Стефани Майер: Jaunatis

jaunatis

STEPHENIE MEYER

Iš angių kalbos vertė Viktorija Labuckienė

Alma Littera

UDK 820(73)-93 Me88

Versta iš:

Stephenie Meyer, NEW MOON, Little, Brown and Company, New York, 2006

Šioje knygoje vaizduojami veikėjai ir įvykiai yra išgalvoti. Bet koks panašumas su realiais gyvais ar mirusiais asmenimis yra atsitiktinis ir nebuvo autorės numatytas.

ISBN 978-9955-38-113-6

Text copyright © 2006 by Stephenie Meyer

This edition published by arrangement with Little, Brown and

Company, New York, USA. AU rights reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Labuckienė, 2008 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Alma littera“, 2008

Savo tėčiui Stephenui Morganui. Niekas nepatyrė daugiau meilės ir besąlygiško palaikymo nei aš iš Tavęs.

Aš taip pat Tave myliu.

Džiaugsmai audringi baigiasi audringai Ir tvykstelėję beregint užgęsta Lyg parakas liepsnoj.

Viljamas Šekspyras, „Romeo ir Džuljeta“ antras veiksmas, VI scena [Iš anglų kalbos vertė A. Churginas]

ĮŽANGA

JAUČIAUSI TAIP, LYG SAPNUOČIAU VIENĄ tų klaikių košmarų, kai turi bėgti, bėgti, kol plyš plaučiai, tačiau niekaip nepriverti kūno judėti greičiau. Broviausi pro žmonių spūstį, o kojos darėsi vis sunkesnės ir sunkesnės, bet milžiniško miesto laikrodžio rodyklės nesulėtėjo. Nepermaldaujama, abejinga jėga suko jas neišvengiamos pabaigos — visa ko galo link.

Tačiau tai buvo ne sapnas, ir aš bėgau ne taip, kaip košmare, kad išgelbėčiau savo gyvastį; skubėjau vaduoti kai ko daug brangesnio. Mano pačios gyvybė šiandien man maža tereiškė.

Alisa sakė, kad labai tikėtina, jog abi tenai žūsime. Gal pabaiga ir būtų kitokia, jei Alisai netrukdytų skaistūs saulės spinduliai; tik aš galėjau laisvai lėkti per šią šviesią, knibždėte knibždančią žmonių aikštę.

Tačiau negalėjau bėgti greičiau.

Man buvo nesvarbu, kad mus supa nepaprastai pavojingi priešai. Kai laikrodis ėmė mušti valandas ir po mano vangiomis kojomis suvirpėjo žemė, supratau, kad pavėlavau, tad apsidžiaugiau, jog kai kas, ištroškęs kraujo, tik ir laukia progos. Nes jei man šitai nepavyks, tikrai nebenorėsiu gyventi.

Vėl suskambėjo laikrodis, saulė plieskė pačiame zenite.

1. VAKARĖLIS

BUVAU DEVYNIASDEŠIMT DEVYNIAIS ir devyniomis dešimtosiomis procento tikra, kad sapnuoju.

Pirmiausia dėl to, kad stovėjau vaiskiuose saulės spinduliuose — tokia akinamai skaisti saulė niekuomet nešviesdavo mano miestelyje Forkse, Vašingtono valstijoje. Antra, žvelgiau į savo senelę Mariją. Kadangi senelė mirė prieš šešerius metus, tai buvo svarus įrodymas, kad iš tiesų sapnuoju.

Senelė nedaug tepasikeitė; veidas buvo visai toks pat, kokį prisiminiau. Oda minkšta, suglebusi, išraizgyta tūkstančių raukšlelių. Panaši į džiovintą abrikosą, tik aplink kaip debesėlis stirksojo baltų plaukų kuokštai.

Mūsų lūpos — josios apsuptos raukšlelių — vienu metu nustebusios šyptelėjo. Regis, ji taip pat nesitikėjo mane išvysti.

Jau ketinau pulti jos kamantinėti. Norėjau tiek daug ko paklausti: ką ji veikia mano sapne? Ką patyrė per pastaruosius šešerius metus? Ar seneliui viskas gerai, ar jie susirado vienas kitą, kad ir kur būtų? Tačiau man prasižiojus ir ji prasižiojo, taigi nutilau, leisdama jai kalbėti pirmai. Senelė taip pat susičiaupė, ir tada mes abi šiek tiek suglumusios nusišypsojome.

— Bela?

Tai ne senelė šaukė mane vardu, ir mes abi pasisukome pasižiūrėti, kas ketina prie mūsų prisidėti. Tiesą sakant, man nereikėjo nė žiūrėti, ir taip žinojau, kas tai; šį balsą bet kada pažinčiau — ir atsiliepčiau, nesvarbu, miegu ar ne... gyva esu ar mirusi. Dėl šio balso pereičiau ugnį ar — ne taip dramatiškai — kasdien šlepenčiau per nesiliaujantį lietų ir šaltį.

