stalo ir sušokti šokį. Bet tik žengė žingsnį Elės link.

Ji droviai nusišypsojo.

– Aha. Nors man su tavimi nelengva.

– Ačiū. – Jis prisitraukė Elę prie savęs. – Ačiū, kad atėjai, kad tikėjai manimi, kad rūpiniesi, dėkoju už viską.

– Skubėk. – Elė žingtelėjo atgal. Kai Džeredas pasisuko eiti, ji pridūrė: – Ir rask laiko grįžti ir pabaigti sumuštinį.

Elės rūpinimasis, kad būtų sotus, parama ir pasiūlymas padėti padaryti galą gandams, suteikė vilčių, kad viskas bus gerai .

– Ar galiu ateiti pas tave po darbo?

Elei nespėjus atsakyti kažkas vėl pabeldė į duris. Šį kartą pasigirdo paties direktoriaus balsas.

– Gydytojau Pedžetai, prašom atidaryti.

Sušvitusi viltis subliuško, Džeredui nusviro rankos. Jis nenorėjo patirti gėdos. Tik ne čia. Ne dabar. Tačiau teko atidaryti duris. O kas jam beliko? Už jų stovėjo direktorius, vilkintis susiglamžiusią mėlyną uniformą ir avintis juodus batus.

– Tu verčiau eik, – pasakė jis Elei nenorėdamas, kad ji matytų jo pažeminimą.

– Jūs man netrukdote, Elison, galite pasilikti, – tarė direktorius.

– Laba diena, gydytojau Kleinmanai, – pasisveikino Elė nuostabiai jam nusišypsodama.

– Gal dabar netinkamas laikas, gydytojau Kleinmanai. Aš turiu...

– Žinau. Atvažiuoja greitoji. Bandžiau jums prisiskambinti. Ten mano svainė. Žmona eina iš proto. Pasakiau, jog ateisiu į skyrių ir pasirūpinsiu. Bet aš čia tik todėl, kad daugiau nekibtų. – Jis mirktelėjo Elei. – Tegu duoda man ramybę.

– Ką gi, netrukdysiu jums dirbti, gydytojau Pedžetai. – Elė paėmė paltą ir rankinę. – Buvo malonu jus vėl pamatyti, gydytojau Kleinmanai, – pasakė ji išeidama iš kabineto.

– Tai dėl jos norite čia pasilikti? – paklausė direktorius.

Džeredas drąsiai linktelėjo.

Gydytojas Kleinmanas pritariamai palinksėjo galva.

– Gera mergaitė. Su jos seneliu žaidžiu golfą.

Puiku, tačiau Džeredui magėjo sužinoti, ar gali tikėtis naujojo darbo.

– Pone, dėl tų gandų. Aš...

– Pamiršk juos. Kai pabos, patys užtils. Mano pavaduotoja dabar Ligoninės personalo skyriuje. Ji sužinos, kas dėl to kaltas.

– Tai vis dar galiu tikėti tos vietos? – Džeredas negalėjo patikėti savo sėkme.

– Jūs pirmas sąraše. Pirmadienio rytą laukia dar du pokalbiai dėl darbo. Paskambinkite man vakare.

Dvyliktas skyrius

– Kaip keista, kad antradienio popietę leidžiame dykinėdami kino teatre, – pasakė Elė Džeredui, jiems laukiant eilėje prie spragėsių. – Ir kaip sugebėjai gauti laisvadienį?

– Yra žmonių, kuriems labiau reikia pinigų nei man. Negaliu atskleisti visų smulkmenų.

Elė nusišypsojo patenkinta, kad leidosi įkalbama Džeredo išeiti pasilinksminti.

– Nepamirštama diena, – tarė Džeredas. Iš pradžių pietūs O ʹ Halorano užeigoje, kur juodu užsisakė skanutėlį meksikietiškų tortilijų rinkinį, kurio Elė labai norėjo, paskui nuėjo į žaidimų saloną – Elė sutriuškino Džeredą stalo ledo ritulio, Pac-Man ir Galaga žaidimuose ir taip įsismagino, kad vos pavyko ją iš ten ištraukti, o štai dabar jie rengiasi žiūrėti romantišką filmą.

