Стефани Майер - Jaunatis

— Taip. Ji buvo vardu Elizabeta. Elizabeta Meizen. Jo tėvas, Edvardas vyresnysis, ligoninėje taip ir neatgavo sąmonės. Mirė per pirmąją gripo bangą, o Elizabeta buvo sąmoninga beveik iki pat mirties. Edvardas labai panašus į ją — jos plaukai buvo to paties keisto bronzinio atspalvio, akys lygiai tokios pat žalios.

— Jo akys buvo žalios? — sumurmėjau, stengdamasi įsivaizduoti.

— Taip... — gelsvos Karlailo akys žvelgė atgal į praėjusius amžius. — Elizabeta be paliovos rūpinosi savo sūnumi. Pati sirgdama bandė jį slaugyti ir dar labiau nusilpo. Maniau, kad jis išeis pirmas, jam buvo daug blogiau negu jai. Tačiau ji mirė labai greitai. Nusileidus saulei atvykau pakeisti visą dieną dirbusių gydytojų. Tai buvo sunkus metas apsimetinėti — turėjome šitiek darbo, o ilsėtis man nereikėjo. Nenorėdavau grįžti namo, tekdavo slapstytis tamsoje ir dėtis miegančiu, juk tiek daug žmonių mirdavo.

Pirmiausia nuėjau pasižiūrėti Elizabetos ir jos sūnaus. Prisirišau prie jų, o tai visuomet pavojinga — žmogaus prigimtis tokia trapi. Išsyk supratau, kad jai pablogėjo. Smarkiai pakilo karštis, o kūnas buvo pernelyg silpnas kovoti.

Tačiau žvelgdama į mane nuo savo gulto ji neatrodė nusilpusi. „Išgelbėk jį!“ — kimiu balsu, kokį tik galėjo išspausti, paliepė man. „Padarysiu visa, ką galiu“, — pažadėjau imdamas jai už rankos. Ji taip karščiavo, kad veikiausiai net nesuprato, kokia neįprastai šalta mano ranka. Jai viskas aplink atrodė šalta. „Tu privalai, — neatlyžo ji, taip stipriai įsitvėrusi mano rankos, kad pamaniau, jog galbūt ji išgyvens. Žvilgsnis buvo nuožmus, akys žėrėjo lyg smaragdai. — Privalai padaryti visa, kas tavo galioje. Dėl mano sūnaus Edvardo turi padaryti tai, ko negali kiti.“

Tai mane išgąsdino. Ji žiūrėjo į mane veriamu žvilgsniu, ir akimirką buvau tikras, kad žino mano paslaptį. Paskui karštis ją įveikė, ir ji nebeatgavo sąmonės. Po valandos mirė.

Daug dešimtmečių galvojau apie tai, kad reikėtų susikurti sau draugą. Kitą būtybę, kuri iš tiesų pažinotų mane, o ne tą, kuo de-duosi esąs. Tačiau nieku gyvu nebūčiau galėjęs pasiteisinti sau pačiam, jei būčiau kitam padaręs tai, ką padarė man.

Ir štai Edvardas merdėjo. Buvo aišku, kad gyventi jam teliko kelios valandos. Šalia gulėjo motina, net mirusios jos veidas neatrodė ramus.

Karlailas vėl viską aiškiai išvydo, jo prisiminimų netemdė prabėgę šimtmečiai. Jam pasakojant ir aš viską aiškiai mačiau: neviltį ligoninėje, visur tykančią mirtį. Ir karščiuojantį Edvardą, sulig kiekviena akimirka gęstančią jo gyvybę... Vėl suvirpėjau ir išmečiau iš galvos tuos vaizdus.

— Ausyse skambėjo Elizabetos žodžiai. Iš kur ji galėjo žinoti, ką aš gebu? Ar kas nors gali to trokšti savo sūnui?

Pažvelgiau į Edvardą. Kad ir kaip sirgo, jis vis vien buvo gražus. Jo veidas atrodė tyras ir geras. Kaip tik apie tokį sūnų svajojau.

Po visų tų dvejonių metų pasielgiau impulsyviai. Pirmiausia nuvežiau į lavoninę jo motiną, paskui grįžau pasiimti jo. Niekas nepastebėjo, kad jis dar kvėpuoja. Neužteko rankų, neužteko akių patenkinti bent pusę ligonių poreikių. Lavoninėje nieko nebuvo —

bent jau gyvųjų. Išsmukau su juo pro užpakalines duris ir stogais parsinešiau jį namo.

Gerai nežinojau, ką daryti. Nusprendžiau atkurti tas pačias žaizdas, kurias prieš daugel šimtmečių patyriau Londone. Vėliau dėl to apgailestavau. Jam skaudėjo labiau ir viskas truko ilgiau, nei būtina.

Vis dėlto nesigailiu, kad tai padariau. Niekada nesigailėjau, kad išgelbėjau Edvardą. — Jis papurtė galvą ir sugrįžo į dabartį. Nusišypsojo man. — Ko gero, turėčiau parvežti tave namo.

