Стефани Майер - Jaunatis

Ant jos buvo pavaizduotas kažkoks elektros prietaisas su daug skaičių pavadinime. Atidariau dėžę, tikėdamasi išvysti dar vieną lempučių girliandą. Tačiau ji buvo tuščia.

— Hm... dėkui.

Rozali pagaliau išspaudė šypseną. Džasperis nusikvatojo.

— Čia stereoaparatūra tavo automobiliui, — paaiškino jis. — Eme-tas kaip tik dabar ją montuoja, kad negalėtum atsisakyti.

Alisa visuomet pralenkdavo mane vienu žingsniu.

— Ačiū, Džasperi, Rozali, — padėkojau jiems, prisiminusi, kaip Edvardas šiandien skundėsi dėl mano radijo. Supratau, kad tai tebuvo gudrybė, ir nusišypsojau. — Dėkui, Emetai! — garsiau šūktelėjau.

Išgirdau jo griausmingą juoką savo pikape ir nenorom nusijuokiau pati.

— Dabar išvyniok mūsų su Edvardu dovanas, — tarė Alisa, taip susijaudinusi, kad balsas skambėjo it varpelio tilindžiavimas. Rankoje ji laikė mažą pailgą stačiakampį.

Nukreipiau į Edvardą tulžingą žvilgsnį.

— Pažadėjai.

Jam dar nespėjus atsakyti, pro duris įsiveržė Emetas.

— Kaip tik suspėjau! — sukrykštė jis ir atsistojo už Džasperio, kuris irgi prisislinko arčiau nei paprastai, kad geriau matytų.

— Neišleidau nė cento, — patikino mane Edvardas.

Nubraukė man nuo veido plaukų sruogą, ir nuo jo prisilietimo man ėmė dilgčioti oda.

Giliai įkvėpiau ir pasisukau į Alisą.

— Duok man, — atsidusau.

Emetas patenkintas kikeno.

Paėmiau mažą ryšelį, dėbtelėjau į Edvardą, užkišau pirštą už popieriaus krašto ir trūktelėjau po lipnia juostele.

— Velnias, — sumurmėjau, kai popierius įpjovė man pirštą; ištraukiau apžiūrėti žaizdelės.

Iš mažyčio įbrėžimo išsisunkė lašelis kraujo.

Paskui viskas vyko labai greitai.

— Ne! — suriko Edvardas.

Puolė prie manęs ir bloškė atbulą į stalą. Stalas parvirto, aš taip pat, nuskriejo tortas ir dovanos, gėlės ir lėkštės. Įvirtau į sudužusio krištolo krūvą.

Džasperis trenkėsi į Edvardą, garsas buvo toks, lyg daužytųsi riedantys akmenys.

Pasigirdo ir kitas garsas, šiurpus urzgimas, kuris, rodės, sklido giliai iš Džasperio krūtinės. Džasperis bandė prasibrauti pro Edvardą ir kaukštelėjo dantimis prie pat jo veido.

Kitą sekundę Emetas pastvėrė Džasperį iš už nugaros ir suėmė ji savo stambiais plieniniais gniaužtais, tačiau Džasperis, įsmeigęs į mane tuščią, paklaikusį žvilgsnį, nesiliovė muistęsis.

Be siaubo, dar jutau ir skausmą. Griuvau ant žemės prie pianino, instinktyviai atsirėmiau rankomis, norėdama sušvelninti kritimą, ir į jas susmigo aštrios stiklo šukės. Tik dabar rankoje nuo riešo iki vidinės alkūnės pusės pajutau deginantį, veriantį skausmą.

Apdujusi ir sutrikusi pakėliau akis nuo skaisčiai raudono kraujo, pliūpčiojančio man iš rankos, ir išvydau karštligiškas šešių alkanų vampyrų akis.

2. SIŪLĖS

KARLAILAS VIENINTELIS IŠLIKO RAMUS. JO tyliame, tvirtame balse buvo girdėti per šimtmečius sukaupta darbo ligoninėje patirtis.

— Emetai, Roze, išveskite Džasperį.

Emetas iškart liovėsi šypsojęsis ir linktelėjo.

— Eime, Džasperi.

Džasperis paklaikusiomis akimis bandė ištrūkti iš tvirtų Emeto gniaužtų, sukiojosi ir bandė įkąsti broliui.

Edvardas, baltesnis už kreidą, pripuolė prie manęs ir gindamas užstojo savo kūnu. Pro sukąstus dantis sklido perspėjantis urzgimas. Supratau, kad jis nekvėpuoja.

Rozali keistai išdidžiu dieviško grožio veidu žengė priešais Džasperį — laikydamasi saugaus atstumo nuo jo dantų — ir padėjo Emetui išvesti jį pro stiklines duris, kurias Esmė, viena ranka užsispaudusi burną ir nosį, laikė atidariusi.

Esmės širdelės formos veidas atrodė susigėdęs.

