Стефани Майер - Jaunatis

— Kaip jums tai pavyksta? — paklausiau. — Net Alisa su Esme... — nutilau ir stebėdamasi pakraipiau galvą.

Nors kiti irgi visiškai atsisakė įprastinio vampyrų maisto, vienintelis Karlailas galėjo uosti mano kraujo kvapą nepasiduodamas pagundai. Be abejo, jam buvo daug sunkiau nei atrodė.

— Metų metai praktikos, — paaiškino jis man. — Dabar apskritai beveik nebejaučiu kvapo.

— Kaip manote, ar būtų sunkiau, jei kurį metą pasiimtumėte atostogas ir nebedirbtumėte ligoninėje? Jei netektų matyti kraujo?

— Galbūt. — Jis gūžtelėjo pečiais, bet rankos nesujudėjo. — Niekuomet nejaučiau poreikio ilgai atostogauti. — Jis man akinamai nusišypsojo. — Pernelyg mėgstu savo darbą.

Skimbt, skimbt, skimbt. Stebėjausi, kiek stiklų buvo mano rankoje. Kilo pagunda dirstelėti į augančią krūvelę, bent jau pažiūrėti, kokio ji dydžio, tačiau žinojau, kad šis sumanymas gali pakenkti mano ryžtui nevemti.

— Kas jums taip patinka jūsų darbe? — pasidomėjau.

Buvo sunku suprasti — juk jam teko metų metus kankintis, kovoti su savimi, kad pagaliau galėtų tai taip lengvai ištverti. Be to, nenorėjau, kad jis liautųsi šnekėjęs; pokalbis padėjo atitraukti dėmesį nuo blogumo pilve.

Jo akys tapo ramios, mąslios.

— Hm. Labiausiai man patinka, kai mano... sukaupta patirtis padeda išgelbėti žmogų, kuris kitaip žūtų. Gera žinoti, kad savo gebėjimais galiu palengvinti kai kuriems žmonės gyvenimą. Kartais diagnozuojant praverčia netgi uoslė. — Jis šyptelėjo puse lūpų.

Mąsčiau apie tai, kol jis čiupinėjo man ranką, norėdamas įsitikinti, kad nebeliko šukelių. Tada pasirausė krepšyje, ieškodamas kitų įrankių, o aš stengiausi negalvoti apie adatą ir siūlą.

— Jūs taip stengiatės atitaisyti tai, dėl ko esate visiškai nekaltas, — tariau, vėl pajutusi baksnojimą į žaizdos pakraščius. — Turiu omeny, juk jūs to neprašėte. Nesirinkote šitokio gyvenimo ir vis dėlto taip smarkiai turite stengtis būti geras.

— Nemanau, kad stengiuosi ką nors atitaisyti, — linksmai paprieštaravo jis. — Kaip ir visi kiti, tiesiog privalau nuspręsti, kaip panaudoti tai, kas man duota.

— Kai jūs kalbate, viskas atrodo taip paprasta.

Jis dar kartą apžiūrėjo mano ranką.

— Štai, — tarė jis, kirpdamas siūlą. — Baigiau.

Jis paėmė didžiulį pagaliuką su vata, užlašino ant jo kažkokio sirupo spalvos skysčio ir kruopščiai nušluostė operacijos vietą. Kvapas buvo keistas; nuo jo man apsisuko galva. Ant odos irgi liko sirupo dėmių.

— Bet iš pat pradžių, — neatlyžau, jam rūpestingai dedant dar vieną pailgą marlės tvarstį, — kaip apskritai sumanėte išbandyti kitokį, neįprastą gyvenimo būdą?

Jo lūpose šmėkštelėjo paslaptinga šypsena.

— Negi Edvardas tau nepasakojo tos istorijos?

— Pasakojo. Bet aš bandau suprasti, apie ką jūs galvojote...

Staiga jo veidas vėl surimtėjo, ir aš susimąsčiau, ar jo mintys nukrypo ten pat, kur ir mano. Aš galvojau apie tai, kaip jo vietoje jausčiausi pati.

— Žinai, mano tėvas buvo dvasininkas, — aiškino jis, uoliai šveisdamas stalą drėgna marle. Alkoholio kvapas graužė nosį. — Jo požiūris į pasaulį buvo gana griežtas, ir prieš persikeisdamas jau buvau pradėjęs juo abejoti.

Karlailas sudėjo nešvarias marlės skiautes ir stiklo šukeles į tuščią krištolinį dubenį. Nesupratau, ką jis daro, net kai uždegė degtuką. Tada numetė jį ant alkoholiu sumirkytų skiaučių, ir aš krūptelėjau staiga plykstelėjus ugniai.

— Atsiprašau, — tarė jis. — Tai būtina padaryti... Taigi aš nesutikau su kai kuriais savo tėvo įsitikinimais. Tačiau per beveik keturis šimtus metų nuo tada, kai gimiau, niekas neprivertė manęs suabejoti, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu Dievas egzistuoja. Net mano atspindys veidrodyje.