— Aš parvešiu, — tarė Edvardas.

Jis lėtai įėjo pro tamsų valgomąjį. Veidas atrodė ramus, atsipalaidavęs, tačiau akys buvo kažkokios ne tokios — lyg jis labai stengtųsi kažką nuslėpti. Nuo nerimo man sugniaužė pilvą.

— Karlailas gali parvežti, — tariau.

Pažvelgiau į savo palaidinę; lengva mėlyna medvilnė buvo prisigėrusi kraujo ir dėmėta. Dešinys petys padengtas storu raudonu luobu.

— Man viskas gerai, — bejausmiu balsu atsakė Edvardas. — Beje, tau reikia persirengti. Jei šitokia pasirodysi, Čarlį ištiks infarktas. Paprašysiu Alisos, kad tau ko nors paieškotų. — Jis vėl išėjo pro virtuvės duris.

Baugščiai pažvelgiau į Karlailą.

— Jis labai sielojasi.

— Taip, — pritarė Karlailas. — Šįvakar nutiko kaip tik tai, ko jis labiausiai bijojo. Tau kilo pavojus dėl to, kas mes esame.

— Jis nekaltas.

— Ir tu nekalta.

Nusisukau nuo jo gražių, išmintingų akių. Negalėjau su juo sutikti.

Karlailas man padavė ranką ir padėjo atsistoti. Nusekiau paskui jį į svetainę. Esmė jau buvo grįžusi; ji plovė grindis, kur aš nugriuvau — iš kvapo nusprendžiau, kad stipriu valikliu.

— Esme, duokite man. — Pajutau, kad vėl skaisčiai išraudau.

— Jau baigiau. — Ji šyptelėjo man. — Kaip jautiesi?

— Man viskas gerai, — patikinau ją. — Karlailas siuva greičiau už visus kitus gydytojus, su kuriais teko turėti reikalų.

Jie abu sukikeno.

Pro galines duris įėjo Alisa su Edvardu. Alisa pripuolė prie manęs, tačiau Edvardas laikėsi atokiai, jo veido išraiška buvo neįskaitoma.

— Eime, — tarė Alisa. — Duosiu tau ką nors ne tokio klaikaus apsivilkti.

Ji surado man panašios spalvos Esmės palaidinę. Buvau tikra, kad Čarlis nesusigaudys. Platus baltas tvarstis ant rankos neatrodė taip šiurpiai, kai nebebuvau aptaškyta krauju. Čarlis nebesistebėdavo matydamas mane sutvarstytą.

— Alisa, — sušnabždėjau, jai žengiant atgal prie durų.

— Klausau? — ji irgi kalbėjo tyliai, žvelgė į mane smalsiai, pakreipusi galvą.

— Ar labai blogai?

Abejojau, ar iš mūsų šnabždėjimo bus naudos. Nors mes kalbėjomės viršuje užsidariusios duris, veikiausiai jis mus girdėjo.

Ji įsitempė.

— Dar neaišku.

— O kaip Džasperis?

Ji atsiduso.

— Jis labai kremtasi. Jam buvo baisiai sunku, o jis nemėgsta jaustis silpnas.

— Jis dėl to nekaltas. Juk pasakysi jam, kad nepykstu, nė truputėlio, gerai?

— Žinoma.

Edvardas manęs laukė prie laukujų durų. Kai nusileidau laiptais žemyn, atidarė jas netardamas nė žodžio.

— Pasiimk savo daiktus! — šūktelėjo Alisa, man atsargiai žengiant prie Edvardo. Ji sugriebė du paketėlius, vieną pusiau atplėštą, iš po pianino ištraukė mano fotoaparatą ir viską įspraudė man į sveikąją ranką. — Padėkoti galėsi vėliau, kai išvyniosi.

Esmė su Karlailu tyliai palinkėjo labos nakties. Mačiau, kaip jie vogčia dirsčioja į savo abejingą sūnų, visai taip, kaip aš.

Išėjusi į lauką lengviau atsikvėpiau; skubėjau pro žibintus ir rožes, kurie dabar kėlė nemalonius prisiminimus. Edvardas tyliai pėdino iš paskos. Atidarė man keleivio dureles, ir aš nesiskųsdama įlipau.

Ant prietaisų skydo išvydau didelį raudoną kaspiną, pririštą prie naujo erdvinio grotuvo. Nutraukiau jį ir numečiau ant žemės. Kol Edvardas sėdosi į vairuotojo vietą, paspyriau kaspiną po savo sėdyne.

Jis nežiūrėjo nei į mane, nei į grotuvą. Nė vienas mūsų neįjungėme jo, ir tylą dar labiau pagilino staiga suriaumojęs variklis. Jis per greitai nuvažiavo tamsiu, vingiuotu keliuku. • —

Tyla varė mane iš proto.

— Pasakyk ką nors, — galop paprašiau, jam įsukus į greitkelį.

— Ką norėtum išgirsti? — atsainiai paklausė jis.

Susigūžiau nuo jo abejingumo.

— Pasakyk, kad man atleidai.