Edvardas.

Nors kaskart suvirpėdavau iš džiaugsmo jį išvydusi — sapne ar kur kitur — ir nors buvau beveik tikra, kad miegu, mane apėmė siaubas, kai Edvardas žengė prie mūsų per tvieskiančią saulę.

Išsigandau, nes senelė nežinojo, kad myliu vampyrą — niekas nežinojo. Tad kaip paaiškinsiu, kodėl skaistūs spinduliai atsimuša į jo odą ir sudūžta į tūkstančius vaivorykščių, lyg jis būtų krištolinis ar deimantinis?

Taigi, senele, tikriausiai pastebėjai, kad mano vaikinas tviska. Jam taip visuomet nutinka saulėje. ‘Nesijaudink...

Bet ką gi jis daro? Edvardas gyvena Forkse, lietingiausioje pasaulio vietoje, vien dėl to, kad galėtų vaikščioti dieną neišduodamas šeimos paslapties. Bet štai jis grakščiai žingsniuoja prie manęs su nuostabiausia šypsena angeliškame veide, lyg aš būčiau vienui viena.

Tą akimirką troškau, kad jo paslaptingi gebėjimai apimtų ir mane; paprastai jausdavausi laiminga, kad esu vienintelis žmogus, kurio minčių jis negali skaityti taip aiškiai, lyg jos būtų garsiai reiškiamos. Tačiau dabar panorau, kad jis išgirstų ir mane, kad perskaitytų įspėjimą, kurį jam šaukiau mintyse.

Apimta siaubo dirstelėjau į senelę ir supratau, kad per vėlu. Ji kaip tik gręžėsi į mane, akys buvo tokios pat paklaikusios kaip mano.

Edvardas — vis dar šypsodamasis taip žaviai, kad, atrodė, mano krūtinė išsipūs ir sprogs — uždėjo delną ant peties ir pasuko mane į senelę.

Senelės išraiška nustebino. Užuot persigandusi ji droviai žvelgė į mane tarsi laukdama, kad imsiu bartis. Ji taip keistai stovėjo — vieną ranką nepatogiai pakėlusi ir sulenkusi ore. Tarsi būtų apsikabinusi tai, ko nemačiau, kažką neregima...

Tik paskui, kai apsidairiau aplink, pastebėjau didžiulius paauksuotus rėmus aplink senelę. Nieko nesusigaudydama kilstelėjau laisvą ranką ir ištiesiau į ją. Ji tiksliai, lyg veidrodyje, atkartojo judesį. Tačiau ten, kur turėjo susitikti mūsų pirštai, tebuvo šaltas stiklas...

Pasijutau apkvaitusi iš siaubo ir sapnas staiga virto košmaru.

Ten buvo ne senelė.

Ten buvau aš. Aš veidrodyje. Aš — sena, susiraukšlėjusi, sudžiūvusi.

Edvardas stovėjo šalia manęs, iki skausmo mielas ir amžinai septyniolikametis. Veidrodyje jo atspindžio nebuvo.

Jis priglaudė savo ledines tobulas lūpas prie mano suglebusio skruosto.

— Su gimtadieniu, — sušnabždėjo jis.

Krūptelėjusi pabudau — akys tuoj pat plačiai atsimerkė — ir aiktelėjau. Vietoj akinančios sapno saulės išvydau blausią, pilkšvą, įprastą apniukusio ryto šviesą.

Tai tik sapnas, tariau sau. Aš tik sapnavau. Giliai įkvėpiau ir suskambėjus žadintuvui dar kartą krūptelėjau. Mažas kalendorėlis laikrodžio ekrano kampe rodė, kad šiandien rugsėjo trylikta.

Tai buvo tik sapnas, tačiau bent vienu atžvilgiu tikrai pranašiškas. Šiandien mano gimtadienis. Man sueina aštuoniolika.

Ištisus mėnesius bijojau šios dienos.

Per visą smagią vasarą — pačią laimingiausią iš visų mano vasarų, laimingiausią iš kieno nors vasarų ir pačią lietingiausią vasarą visoje Olimpiko pusiasalio istorijoje — ši niūri data tykojo pasaloje ir laukė, kada galės pulti.

O dabar, kai ji smogė, pasirodė, kad tai dar baisiau nei nuogąstavau. Juste jutau, kad tapau vyresnė. Žinoma, kasdien senstu, bet šįkart buvo kitaip, blogiau, apčiuopiamiau.

O Edvardas niekada nepasens.

Kai nuėjau valytis dantų, bemaž nustebau, kad veidas veidrodyje nepasikeitęs. Stebeilijau į save, ieškojau ant dramblio kaulo spalvos odos būsimų raukšlių ženklų. Vienintelės raukšlės buvo kaktoje, tačiau žinojau, kad jei pavyks atsipalaiduoti, jos dings. Virš rudų išsigandusių akių nerimastingai išlinko antakiai.