Стефани Майер - Jaunatis

— Šypsokis, Bela, — sumurmėjo Edvardas.

Stengiausi iš visų jėgų, aparatas blykstelėjo.

— Duokite, aš jus nufotografuosiu, vaikai, — pasiūlė Čarlis.

Supratau, kad jis tik stengiasi nukreipti nuo savęs objektyvą.

Edvardas atsistojo ir mestelėjo jam aparatą.

Nuėjusi atsistojau prie Edvardo, visas tas pozavimas man atrodė keistas ir oficialus. Jis lengvai uždėjo ranką man ant peties, o aš tvirčiau apkabinau jį per liemenį. Norėjau pažvelgti jam į veidą, bet bijojau.

— Šypsokis, Bela, — vėl priminė man Čarlis.

Giliai įkvėpiau ir nusišypsojau. Blykstė mane apakino.

— Šiam vakarui nuotraukų užteks, — tarė Čarlis, įgrūdo fotoaparatą tarp sofos pagalvių ir užriedėjo ant viršaus. — Nebūtina iš karto išnaudoti visos juostelės.

Edvardas atitraukė nuo peties ranką ir nerūpestingai išsisuko iš mano glėbio. Vėl atsisėdo į fotelį.

Padvejojusi nuėjau ir įsitaisiau ant sofos. Staiga mane suėmė tokia baimė, kad pradėjo drebėti rankos. Slėpdama prispaudžiau jas prie pilvo, smakrą atrėmiau į kelius ir nieko nematydama žiopsojau į televizorių.

Pasibaigus laidai nė nekrustelėjau. Akies kampučiu mačiau, kaip Edvardas atsistojo.

— Verčiau jau eisiu namo, — tarė jis.

Čarlis neatitraukė akių nuo reklamos.

— Iki.

Nerangiai atsistojau — buvau sustingusi nuo ilgo sėdėjimo — ir nusekiau paskui Edvardą pro laukujes duris. Jis žengė tiesiai prie automobilio.

— Pasiliksi? — paklausiau, neturėdama vilties.

Nujaučiau, ką jis atsakys, tad nebuvo labai skaudu.

— Šįvakar ne.

Priežasčių neklausinėjau.

Jis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo, o aš nė nesujudėjau. Beveik nesuvokiau, kad lyja. Laukiau nežinodama ko, kol už nugaros atsidarė durys.

— Bela, ką čia veiki? — nustebęs, kad stoviu viena ir šlampu, paklausė Čarlis.

— Nieko. — Apsigręžiau ir nuslimpinau namo.

Naktis buvo ilga, bemaž nepailsėjau.

Atsikėliau vos išvydusi už lango blyškią šviesą. Automatiškai apsirengiau mokyklai ir ėmiau laukti, kol prašvis apniukęs dangus. Suvalgiusi dubenį košės nusprendžiau, kad jau pakankamai šviesu fotografuoti. Nufotografavau pikapą ir namą iš priekio. Apsisukusi padariau kelias girios už Čarlio namų nuotraukas. Keista, bet ji nebeatrodė tokia niūri kaip paprastai. Supratau, kad pasiilgsiu šios amžinos žalumos, šių paslaptingų miškų. Visko.

Prieš išeidama įsimečiau fotoaparatą į kuprinę. Stengiausi sutelkti dėmesį į savo naująją užduotį, užuot galvojusi apie tai, kad Edvardas, ko gero, per naktį nenusiramino.

Ne tik baiminausi, bet ir pradėjau nekantrauti. Kiek tai gali tęstis?

Tai truko visą rytą. Jis tyliai žingsniavo šalia manęs, bet, regis, nė sykio į mane nepažvelgė. Per pamokas stengiausi susikaupti, bet net anglų kalba neprikaustė mano dėmesio. Ponas Bertis turėjo du kartus pakartoti klausimą apie panelę Kapuleti, kol susigaudžiau, kad kreipiasi į mane. Edvardas tylutėliai pakuždėjo teisingą atsakymą, o paskui toliau ignoravo mane.

Per pietus vis dar tylėjome. Atrodė, bet kurią akimirką galiu pradėti klykti, tad norėdama išsiblaškyti pasilenkiau per stalą ir užkalbinau Džesiką.

— Klausyk, Džese.

— Ką, Bela?

— Ar galėtum suteikti man paslaugą? — paklausiau, kišdama ranką į krepšį. — Mama nori, kad padaryčiau savo draugų nuotraukų. Nufotografuok visus, gerai?

Padaviau jai aparatą.

— Žinoma, — šypsodamasi atsakė ji ir nupaveikslavo Maiką pilna burna.

Aišku, kas dėjosi toliau. Žiūrėjau, kaip fotoaparatas eina iš rankų į rankas, draugai kikena, maivosi ir aimanuoja, kad juos nufotografavo. Tai atrodė keistai vaikiška. Ko gero, šiandien nesu nusiteikusi paprastai žmogiškai bendrauti.

— Vaje, — grąžindama aparatą atsiprašė Džesika. — Man rodos, išnaudojome visą juostelę.

