Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

Visą gyvenimą. Todėl, kad jis myli. O kai myli, rūpiniesi mylima moterimi, suteiki jai viską, ko reikia, tik, aišku, pagal įstatymus. Džeredas tikrai jautė, jog myli Elę. Jo pirma ir paskutinė dienos mintis buvo apie ją. Ji pripildė jo nykų gyvenimą spalvų ir sušildė sugrubusią širdį. Ji pažadino jausmus, ir nors jam ne visada patiko tai, kaip ji vertė jį jaustis, Elė grąžino jam gyvybingumą ir suteikė šviesios ateities viltį. Be Elės ir jųdviejų vaikelio laimingas jis nebus.

Todėl reikėjo rasti darbą kur nors netoliese ir tinkamus namus.

Vienuoliktas skyrius

Pirmadienio rytą Elė nuėjo į parduotuvę nupirkti sveiko maisto atsargų seneliui. Apsipirkusi ji nuvažiavo į senelio namus – norėjo išmesti visus nesveikus produktus ir pakeisti patalynę iki jam grįžtant į namus tądien po pietų. Tačiau kai atvažiavo į ligoninę jo pasiimti, sužinojo, kad jis priėmė ponios Mejer pasiūlymą atgauti sveikatą jos namuose. Elė nepamiršo, kokį spektaklį jis suvaidino Kardiologijos skyriuje, ir suprato, kad jo sveikimas bus labai ilgas.

Trečiadienį Elė dirbo antrą pamainą iš eilės Penktajame skyriuje. Atėjus pietų metui, ji padėjo slaugytojų poste telefono ragelį ir pasisuko į Norą, skyriaus registratorę.

– Viskas paruošta. Kai tik atvešiu čia poną Klemonsą, jį iš karto galima pervežti į Radiologijos skyrių. O kol būsiu apačioje, užbėgsiu į kavinę ir pasiimsiu ko nors užkąsti. Visi mano pacientai jau pavalgė, išskyrus vyriškį iš 504B palatos, kuris dabar yra Fizinės terapijos skyriuje. Jo padėklas stovi palatoje. Taip pat laukiu vieno paciento po operacijos. Jei paskambins iš Reabilitacijos skyriaus, pasakyk, kad grįšiu po penkiolikos minučių.

Nora palinksėjo.

– Pašauksiu Roksę, jei kuris tavo pacientų kviestų.

Elė įstūmė vežimėlį į pono Klemonso palatą. Silpnas, senyvas vyras sėdėjo ten pat, kur Elė buvo jį palikusi pietauti.

– Laikas daryti krūtinės rentgeno nuotrauką, pone Klemonsai.

Ji padėjo jam atsistoti ir nuvedė iki vonios kambario. Kol jis buvo viduje, išėmė iš spintos raudonai mėlyną languotą chalatą ir padavė pro duris.

– Reikėtų šilčiau apsirengti. Apačioje vėsu.

– Ačiū, Elison.

Klemonsas išėjo iš vonios; Elė palaukė, kol jis atsisės į vežimėlį. Ji užklojo jam kelius lengva antklode ir sušukavo plaukus.

– Nežinau, kodėl taip stengiatės dėl manęs, – pasakė jis. – Esu senas ir mirštu nuo plaučių vėžio. Kam rūpi, kaip atrodau?

– Man, pone Klemonsai. Jūsų žmonai ir vaikams. – Elė išstūmė vežimėlį iš palatos ir nuvežė koridoriumi prie lifto. – Gydytoja patenkinta operacijos rezultatais. Jos manymu, galima išleisti jus namo jau rytoj. Todėl jeigu nenusikirpsite tų apaugusių žandenų, slepiančių jūsų šypseną, iki mano pamaina baigsis, ateisiu ir pati jus apkirpsiu.

– Gerai, pagalvosiu. – Jis dėjosi griežtas, bet iš tiesų buvo mielas seneliukas.

– O kol svarstysite, gal norite užsukti pas Norą į postą ir pasikalbėti? Stalčiuje ji laiko nuotrauką paciento, kurį aną sykį bandžiau apkirpti. Atrodė nekaip.

Metalinių lifto durų atspindyje ji pamatė, kaip jis šypsosi.

Elė pastatė pono Klemonso vežimėlį Radiologijos skyriaus laukiamajame, padavė jo kortelę registratorei ir nuėjo į kavinę.

Déjà vu.

Laukdama eilėje prie kasos, vienoje rankoje laikydama jogurto indelį, kitoje – bananą, akies krašteliu pamatė Džeredą, sėdintį prie staliuko tolimajame kampe. Nepažįstama slaugytoja su padėklu ėjo jo link.

Nežiūrėk.

Nepavyks.

