Стефани Майер - Jaunatis

— Tai gerai. Buk gera, perduok Alisai nuo manęs linkėjimus. Ji jau seniai nebuvo užsukusi. — Vienas Čarlio lūpų kamputis nusviro.

— Ji buvo čia prieš tris dienas, tėti, — priminiau jam.

Čarlis kraustėsi dėl Alisos iš proto. Prisirišo prie jos pavasarį, kai Alisa padėjo man sergant; Čarlis amžinai jausis jai dėkingas už tai, kad išgelbėjo jį nuo siaubo slaugyti beveik suaugusią dukterį, kuri pati negalėjo nė po dušu nusiprausti.

— Gerai, perduosiu jai nuo tavęs linkėjimus, — pažadėjau.

— Ačiū. Tai smagaus vakaro, vaikai.

Aišku, jis mus išvarė. Čarlis jau suko į svetainę prie televizoriaus.

Edvardas pergalingai nusišypsojo ir paėmęs man už rankos išsitempė iš virtuvės.

Kai priėjome prie pikapo, jis man vėl atidarė keleivio dureles, ir šįkart nesiginčijau. Tamsoje vis dar sunkiai rasdavau nežymų posūkį į jo namus.

Edvardas važiavo per Forksą į šiaurę, matyt, subjuręs dėl riboto mano priešistorinio ševio greičio. Kai spustelėjo per aštuoniasdešimt, variklis suburzgė garsiau nei paprastai.

— Ramiai, — perspėjau jį.

— Žinai, kas tau patiktų? Maža daili audi. Labai tyli, labai galinga...

— Mano pikapas visai geras. O jei jau prakalbome apie brangius niekučius, tai būtų geriausia, jei neleistum pinigų mano gimtadienio dovanoms.

— Neišleidau nė cento, — patenkintas savimi tarė jis.

— Gerai.

— Gali kai ką dėl manęs padaryti?

— Priklauso nuo to, ko paprašysi.

Jis atsiduso, mielas veidas vėl surimtėjo.

— Bela, paskutinis tikras gimtadienis, kurį šventėme, buvo Emeto 1935 metais. Pasistenk atsipalaiduoti ir nekelk šįvakar rūpesčių. Jie visi labai jaudinasi.

Visuomet šiek tiek nusigąsdavau, kai jis prabildavo apie tokius dalykus.

— Gerai, elgsiuosi gražiai.

— Turbūt turėčiau tave perspėti...

— Prašyčiau...

— Kai sakau, kad jie visi jaudinasi... turiu galvoje visus,

— Visus? — man užgniaužė kvapą. — Maniau, kad Emetas su Rozali Afrikoje.

Visas Forksas manė, kad vyresnieji Kalenai šiemet įstojo į universitetą Dartmute, bet aš žinojau, kaip yra iš tikrųjų.

— Emetas norėjo dalyvauti.

— Bet... Rozali?

— Žinau, Bela. Nesijaudink, ji elgsis kuo gražiausiai.

Nieko neatsakiau. Tarsi galėčiau taip lengvai nustoti nerimavusi. Auksaplaukė dailioji Edvardo „įseserė“, ne taip, kaip kita Edvardo sesuo Alisa, manęs ne itin mėgo. Tiesą sakant, tas jausmas buvo kiek stipresnis nei paprasta antipatija. Rozali manymu, buvau nepageidaujama įsibrovėlė į slaptą jų šeimos gyvenimą.

Dėl dabartinės padėties jaučiausi žiauriai kalta, spėjau, kad dėl mano kaltės Rozali ir Emetas taip ilgai nebūna namie, nors slapčia ir džiaugiausi, kad netenka su ja susitikti. Emeto, žaismingo Edvardo broliuko meškino, pasiilgau. Jis daugeliu atžvilgių buvo tarsi vyresnėlis brolis, kurio visuomet taip troškau... tik daug daug baisesnis.

Edvardas nusprendė keisti temą.

— Na, jeigu neleidi tau padovanoti audi, tai gal ko kito norėtum gimtadieniui?

Praradau balsą, tegalėjau šnabždėti.

— Žinai, apie ką svajoju.

Jo marmurinėje kaktoje įsirėžė gilios raukšlės. Aišku, jis panoro, kad ir toliau kalbėtumės apie Rozali.

Atrodė, lyg šiandien jau būtume daug dėl to ginčijęsi.

— Tik ne šįvakar, Bela. Prašau.

— Na, gal Alisa man padovanos, ko noriu.

Edvardas suurzgė grėsmingu gerkliniu balsu.

— Tai nebus paskutinis tavo gimtadienis, Bela, — prisiekė jis.

— Taip nesąžininga!

Tariausi išgirdusi, kaip jis sugriežė dantimis.