— Nieko baisaus. Aš jau nufotografavau visa, ko man reikėjo.

Po pamokų Edvardas tyliai palydėjo mane į stovėjimo aikštelę.

Man vėl reikėjo dirbti, bet šįkart tuo džiaugiausi. Iš buvimo kartu jokios naudos. Galbūt vienam jam seksis geriau.

Pakeliui pas Niutonus Kupliojoje gatvėje atidaviau juostelę, o grįždama po darbo pasiėmiau išryškintas nuotraukas. Namie trumpai pasisveikinau su Čarliu, pasigriebiau iš virtuvės javainių batonėlį ir, pasispraudusi po pažasčia voką su nuotraukomis, nuskubėjau į savo kambarį.

Atsisėdusi ant lovos smalsiai, tačiau nuogąstaudama atplėšiau voką. Keista, vis dar kone tikėjau, kad pirmoji nuotrauka bus tuščia.

Ištraukusi ją garsiai aiktelėjau. Edvardas atrodė toks pat žavus kaip ir tikrame gyvenime, žvelgė į mane iš nuotraukos šiltomis akimis, kurių man taip stigo pastarosiomis dienomis. Beveik nejauku, kad kas nors gali atrodyti toks... toks... nepaprastas. Nė tūkstančiai žodžių neprilygtų šiam atvaizdui.

Greitom peržiūrėjau likusią krūvą, tada tris nuotraukas pasidėjau ant lovos vieną šalia kitos.

Pirmoji nuotrauka buvo Edvardo virtuvėje, jo šiltose akyse spindėjo linksma kibirkštėlė. Antroji — Edvardo ir Čarlio, žiūrinčių ESPN. Joje Edvardo išraiška buvo visiškai kitokia. Žvilgsnis atsargus, santūrus. Nuo jo grožio gniaužė kvapą, tačiau veidas atrodė šaltas, veikiau skulptūros nei gyvo žmogaus.

Paskutinėje nuotraukoje mes su Edvardu nejaukiai stovėjome vienas šalia kito. Edvardo veidas, kaip ir antrojoje, atrodė šaltas ir panašus į statulos. Tačiau bėda buvo ne ta. Skaudžiai ryškus mudviejų kontrastas: jis atrodė kaip dievas, aš — labai vidutiniška, net kaip žmogus veik gėdingai nedaili. Pasibjaurėjusi apverčiau nuotrauką.

Užuot ruošusi namų darbus, sukaišiojau nuotraukas į albumą. Tušinuku po nuotraukomis pakeverzojau paaiškinimus, vardus ir datas. Priėjusi prie mudviejų su Edvardu nuotraukos, nežiūrėdama perlenkiau ją per pusę ir pakišau po metaliniais kampučiais taip, kad matytųsi tik Edvardas.

Baigusi darbą kitą nuotraukų rinkinį sudėjau į naują voką ir sukūriau ilgą padėkos laišką Renei.

Edvardas vis nesirodė. Nenorėjau pripažinti, kad dėl jo taip ilgai vakaroju, nors, be abejo, taip ir buvo. Bandžiau prisiminti, kada pastarąjį kartą jis neatėjo be jokios priežasties, nepaskambinęs... To niekuomet nebuvo.

Ir vėl miegojau prastai.

Mokykloje, kaip ir pastarąsias dvi dienas, tvyrojo tyla, neviltis ir siaubas. Pamačiusi aikštelėje laukiantį Edvardą pajutau palengvėjimą, bet šis jausmas greitai išsisklaidė. Edvardas buvo toks pat, tik gal dar labiau užsisklendęs.

Vargiai beprisiminiau visų šių bėdų priežastį. Mano gimtadienis, regis, vyko senų senovėje. O, kad bent Alisa grįžtų. Ir kuo greičiau. Kol viskas dar labiau nepakriko.

Tačiau į tai negalėjau dėti vilčių. Nusprendžiau, kad jei šiandien nepavyks su juo pasikalbėti, rimtai pasikalbėti, tai rytoj susitiksiu su Karlailu. Turiu ką nors daryti.

Po pamokų mes su Edvardu viską išsiaiškinsime, pažadėjau sau. Nepriimsiu jokių pasiteisinimų.

Jam lydint mane prie pikapo, kaupiau drąsą.

— Neprieštarauji, jei šiandien užsuksiu? — mums dar nepriėjus prie automobilio paklausė jis ir išmušė mane iš vėžių.

— Žinoma, ne.

— Dabar? — pasitikslino jis, atidarydamas man dureles.

— Gerai. — Stengiausi kalbėti ramiai, nors man nepatiko jo skubėjimas. — Tik ruošiausi pakeliui įmesti į pašto dėžutę laišką Renei. Susitiksime tenai.

Jis pažvelgė į storą voką ant keleivio sėdynės. Staiga ištiesė ranką ir pačiupo jį.

— Aš jį įmesiu, — tyliai tarė jis. — Vis vien tave aplenksiu. — Jis nutaisė savo nuostabią šelmišką šypsenėlę, tik ji nebuvo nuoširdi. Akys liko rimtos.