Стефани Майер: Jaunatis

Slenkant dienai svarsčiau būdus, kaip išsisukti nuo to, kas šįvakar įvyks Kalenų namuose. Ne juokas švęsti, kai norisi raudoti. Bet dar baisiau, kad tikrai sulauksiu dėmesio ir dovanų.

Dėmesys visuomet prastas dalykas, man pritartų bet kuris dažnai prisišaukiantis nelaimes gvėra. Niekam nepatiktų prožektorių šviesos, kai veikiausiai dribsi veidu į žemę.

Be to, labai aiškiai visų paprašiau, — tiksliau, paliepiau, — kad šiemet man niekas nieko nedovanotų. Atrodo, ne tik Čarlis su Rene nusprendė to nepaisyti.

Niekuomet neturėjau daug pinigų, ir manęs tai neslėgė. Renė mane augino iš vaikų darželio auklėtojos algos. Čarlis iš savo darbo taip pat nepraturtėjo — jis buvo policijos viršininkas čia, Forkso miestelyje. Tris dienas per savaitę dirbau vietos sporto prekių parduotuvėje, ir tai buvo vienintelės mano pajamos. Man pasisekė, kad tokiame mažame miestelyje gavau darbo. Kiekvienas uždirbtas centas ėjo į mano menką universiteto fondą. (Universitetas buvo planas B. Vis dar svajojau apie planą A, bet Edvardas užsispyrė palikti mane žmogumi...)

Edvardas turėjo krūvas pinigų — nė nenorėjau spėti kiek. Kaip ir kitiems Kalenams, Edvardui pinigai bemaž nieko nereiškė. Jie kaupėsi turint neribotus laiko išteklius ir seserį, stebuklingai gebančią numatyti pokyčius akcijų rinkoje. Edvardas niekaip nesuprato, kodėl nenoriu, kad dėl manęs švaistytų savo pinigus: kodėl jaučiuosi nejaukiai, kai jis nusiveda mane į prabangų restoraną Sietle, kodėl neleidžiu nupirkti man automobilio, važiuojančio didesniu nei devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu, arba sumokėti už mokslą universitete (jis keistai žavėjosi planu B). Edvardas manė, kad keliu nereikalingų rūpesčių.

Bet kaip galiu priimti iš jo dovanas, kai neturiu kuo atsidėkoti? Dėl nesuvokiamos priežasties jis panoro būti su manim. Visa, ką duoda viršaus, tik dar labiau mane trikdo.

Per visą dieną nei Edvardas, nei Alisa neužsiminė apie mano gimtadienį, ir aš truputėlį atsipalaidavau.

Pietų susėdome prie savo nuolatinio stalo.

Prie jo vyravo keistos paliaubos. Mes trise — Edvardas, Alisa ir aš — sėdėjome pietiniame gale. Dabar, kai „vyresni“ ir kažkuo baisesni (bent jau Emetas tikrai) Kalenų broliai ir sesuo baigė mokyklą, Alisa su Edvardu nebeatrodė tokie bauginantys, ir mes nesėdėjome čia vieni. Kiti mano draugai — Maikas su Džesika (neseniai nutraukę santykius ir dėl to tebesijaučiantys nepatogiai), Andžela su Benu (jų draugystė ištvėrė per vasarą), Erikas, Koneris, Taileris ir Lorena (nors ją vargiai galėjau vadinti drauge) — sėdėjo prie to paties stalo, tik kitoje pusėje. Mūsų būrys praretėdavo saulėtomis dienomis, kai Edvardo su Alisa nebūdavo mokykloje. Tuomet kiti draugai įtraukdavo mane į savo pokalbius.

Edvardui su Alisa šitoks atstūmimas neatrodė keistas ar žeidžiantis, kaip man būtų atrodę. Jie to beveik nepastebėdavo. Žmonės prie Kalenų visuomet pasijusdavo keistai nejaukiai, juos apimdavo baimė, kurios priežasčių nė patys nesuprasdavo. Buvau reta šios taisyklės išimtis. Kartais Edvardas netgi sunerimdavo, kad pernelyg gerai su juo jaučiuosi. Jis manė, kad kelia pavojų mano sveikatai — šiai nuomonei karštai prieštaraudavau kaskart, kai tik jis ją pareikšdavo.

Popietė prabėgo greitai. Pamokos baigėsi, ir Edvardas, kaip paprastai, palydėjo mane prie pikapo. Tačiau šįkart jis man atidarė keleivio dureles. Tikriausiai Alisa parvarys jo automobilį namo, o Edvardas pasirūpins, kad nepabėgčiau.

Susinėriau rankas ir nė nekrustelėdama stovėjau lietuje.

— Šiandien mano gimtadienis, tai gal aš turėčiau vairuoti?

— Vaidinu, kad šiandien ne tavo gimtadienis, pati to norėjai.

— Jei ne mano gimtadienis, tai šįvakar nereikės važiuoti pas tave į svečius...

— Gerai jau. — Jis uždarė keleivio dureles ir pro mane nuėjo į vairuotojo pusę. — Su gimtadieniu!

