Стефани Майер - Jaunatis

Jis grįžo durims dar nespėjus užsidaryti. Rankoje laikė stiklinę iš vonios ir tablečių buteliuką.

Nesiginčydama paėmiau iš jo tabletę — žinojau, kad pralaimėčiau ginčą. O ranka iš tiesų pradėjo erzinti.

Fone skambėjo švelni, miela lopšinė.

— Vėlu, — tarė Edvardas.

Viena ranka pakėlė mane nuo lovos, kita atitraukė antklodę. Tada paguldė mane ir apkamšė. Atsigulė šalia — ant antklodės, kad nesušalčiau — ir apkabino viena ranka.

Atsirėmiau galva į jo petį ir laiminga atsidusau.

— Dar kartą dėkoju, — sušnabždėjau.

— Nėra už ką.

Kurį metą tyloje klausiausi besibaigiančios lopšinės. Prasidėjo kita daina. Atpažinau mėgstamiausią Esmės melodiją.

— Apie ką galvoji? — pašnibždom paklausiau.

Prieš atsakydamas jis akimirką padvejojo.

— Tiesą sakant, galvojau apie tai, kas teisinga ir kas ne.

Pajutau, kaip nugara perbėgo šiurpuliai.

— Prisimeni, kai nusprendžiau, kad noriu švęsti savo gimtadienį? — greitai paklausiau, vildamasi, jog ne pernelyg akivaizdžiai bandau jį išblaškyti.

— Taip, — atsargiai sutiko jis.

— Na, pamaniau, jei jau mano gimtadienis, tai norėčiau, kad dar kartą mane pabučiuotum.

— Šįvakar tu godi.

— Taip, tikrai — tik prašau nedaryti nieko, ko nenori daryti, — įsižeidusi pridūriau.

Jis nusijuokė, tada atsiduso.

— Gink Dieve, kad daryčiau ką nors, ko nenoriu daryti, — keistu, nevilties kupinu balsu ištarė jis, imdamas man už smakro ir prisitraukdamas artyn. , —

Bučinys prasidėjo įprastai — Edvardas buvo atsargus kaip visuomet, o mano širdis vėl ėmė šėlti. O paskui, regis, kažkas pasikeitė. Staiga jo lūpos tapo reiklesnės, laisvoji ranka suėmė mano plaukus, kad negalėčiau atitraukti veido. Ir, nors mano pirštai taip pat buvo jo plaukuose, nors aiškiai peržengiau jo nubrėžtas saugias ribas, šįkart jis manęs nesustabdė. Pro ploną antklodę jaučiau jo šaltą kūną ir stipriai prie jo glaudžiausi.

Ūmiai jis sustojo ir švelniai, tvirtai mane atstūmė.

Neatgaudama kvapo kritau atgal ant pagalvės, svaigo galva. Kažkas neapčiuopiama ėmė kilti iš atminties.

— Atleisk, — irgi uždusęs tarė jis. — To buvo per daug.

— Aš neprieštarauju, — šnopuodama pratariau.

Jis tamsoje suraukė antakius.

— Pasistenk užmigti, Bela.

Ne, noriu, kad dar kartą mane pabučiuotum.

— Tu pervertini mano savitvardą.

— Kas tave labiau vilioja: mano kraujas ar mano kūnas? — paklausiau.

— Viskas drauge. — Jis nenorom šyptelėjo, paskui vėl surimtėjo. — Tai gal jau liaukis bandžiusi laimę ir miegok?

— Gerai, — sutikau prisislinkdama arčiau jo.

Jaučiausi baisiai nusikamavusi. Tai buvo daugeliu atžvilgių ilga diena, tačiau jai baigiantis palengvėjimo nepajutau. Tarsi rytoj manęs lauktų kažkas dar baisesnio. Paika nuojauta — kas galėtų būti blogesnio už šiandieną? Be abejo, tiesiog esu sukrėsta.

Nepastebimai priglaudžiau savo sužeistą ranką prie jo peties, kad šalta oda numalšintų karštį. Išsyk pasijutau geriau.

Jau beveik ar net visai miegojau, kai supratau, ką man priminė jo bučinys — pavasarį, kai ruošėsi pulti mano persekiotoją Džeimsą; Edvardas, nežinodamas, kada vėl pasimatysime, — ir ar apskritai pasimatysime, — atsisveikindamas mane pabučiavo. Šis bučinys buvo toks pat mažumėlę skaudus, tik nesupratau kodėl. Suvirpėjau per miegus, tarsi jau sapnuočiau košmarą.

3. PABAIGA

RYTĄ JAUČIAUSI SIAUBINGAI ŠLYKŠČIAI. Miegojau prastai; ranka degė, skaudėjo galvą. Edvardo veidas atrodė ramus ir susimąstęs, kai jis greitom pakštelėjo man į kaktą ir stryktelėjo pro langą. Tai toli gražu nepakėlė man nuotaikos. Nuogąstavau, kad per tą laiką, kol miegojau, jis žiūrėdamas į mane galvojo apie tai, kas teisinga ir kas ne. Iš baimės galvoje ėmė dar stipriau tvinkčioti.