Jau važiavome prie namo. Visuose pirmų dviejų aukštų languose degė skaisčios šviesos. Ant verandos pakraigės kabojo degančių japoniškų žibintų girlianda, švelni jų šviesa mirguliavo ant milžiniškų kedrų, augančių aplink namą. Ant plačių laiptų, vedančių prie pagrindinių durų, stovėjo didžiulės vazos su rausvomis rožėmis.

Suaimanavau.

Edvardas kelis kartus giliai įkvėpė, kad nusiramintų.

— Tai vakarėlis, — priminė jis man. — Pasistenk gerai pasilinksminti.

— Būtinai, — sumurmėjau.

Jis apėjo aplink pikapą atidaryti man durelių ir padavė ranką.

— Noriu kai ko paklausti.

Jis susirūpinęs laukė.

— Jei išryškinčiau šią juostą, — tariau, sukiodama rankose fotoaparatą, — ar matytumeisi nuotraukose?

Edvardas pratrūko kvatotis. Padėjo man išlipti iš automobilio, užtempė laiptais ir atidarydamas duris tebesijuokė.

Jie visi laukė erdvioje baltoje svetainėje; kai įžengiau pro duris, pasveikino garsiai šaukdami: „Su gimtadieniu, Bela!“, o aš paraudau ir nudelbiau akis. Alisa — spėjau, kad čia pasidarbavo ji — visus paviršius apdėliojo rausvomis žvakėmis ir dešimtimis negilių krištolinių vazų su šimtais rožių. Šalia didžiojo Edvardo pianino stovėjo balta staltiese uždengtas stalas, o ant jo pūpsojo rausvas gimtadienio tortas, žydėjo dar daugiau rožių, stūksojo krūva stiklinių lėkščių ir maža krūvelė į sidabrinį popierių įvyniotų dovanėlių.

Buvo šimtą kartų blogiau, nei įsivaizdavau.

Edvardas, pajutęs, kaip susikrimtau, drąsindamas apkabino mane per liemenį ir pabučiavo į viršugalvį.

Edvardo tėvai Karlailas ir Esmė — kaip visuomet neįtikėtinai jauni ir mieli — stovėjo arčiausiai durų. Esmė atsargiai mane apglėbė ir pabučiavo į kaktą, švelnūs karamelės spalvos jos plaukai brūkštelėjo man per skruostą. Paskui Karlailas apkabino mane per pečius.

— Atleisk dėl viso šito, Bela, — iškilmingai sušnabždėjo jis. — Negalėjome sustabdyti Alisos.

Už jų stovėjo Rozali su Emetu. Rozali nesišypsojo, bet nors nežiūrėjo į mane piktai. Emeto veide švietė plati šypsena. Jau kelis mėnesius jų nemačiau; buvau užmiršusi, kokia nepaprastai graži Rozali — bemaž akis skaudėjo į ją žiūrint. Ir negi Emetas visuomet buvo toks... didelis?

— Visiškai nepasikeitei, — neva nusivylęs tarė Emetas. — Tikėjausi, kad bus matyti pokyčių, bet štai tu čia, rausvaskruostė kaip visuomet.

— Labai ačiū, Emetai, — tariau dar labiau parausdama.

Jis nusijuokė.

— Turiu trumpai išeiti. — Jis nutilo ir it koks sąmokslininkas mirktelėjo Alisai. — Nekrėsk jokių pokštų, kol manęs nebus.

— Stengsiuosi.

Alisa paleido Džasperio ranką ir liuoktelėjo į priekį; ryškioje šviesoje suspindo visi jos dantys. Džasperis taip pat šypsojosi, bet laikėsi atokiai. Aukštas, šviesiaplaukis, jis stovėjo atsirėmęs į koloną laiptų papėdėje. Maniau, kad per tas dienas, kurias praleidome drauge uždaryti Finikse, jis įveikė savo pasibjaurėjimą manimi. Tačiau atsikratęs laikinos pareigos mane saugoti jis, kaip visuomet, traukdavosi nuo manęs kuo toliau. Supratau, kad tai tik atsargumo priemonė, ir stengiausi pernelyg jautriai į tai nereaguoti. Džasperį Kalenų dieta vargino labiau nei kitus; jam buvo sunkiau atsispirti žmogaus kraujo kvapui, nes jis trumpiau treniravosi.

— Laikas išvynioti dovanas, — pranešė Alisa.

Ji paėmė man už rankos žemiau alkūnės ir nusitempė prie stalo su tortu ir žvilgančiais paketėliais.

Nutaisiau kankinės veidą.

— Alisa, kiek prisimenu, sakiau tau, kad ničnieko nenoriu...

— Bet aš nepaklausiau, — patenkinta savimi pertraukė ji. — Išvyniok.

Ji paėmė man iš rankų fotoaparatą ir padavė didelę sidabrinę kvadratinę dėžę.

Dėžė buvo tokia lengva, kad atrodė tuščia. Lapelis ant viršaus skelbė, kad tai dovana nuo Emeto, Rozali ir Džasperio. Susidrovėjusi nuplėšiau popierių ir apžiūrėjau dėžę.