— Atleisk, Bela, — šūktelėjo ji, sekdama paskui kitus į kiemą.

— Praleisk mane, Edvardai, — sumurmėjo Karlailas.

Po sekundės Edvardas linktelėjo ir atsitraukė.

Karlailas atsiklaupė šalia manęs ir pasilenkė iš arčiau apžiūrėti mano rankos. Jutau, kad mano veidas sustingęs iš siaubo, stengiausi nusiraminti.

— Štai, Karlailai, — tarė Alisa, paduodama jam rankšluostį.

Jis papurtė galvą.

— Žaizdoje per daug stiklų.

Jis ištiesė ranką ir nuo baltos staltiesės apačios atplėšė ilgą siaurą juostą. Apvyniojo ja man ranką virš alkūnės ir užveržė, kad netekėtų kraujas. Nuo kraujo kvapo svaigo galva. Ausyse zvimbė.

— Bela, — švelniai tarė Karlailas. — Ar norėtum, kad vežčiau tave į ligoninę, ar man verčiau čia pasirūpinti tavimi?

— Norėčiau likti čia, — sušnabždėjau.

Jei jis nuvežtų mane į ligoninę, nieku gyvu to nenuslėpčiau nuo Čarlio.

— Atnešiu tavo krepšį, — tarė Alisa.

— Nunešk ją prie virtuvinio stalo, — Karlailas paprašė Edvardo.

Edvardas lengvai mane pakėlė, o Karlailas laikė užspaudęs ranką.

— Kaip jautiesi, Bela? — pasiteiravo Karlailas.

— Gerai. — Mano balsas skambėjo pakankamai ramiai, ir man tai patiko.

Edvardo veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens.

Alisa jau buvo čia. Ant stalo gulėjo juodas Karlailo krepšys, švietė maža, bet ryški stalinė lempa. Edvardas švelniai pasodino mane ant kėdės, Karlailas prisitraukė kitą. Ir iškart ėmėsi darbo.

Edvardas stovėjo šalia manęs, vis dar saugodamas, vis dar nekvėpuodamas.

— Gali eiti, Edvardai, — atsidusau.

— Ištversiu, — nepasidavė jis.

Tačiau žandikaulis buvo įsitempęs, akys degė iš troškulio, su kuriuo jis kovojo; jam buvo dar sunkiau nei kitiems.

— Tau nebūtina vaizduoti didvyrio, — tariau. — Karlailas ir be tavo pagalbos mane sulopys. Pakvėpuok grynu oru.

Susiraukiau, kai, Karlailui kažką darant su mano ranka, pervėrė aštrus skausmas.

— Liksiu, — užsispyrė jis.

— Ir kodėl tu toks mazochistas? — suniurnėjau.

Karlailas nusprendė man padėti.

— Edvardai, galėtum nueiti paieškoti Džasperio ir jo nuraminti. Neabejoju, kad jis niršta ant savęs, ir vargu, ar klausys ko nors kito.

— Taip, — karštai pritariau. — Eik ir surask Džasperį.

— Juk galėtum nuveikti ką nors naudinga, — pridūrė Alisa.

Mums šitaip susimokius prieš jį, Edvardas prisimerkė, bet galų gale linktelėjo ir mikliai iškūrė pro užpakalines virtuvės duris. Buvau tikra, kad neįkvėpė nuo to laiko, kai įsipjoviau pirštą.

Ranka pamažu nutirpo. Nors vaistai numalšino skausmą, žaizdų neužmiršau ir atidžiai stebėjau Karlailo veidą, kad nereikėtų galvoti apie tai, ką veikia jo pirštai. Jis buvo pasilenkęs virš mano rankos, plaukai ryškioje šviesoje tviskėjo kaip auksas. Mažumėlę pykino, tačiau nusprendžiau nepasiduoti šiam savo silpnumui. Skausmas praėjo, jutau tik švelnų dilgčiojimą, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Visiškai netroškau subloguoti kaip koks kūdikis.

Jei Alisa nebūtų atsidūrusi mano regos lauke, nebūčiau pastebėjusi, kaip ji pasidavė ir išsliūkino iš kambario. Atsiprašydama šyptelėjo ir pradingo už virtuvės durų.

— Na, štai ir visi, — atsidusau. — Bent jau gebu palaisvinti kambarį.

— Tu dėl to nekalta, — kikendamas guodė Karlailas. — Taip galėjo nutikti bet kam.

— Galėjo, — pakartojau. — Bet paprastai tai atsitinka man.

Jis vėl nusijuokė.

Palyginti su kitų reakcija, jo ramybė ir atsipalaidavimas dar labiau stulbino. Veide neįžvelgiau nė menkiausio nerimo. Jis darbavosi greitais, tiksliais judesiais. Vienintelis garsas, be mūsų ramaus alsavimo, buvo švelnus skimbčiojimas, stiklo šukelėms viena po kitos krentant ant stalo.