— Ššš, — neryžtingai nutildžiau jį.

Įlipau pro atviras dureles trokšdama, kad jis verčiau būtų priėmęs kitą pasiūlymą.

Man vairuojant Edvardas žaidė su radiju ir nepritardamas kraipė galvą.

— Tavo radijas prastai gaudo bangas.

Susiraukiau. Man nepatikdavo, kai Edvardas kibdavo prie mano pikapo. Pikapas buvo puikus — lyg asmenybė.

— Nori puikaus erdvinio grotuvo? Važiuok savo automobiliu.

Taip nervinausi dėl Alisos planų, kurie prisidėjo prie mano ir šiaip rūškanos nuotaikos, kad žodžius ištariau aštriau, nei ketinau. Būdama su Edvardu retai kada susierzindavau, tad išgirdęs mano toną jis sučiaupė lūpas, kad nenusijuoktų.

Kai pastačiau pikapą priešais Čarlio namus, jis ištiesė rankas ir suėmė mano veidą. Elgėsi su manim labai atsargiai, pirštų galiukais švelniai spustelėjo smilkinius, skruostus, žandikaulį. Tarsi būčiau itin trapi. Kaip tik tokia ir buvau — bent jau palyginti su juo.

— Šiandien turėtum būti ypač linksma, — sušnabždėjo jis.

Man į veidą padvelkė saldus jo kvapas.

— O jei aš nenoriu būti linksma? — nelygiai alsuodama paklausiau.

Jo auksinės akys suliepsnojo.

— Labai gaila.

Jis pasilenkė arčiau ir priglaudė prie manęs savo ledines lūpas, nors man jau ir taip sukosi galva. Užmiršau visus savo rūpesčius ir susitelkiau tik į tai, kaip įkvėpti ir iškvėpti — be abejo, jis to ir siekė.

Jo šaltos, švelnios, lygios lūpos glaudėsi prie manęs, kol apsivyniojau rankomis jo kaklą ir be didelio džiaugsmo ėmiau jį bučiuoti. Pajutau, kaip jo lūpų kampučiai pakilo į viršų, tada jis paleido mano veidą ir sulenkęs rankas sau už nugaros atkabino mano pirštus.

Edvardas mūsų kūniškuose santykiuose nubrėžė daug ribų, siekdamas apsaugoti mano gyvybę. Nors sutikau, kad privalu išlaikyti saugų atstumą tarp savo odos ir jo aštrių kaip peiliukai nuodingų dantų, jam bučiuojant paprastai užmiršdavau tokius banalius dalykus.

— Būk gera, prašau. — Jis kvėptelėjo man į skruostą. Dar kartą švelniai priglaudė lūpas prie manųjų ir atitraukęs sunertas mano rankas prispaudė man prie pilvo.

Ausyse tvinksėjo. Uždėjau ranką sau ant širdies. Ji pasiutusiai dundėjo po mano delnu.

— Kaip manai, ar tai kada nors pasikeis? — paklausiau veikiau savęs. — Ar mano širdis kada nors liausis bandžiusi iššokti iš krūtinės kaskart, kai prisilieti?

— Tikiuosi, kad ne, — kiek išdidžiai tarė jis.

Pavarčiau akis.

— Eime pasižiūrėti, kaip kapojasi Kapulečiai ir Montekiai, gerai?

— Tavo noras man įsakymas.

Edvardas išsitiesė ant sofos, o aš paleidau filmą, nes norėjau greičiau išlaikyti pirmąją įskaitą. Kai įsitaisiau ant sofos kraštelio priešais Edvardą, jis apsivijo rankomis mano liemenį ir prisitraukė prie krūtinės. Nebuvo taip patogu, kaip sėdėti atsirėmus į pagalvę, nes jo krūtinė buvo kieta ir šalta, — ir tobula kaip ledo skulptūra, — bet man tai, be abejo, labiau patiko. Jis nutraukė nuo sofos atlošo seną megztą apklotą ir apsupo mane, kad nesušalčiau prie jo kūno.

— Žinai, tas Romeo mane visuomet šiek tiek nervino, — tarė jis, prasidėjus filmui.

— Kuo jis tau nepatinka? — paklausiau mažumėlę įsižeidusi.

Romeo buvo vienas mėgstamiausių mano personažų. Kol nesutikau Edvardo, netgi žavėjausi juo.

— Na, pirmiausia, jis įsimyli šitą Rozaliną — tau neatrodo, kad jis šiek tiek vėjavaikis? O paskui, praėjus kelioms minutėms po vestuvių, nužudo Džuljetos pusbrolį. Tai ne itin šaunus poelgis. Klaida po klaidos. Kodėl jis taip atkakliai griauna savo laimę?

Atsidusau.

— Ar nori, kad žiūrėčiau viena?

— Ne, aš vis vien daugiau žiūrėsiu į tave. — Jis pirštais braižė man ant rankos ornamentus, nuo jo prisilietimo šiurpo oda. — Verksi?