Венди Маркус: Kai vienos nakties per maža

– Tu nežinai tikrųjų jųdviejų nesutarimo priežasčių. – Džeredas paėmė Elę už rankos ir pradėjo eiti. – Atlikime, ką privalome, ir tau nereikės daugiau nerimauti.

Nuvažiuoti iki senelio namų tetruko dvi minutes, per tą laiką Elei iškrito iš rankų megzta kepurė ir ji spėjo sumazgyti dvi plaukų sruogas. Džeredas išpainiojo jas sunerimęs dėl Elės.

– Viskas bus gerai, – pasakė jis pats tuo tvirtai tikėdamas.

Kai senelis atvėrė duris ir pasisveikino, Elė prapliupo ašaromis. Ačiū Dievui, ten buvo ir ponia Mejer.

– Pone, gal galime pasikalbėti vienumoje? – Džeredas paklausė senelio, kuris susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo į savo draugę.

– Elison, eime į virtuvę, – pasakė ji ir padėjo Elei nusivilkti paltą. – Kad ir kas nutiko, esu tikra, negali būti taip blogai, kaip tau atrodo.

– Kurgi ne... gali. – Elė kūkčiodama nusekė koridoriumi paskui ponią Mejer į kitoje namo pusėje esančią virtuvę.

– Prisėskite, – pasiūlė senelis rodydamas į kreminės spalvos, gėlėtas, seniai nebemadingo stiliaus svetainės sofas.

– Kaip jūsų sveikata, pone?

– Liaukitės kartojęs pone ir sakykite, kas nutiko mano anūkei. – Senelis pasimuistė ir nerimaudamas pasižiūrėjo į virtuvės pusę.

Nenorėdamas tempti gumos Džeredas pasakė:

– Elė laukiasi.

Senelis palietė krūtinę ir atsikvėpė.

– Tai viskas?

– Ji pernelyg jaudinasi. – Švelniai pasakyta. – Ir mano, jog jūs nusivilsite sužinojęs, kad ji pateko į tą pačią situaciją kaip ir jos motina. Elė pasakojo apie jūsų nesutarimus su dukra ir tikriausiai baiminasi, kad tas pats nutiks ir jai.

Senelis pradėjo keltis.

– Ir kas jai...

– Būčiau labai dėkingas, jei galėtumėte skirti man dar minutėlę laiko.

Senelis vėl atsisėdo.

– Paskubėkite. Spėju, jog tėvas – jūs.

– Aš, pone. Ir noriu jus patikinti, kad rūpinsiuosi Ele ir vaikeliu.

Senelis ironiškai šyptelėjo.

– Jos tėvas kartojo man tą patį.

– Myliu ją, pone, labiau nei kada nors būčiau pamanęs. Elė dar nežino – kovo mėnesį gausiu nuolatinį darbą Madrin Memorial ligoninėje. Ir jei ji sutiks, ketinu pirkti mudviem namą netoliese, gretimoje gatvėje. Noriu pranešti jai šias dvi naujienas, kai tik išeisime iš jūsų.

– Norite pirkti namą? – paklausė susimąstęs senelis. – Užeikite vėliau vakare, kai nuvešite Elę namo, kad galėtume kai ką aptarti. Senelis pakilo. – O dabar eime pažiūrėti, kaip jaučiais Elė.

Elė sėdėjo virtuvėje apsikabinusi ponią Mejer.

– Elison Elžbieta Foršei, tuoj pat ateik čia.

Elė lėtai pakilo, tarsi baimintųsi to, kas jos laukia. Ji atsistojo priešais senelį; Džeredas didžiavosi ja, kad žiūri seneliui tiesiai į akis.

– Tu – mano gyvenimo šviesa, Ele. – Jis delnais suėmė Elės skruostus. Ji prigludo prie jo. – Myliu tave, visada mylėjau ir visada mylėsiu. Kad ir ką padarytum, mano meilės niekas nepakeis. Bėdos su tavo motina neturi nieko bendra su tavimi, ir tai, ką jaučiu tau, visiškai kita.

Elė apsikabino senelį.

– Aš tave taip myliu.

– Ponia Mejer, – pasakė senelis Elei per petį. – Mūsų mergaitė pagimdys mums provaikaitį ir ji manė, kad mes nesidžiaugsime.

Ponia Mejer pašoko nuo kėdės ir ašarodama puolė Elei į glėbį.

– Kokia naujiena, širdele.

– Jūsų mergaitė? – paklausė Džeredas.

– Ponia Mejer metų metus buvo Elei tarsi močiutė.

– Tarsi mama, – patikslino Elė.

– Kiekviena moteris džiaugtųsi turėdama tokią dukterį, – pasakė ponia Mejer Elei. – Stengiausi tave pažinti, mačiau, kaip keitiesi ir tampi nuostabia moterimi – tu praturtinai mano gyvenimą.