Edvardas kaip visuomet laukė manęs prie mokyklos, tačiau jo veido išraiška man vis dar nepatiko. Jis kažką slėpė, tačiau nesupratau ką, ir tai mane gąsdino. Nenorėjau prisiminti praėjusio vakaro, bet abejojau, ar vengdama pokalbio ką nors laimėsiu.

Jis atidarė man duris.

— Kaip jauties?

— Puikiai, — pamelavau ir krūptelėjau, kai durelių trenksmas nuaidėjo galvoje.

Ėjome tylėdami, jis prisitaikė prie mano žingsnio. Tiek daug norėjau paklausti, bet kai kurie tų klausimų galėjo ir palūkėti, nes buvo skirti Alisai: kaip šįryt jautėsi Džasperis? Apie ką jie šnekėjosi, kai išvažiavau? Ką sakė Rozali? O svarbiausia, ką ji dabar regi savo keistose, netobulose ateities vizijose? Ar galėtų atspėti, ką dabar galvoja Edvardas ir kodėl jis toks paniuręs? Ar mano miglota, instinktyvi baimė, kurios, regis, negaliu atsikratyti, turi pagrindą?

Rytas slinko lėtai. Nekantravau išvysti Alisą, nors žinojau, kad negalėsiu su ja rimtai pasišnekėti, kol šalia bus Edvardas. Edvardas atrodė atitolęs. Kartais pasiteiraudavo apie mano ranką, ir aš sumeluodavau.

Alisa paprastai pirmoji ateidavo pietauti; jei nereikėjo taikytis prie tokios lėtapėdės kaip aš. Tačiau šįkart ji nesėdėjo prie staliuko, pasidėjusi padėklą su maistu, kurio nevalgys.

Edvardas neminėjo, kad jos nebus. Pamaniau, gal ją užlaikė mokytojas, bet tada pamačiau Konerį ir Beną, kuriems ketvirtoji — prancūzų — pamoka buvo kartu su Alisa.

— Kur Alisa? — sunerimusi paklausiau Edvardo.

Žiūrėdamas į javainių batonėlį, kurį lėtai trupino tarp pirštų, jis atsakė:

— Ji su Džasperiu.

— Jam viskas gerai?

— Jis kuriam laikui išvyko.

— Ką? Kur?

Edvardas gūžtelėjo pečiais.

— Bet kur.

— Ir Alisa su juo? — apimta nevilties paklausiau. Žinoma, jei tik Džasperiui jos reikės, ji keliaus drauge.

— Taip. Jos kurį metą nebus. Bandys įtikinti Džasperį vykti į Denalį.

Denalyje gyveno kita nepaprastų — gerų, kaip ir Kalenai — vampyrų grupelė. Tania su savo šeima. Kartais išgirsdavau apie juos šnekant. Praeitą žiemą, kai atvykau į Forksą ir apsunkinau Edvardui gyvenimą, jis pabėgo pas juos. Lorenas, civilizuočiausias mažos Džeimso gaujos narys, prisidėjo prie jų, užuot kartu su Džeimsu stojęs prieš Kalenus. Supratau, kodėl Alisa ragina Džasperį vykti pas juos.

Nurijau seiles, bet gerklėje įstrigo gniužulas. Pasijutusi kalta nu-narinau galvą ir susigūziau. Išvijau juos iš namų, taip pat, kaip ir Rozali su Emetu. Buvau jiems tikra bėda.

— Skauda ranką? — susirūpinęs paklausė jis.

— Kam rūpi mano kvaila ranka? — pasipiktinusi sumurmėjau.

Jis nieko neatsakė, ir aš nuleidau galvą ant stalo.

Baigiantis dienai tyla ėmė erzinti. Nenorėjau jos nutraukti, bet, regis, tai buvo vienintelė galimybė su juo pabendrauti.

— Užsuksi vakare? — paklausiau, jam tyliai lydint mane prie pikapo. Jis visuomet užsukdavo.

— Vakare?

Man patiko, kad jis, rodos, nustebo.

— Turėsiu dirbti. Vakar pasikeičiau su ponia Niuton ir pasiėmiau laisvą dieną.

— O, — sumurmėjo jis.

— Tai užeisi, kai grįšiu namo, gerai? — staiga suabejojau, ir man tai nepatiko.

— Jei tik nori.

— Aš visada tavęs noriu, — priminiau jam, tik turbūt ne taip karštai, kaip reikalavo pokalbis.

Tikėjausi, kad jis nusijuoks, nusišypsos ar kitaip atsilieps į mano žodžius.

— Na, tai gerai, — abejingai atsakė.

Prieš uždarydamas dureles jis dar kartą pabučiavo man į kaktą. Tada apsisuko ir grakščiai nuliuoksėjo į savo automobilį.

Spėjau išvažiuoti iš aikštelės, kol manęs dar nesuėmė siaubas, bet nuvykusi pas Niutonus jau sunkiai gaudžiau kvapą.