Nepajėgusi įveikti smalsumo Elė su nuostaba žiūrėjo, kaip Džeredas papurtė galvą, kai slaugytoja ketino prisitraukti kėdę prie jo stalelio. Trumpai šnektelėjusi ji nuėjo prie kito staliuko. Atsisėdusi pradėjo kažką įnirtingai pasakoti apie ją susispietusioms šešioms moterims.

Džeredas toliau ramiai skaitė žurnalą.

Elei tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Jai neturėtų rūpėti, kad jis ilgai nešnekėjo su slaugytoja, bet vis tiek buvo gera. Reikia liautis jo geidus, tačiau niekaip nepavyksta. Nežinau, ko tikėtis iš ateities. Bet dabar esu čia .

Elė sumokėjo kasininkei ir nevalingai pasuko prie Džeredo staliuko. Ji nematė jo nuo tos dienos, kai jis laikė ją glėbyje – atrodė, lyg būtų praėjusi visa amžinybė. Nuo tada jie beveik nesikalbėjo.

– Labas, – pasisveikino priėjusi.

Džeredo akys nušvito.

– Kaip laikaisi?

Jai liūdna. Jaučiasi vieniša. Sutrikusi. Bijo ateities.

– Jau geriau. – Elė prisivertė šyptelėti. – Ar tu nenori draugijos?

– Tavo visada noriu. – Džeredas palinko artyn ir tyliai pasakė: – Bet turiu perspėti: pasakiau tai slaugytojai, kad ji verčiau nesėstų prie manęs, nes susitikinėju su baisiai pavydžia mergina ir bijau muštynių. Jeigu prisėsi šalia manęs, ji ir visos jos draugužės pamanys, jog tai tu.

Elė prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

– Po kelių mėnesių būsiu didelė ir stora, todėl jos vis tiek nesiliaus kalbėjusios. – Elė neketino garsiai skelbti, kas vaiko tėvas, tačiau nėštumo nenuslėpsi.

Džeredas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir palinko prie Elės.

– Ne stora. Būsi putlutė ir tikriausiai dar gražesnė nei dabar.

Saldžiabalsis.

– Atsiras strijų, mano kojos patins, o veidas paburks. Man skaudės nugarą, krūtys taps panašios į tuoj sprogsiančius balionus ir aš be paliovos niurzgėsiu. Džiaukis, jog tau neteks matyti šių pokyčių.

Elė norėjo viską nuleisti juokais ir parodyti Džeredui, kad susitaikė su jo išvykimu. Bet jos akyse buvo matyti skausmas.

– Aš noriu...

– Prašau nieko nesakyti, – pertraukė jį Elė. – Nenoriu, kad dėl manęs keistum savo planus. Išsiskirkime gražiai. Tik taip aš viską pakelsiu. Ir taškas. – Elė pasižiūrėjo į laikrodį. – Turiu bėgti. – Radiologijos skyriuje laukia pacientas.

Džeredas atsistojo.

– Palydėsiu tave.

– Ne.

Elė nusisuko ir nubėgo prie laiptų. Lipdama laiptais prisiminė retus, keistus tėčio, kurio beveik nepažinojo, apsilankymus. Juk pameni tėtį. Eik ir pabučiuok. Ne, dabar negali eiti pas Sarą. Į svečius atvyksta tėtis. Ir pasistenk elgtis gražiai.

Pamiršti gimtadieniai. Neišpildyti pažadai. Užgauti jausmai. Elė neleis, kad jos vaikas išgyventų tą patį. Be to, ji neketino elgtis kaip motina ir įsikibti į vyrą, kuris jos nemylėjo. Džeredas turi išvykti. Taip geriau jai ir vaikui.

Penktadienio popietę Džeredas suko galvą, kaip galėjo nutikti, kad per kelias valandas gražiai prasidėjusi diena virto siaubinga. Sėdėdamas savo kabinete prie stalo jis galvojo apie tai, kas tądien įvyko.

8.00: gavo žinutę iš advokato. Sisė pasirašė skyrybų dokumentus.

9.00: susitiko su Medicinos personalo skyriaus direktoriumi. Paklausė, ar negalėtų pretenduoti į nuolatinę darbo vietą, kai gydytojas Rosenas išeis iš darbo kovo mėnesį.

9.03: papasakojo apie įvykį su Narkotikų kontrolės administracija.

9.15: labai nustebo, kai direktorius pasakė, kad jau žino apie kaltinimus ir kad kalbėjosi su Narkotikų kontrolės administracija dar prieš įdarbindamas Džeredą.

9.45: nuskubėjo į Ligoninės personalo skyrių rašyti prašymo priimti į darbą.

10.30: paskambino nekilnojamojo turto agentui pasiteirauti apie parduodamą namą ir skelbimą, kurį rado internete. Susitarė susitikti ir apžiūrėti namą po darbo.

11.00: keletą akimirkų džiaugėsi jį ištikusia laime.

Pastovus darbas šioje ligoninėje: regis, gaus.