Džeredo gyvenimą ji taip pat praturtino – jis norėjo tapti geresniu žmogumi, geresniu vyru.

– Tai reikia atšvęsti. – Senelis atidarė spintelę ir išėmė dėžutę pyragaičių su kremo įdaru.

– Tau negalima tokių valgyti, – pasakė Elė nosinaite šluostydamasi akis. – Jie neturi jokios maistinės vertės.

– Todėl ir valgau juos su pienu, – atsakė senelis ir visi nusijuokė.

Atsisveikinę Elė ir Džeredas stovėjo ant senelio namų prieangio. Elė pasižiūrėjo į Džeredą.

– Ačiū. Ačiū, kad įtikinai pasikalbėti su seneliu šiandien ir kad atėjai drauge. – Ir štai pagaliau įvyko tai, ko jis taip troško: ištisus mėnesius laukė, kada Elė būtent jam nusišypsos savo nuostabia, meilumu trykštančia šypsena.

Tą akimirką Džeredas suprato, kad vienos šypsenos, kaip jis ir buvo manęs, jam neužteks. Nes tąkart Elės šviesiame veide, nuostabiose lūpose ir tyrose žydrose akyse jis rado ramybę.

Džeredas nusišypsojo moteriai, kurią mylėjo.

– O dabar atėjo laikas man tave nustebinti. – Džeredas taip jaudinosi ir džiaugėsi gyvenimu, kad norėjo bėgte bėgti prie mašinos ir vos tvardėsi. Jis netvėrė kailyje norėdamas pranešti Elei savo naujienas ir matyti, kaip ji džiaugiasi sužinojusi, jog jis pasilieka dėl jos ir jųdviejų vaikelio.

Po kelių akimirkų Elė stovėjo apstulbusi ir žiūrėjo į Džeredo staigmeną; vienintelis ženklas, kad ji dar nesušalo į ledo gabalą, buvo jos šiltas iškvepiamas oras, balta vingiuota spirale garuojantis šaltyje. Namas, tik per kvartalą nuo senelio namų, – didžiulis baltas dviejų aukštų statinys juodomis langinėmis, balta tvirta tvora, su kieme iš pusnies kyšančiu užrašu Parduodama . Vazonuose ant palangių styrojo vasarą pasodintų gėlių rudi, nutįsę, nudžiuvę ir pamiršti stagarai, tačiau Elė jau įsivaizdavo įvairiaspalvius žiedus, puošiančius šį kol kas apleistą fasadą.

Džeredas priėjo iš už nugaros ir uždėjo rankas Elei ant pečių.

– Ką pasakysi? – paklausė jis.

– Apie ką?

– Apie šį namą. Argi jis ne puikus? Jei tau patinka, paskambinsiu savo agentui, kad aprodytų vidų.

Savo agentui? Elė atsisuko ir pasižiūrėjo į Džeredą.

– Ar perki namą? – Ji būtų nustebusi nemažiau, jei jis praneštų apie ketinimą pakeisti lytį. – Madrin Folze? Kodėl? – Tokiame milžiniškame name lengvai išsitektų penkių žmonių šeima. Ir dar keli augintiniai. Gal dar keletas giminaičių.

– Dėl tavęs. Dėl to, kad tu čia gyveni.

– Jis labai didelis.

– Keturi miegamieji, du su puse vonios kambariai, ir beveik baigtas įrengti rūsys, – didžiuodamasis kalbėjo Džeredas, lyg pats būtų kalęs ten vinis.

– Keturi miegamieji?

– Ele, – Džeredas apsikabino Elę ir pakėlė jos smakrą norėdamas matyti akis. – Turėsime vaikelį, o aš noriu daugiau nei vieno vaiko. Jiems visiems reikės vietos.

– Bet juk tu išvyksti. – Po keturių dienų. Nejaugi jis ketina apgyvendinti Elę savo namuose, kad galėtų nekviestas užsukti kada panorėjęs?

– Taip. Negalėjau atsisakyti paskutinio paskyrimo. Tačiau jis paskutinis. MadrinMemorial ligoninė mane įdarbins pastoviam darbui. Skubios pagalbos skyriuje. Pradedu kovo devynioliktą. – Džeredas atrodė be galo laimingas ir didžiavosi savimi.

Elė žvalgėsi, kur galėtų prisėsti. Neradusi vietos, ji atsirėmė į tvorą tikėdamasi, kad kojos ją išlaikys. Džeredas lieka čia, kur ji bus priversta jį matyti, su juo dirbti, ir taip diena iš dienos. O kas bus, jei jis pareikš norą dalintis vaiko priežiūra, ir kas keletą dienų norės pasiimti jos vaiką?

– Šitas man labiausiai patiko. Bet jei tau nepatinka, dar yra trys namai, kuriuos galime apžiūrėti.

– O kodėl tau svarbu, ką aš manau?