Norėdama nuslėpti nuostabą, kad mūsų pokalbis pasuko tokia linkme, apsimečiau apžiūrinėjanti tvarsčius ant savo rankos. Iš visų dalykų apie tikėjimą galvojau mažų mažiausiai. Mano gyvenime jam nebuvo vietos. Čarlis save laikė liuteronu, nes tokie buvo jo tėvai, tačiau sekmadieniais jis melsdavosi prie upės su meškere rankose. Renė kartais išbandydavo kurią nors bažnyčią, bet man dar nespėjus susigaudyti jos susižavėjimas jau būdavo praėjęs. Panašiai ji domėdavosi ir tenisu, keramika, joga bei prancūzų kalba.

— Neabejoju, kad iš vampyro lūpų tai skamba keistokai. — Jis šyptelėjo, žinodamas, kad šis žodis, taip atsainiai ištartas, mane visuomet sukrečia. — Tačiau viliuosi, kad netgi toks gyvenimas turi prasmę. Pripažįstu, tai abejotina, — nerūpestingai kalbėjo jis. — Visi mano, kad mes esame pasmerkti. Tačiau aš tikiuosi, nors gal tai ir paika, kad bent už pastangas mums bus šiek tiek atsilyginta.

— Nemanau, kad tai paika, — sumurmėjau. Neįsivaizdavau nė vieno, netgi dievybės, kuriai Karlailas nepadarytų įspūdžio. Be to, negalėčiau gyventi rojuje, jei ten nebūtų Edvardo. — Ir nemanau, kad kam nors kitam gali taip atrodyti.

— Tiesą sakant, tu pirmoji man pritarei.

Kiti taip nemano? — nustebusi paklausiau, turėdama galvoje vieną asmenį.

Karlailas vėl atspėjo, kurlink pasuko mano mintys.

— Edvardas su kai kuo sutinka. Jis tiki, kad yra Dievas ir dangus... taip pat ir pragaras. — Karlailas kalbėjo labai tyliai; jis žvelgė pro didžiulį langą virš kriauklės į tamsą. — Supranti, jis mano, kad mes praradome savo sielas.

Iškart prisiminiau, ką šiandien pavakare sakė Edvardas: Jei nenori mirti — ar kaip tai pavadinti mūsų atveju. Staiga man akyse nušvito.

— Tai ir yra didžiausia bėda, ar ne? — spėjau. — Tai todėl jis dėl manęs nerimauja.

Karlailas kalbėjo lėtai.

— Žvelgiu į savo... sūnų. Koks jis stiprus, geras, protingas — ir tai dar labiau sustiprina mano tikėjimą, mano viltį. Negi tokiam kaip Edvardas negali būti skirta nieko daugiau?

Karštai pritardama linktelėjau.

— Bet jei manyčiau taip kaip jis... — Karlailas pažvelgė į mane neįskaitomu žvilgsniu. — Jei tu manytum taip kaip jis — ar galėtum iš jo atimti sielą?

Jis privertė mane suabejoti. Jei būtų paklausęs, ar dėl Edvardo rizikuočiau savo siela, būčiau atsakiusi nedvejodama. Bet ar rizikuočiau Edvardo siela? Nuliūdusi susičiaupiau. Nesąžininga šitaip klausti.

— Matai, kokia bėda.

Papurčiau galvą, suvokdama, kad mano veidas atrodo užsispyręs.

Karlailas atsiduso.

— Tai mano pasirinkimas, — tvirtinau savo.

— Taip pat ir jo. — Pamatęs, kad ruošiuosi ginčytis, jis kilstelėjo ranką. — Juk Edvardas atsakys už tai, kaip su tavimi pasielgė.

— Ne jis vienintelis tai gali, — tiriamai pažvelgiau į Karlailą.

Sis staiga pralinksmėjęs nusijuokė.

O, ne! Turėsi tai išsiaiškinti su juo. — Bet paskui atsiduso. — Tai vienas dalykų, dėl kurių niekuomet nebūsiu tikras. Paprastai manau, kad padariau geriausia, ką galėjau. Bet ar tikrai teisingai pasielgiau pasmerkdamas kitus tokiam gyvenimui? Negaliu nuspręsti.

Nieko neatsakiau. Įsivaizdavau, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jei Karlailas būtų atsispyręs pagundai pakeisti savo vienišą gyvenimą... ir suvirpėjau.

— Tai Edvardo motina padėjo man apsispręsti. — Karlailas kalbėjo beveik pašnibždomis.

Nieko nematydamas stebeilijosi pro juodus langus.

— Jo motina?

Kai pasiteiraudavau Edvardo apie tėvus, jis tik atsakydavo, kad jie seniai mirę, telikę blausūs prisiminimai. Supratau, kad Karlailas, nors ir trumpai pažinojęs, turėtų gerai juos prisiminti.