– Tu retai būni laisva. Tik šiandien pavyko išsitempti tave papramogauti.

Taip buvo todėl, kad pirmadienį ji dirbo Penktajame skyriuje, trečiadienį turėjo pietauti su seneliu, paskui – bingo vakaras, o ketvirtadienį ir penktadienį jai vėl buvo užrašytos dvi dvylikos valandų pamainos iš eilės Penktajame skyriuje. Šeštadienį Džeredas išvyks.

Kai pardavėjas priėjo priimti jų užsakymo, Džeredas paklausė Elės:

– Ar nori arterijas kemšančio sviesto?

Elė linktelėjo ir pridūrė:

– Ir dar tą dėžutę. – Ji parodė į savo mėgstamus, šokoladu aplietus saldainius.

– Tau galima. Pirmyn.

– Kažkodėl būnant kino teatre atrodo, kad galima sau leisti pasinerti į malonumus.

Džeredas pažvelgė į ją tarsi ketindamas papildyti, kad tai tinka kalbant ne tik apie maistą. Bet nutylėjo. Gerai. Sužinojusi apie Džeredo santuoką, Elė norėjo palaikyti su juo tik platoniškus santykius.

Tačiau kai tamsioje salėje jiedviem stebint, kaip rutuliojasi istorija, Džeredas paėmė Elės delną, ji neatsitraukė. O kai uždėjo ranką jai ant pečių, ji priglaudė jam prie peties galvą ir mėgavosi jo artumu ir kvapu. Kaip jai jo trūks.

– Visai ne tokios pabaigos tikėjausi, – ištarė Džeredas pasipiktinęs ir išmetė tuščią spragėsių pakelį į šiukšliadėžę prie išėjimo.

– Ar nežinojai, apie ką filmas?

– Ne. Girdėjau Polę sakant, kad nori jį pamatyti. Pagrindinis veikėjas – kareivis. Įsivaizdavau daug veiksmo, kovų scenų, kraujo ir panašiai.

– Na, negali sakyti, kad to nebuvo. – Be to, filme buvo ir mylimųjų, kuriuos išskyrė aplinkybės – vyrui negrįžus iš karo, moteris ištekėjo už kito, – nerimo. – Tačiau tu teisus, tai – meilės istorija. – Ir ta istorija sujaudino Džeredą. Elė dukart pastebėjo jį šluostantis akis.

– Tas filmas – sentimentalūs paistalai. Eime. – Džeredas paėmė Elę už rankos. – Metas aplankyti senelį.

Na, štai ir proga sugadinti gražią dieną.

– Dėl senelio. – Elė sustabdė Džeredą priešais ūkinių prekių parduotuvę šalia kino teatro. – Pamaniau, kad verčiau palauksiu ir pranešiu jam naujieną po poros savaičių. – O gal dar vėliau – paskambins jam ir lyg tarp kitko užsimins. Kuo greičiau jis galės paimti į rankas savo provaikaitį, tuo mažiau nusivils sužinojęs, kad anūkė, kaip ir jos motina, liko netekėjusi ir nėščia.

– Nesustok, – Džeredas nusitempė Elę automobilių aikštelės link. – Juk sakiau, kad neišvyksiu nenuėjęs kartu su tavimi pas senelį pranešti naujienos. Tai mano pareiga.

Puiku. Džeredui ji jau nebe geismo objektas, o pareiga.

Kokia gėda – ką pamanys senelis?

Elė prisiminė, kaip sykį, tiksliau – kelis sykius, senelis užtiko ją su vaikinu ir šaukė: – Baigsi kaip ir tavo motina . Tarsi tai būtų baisiausias dalykas, galintis jai nutikti. O kas jei jis?..

Džeredas sustojo, atsisuko į Elę, pridėjo šaltas rankas jai prie skruostų ir atgręžė į save.

– Jis tave myli. Nesvarbu, ką iš pradžių pagalvos. Nė neabejoju – jis nesiliaus tavęs mylėjęs.

– Kai aš gimiau, jis beveik nesikalbėjo su mama. – Kol Elė augo su mama, ji prisiminė tik kelis senelio apsilankymus, ir kaskart namie tvyrodavo įtampa.