Стефани Майер - Jaunatis

Nuo mano žodžių jo veidas atgijo — jame šmėkštelėjo pyktis.

— Atleisti tau? Už ką?

— Jei būčiau buvusi atsargesnė, nieko nebūtų atsitikę.

— Bela, tu įsipjovei popieriumi — vargu ar tuo nusipelnei mirties bausmės.

— Vis vien esu kalta.

Nebeištvėręs jis pratrūko.

— Esi kalta? Jei būtum įsipjovusi svečiuose pas Maiką Niutoną, jei šalia būtų buvusi Džesika ir Andžela ir kiti paprasti draugai, tai kas blogiausiu atveju būtų įvykę? Gal jie būtų neradę pleistro? Ir net jei būtum suklupusi ir įgriuvusi į stiklinių lėkščių krūvą — pati, be niekieno pagalbos — kuo tai būtų baigęsi? Būtum iškruvinusi sėdynes, jiems tau vežant į greitosios pagalbos skyrių? Maikas Niutonas būtų laikęs tave už rankos, kol būtų siuvę žaizdas, ir jam nebūtų reikėję visą tą laiką kovoti su troškimu tave nužudyti. Nebandyk savęs dėl to kaltinti, Bela. Nuo to darausi sau dar šlykštesnis.

— Ir kaipgi, po galais, mūsų pokalbyje atsirado Maikas Niutonas? — griežtai paklausiau.

— Maikas Niutonas mūsų pokalbyje atsirado todėl, kad su juo tau, po galais, būtų šimtą kartų saugiau, — suniurzgė jis.

— Verčiau mirsiu, nei būsiu su Maiku Niutonu, — paprieštaravau. — Verčiau mirsiu, nei būsiu su kuo nors kitu, ne su tavimi.

— Tik prašau nedramatizuoti.

— Tuomet nešnekėk nesąmonių.

Jis nieko neatsakė. Tuščiu žvilgsniu spoksojo pro priekinį langą.

Sukau galvą, bandydama rasti būdą, kaip išgelbėti šį vakarą. Mums sustojus priešais mano namus, vis dar nieko gero nebuvau sumaniusi.

Jis išjungė variklį, tačiau tebelaikė suspaudęs vairą.

— Ar šįvakar pasiliksi? — paklausiau.

— Turiu grįžti namo.

Mažų mažiausiai norėjau, kad jis likęs vienas graužtųsi.

— Mano gimtadienio proga, — spyriau jį.

— Negali reikalauti visko iškart — arba nori, kad žmonės švęstų tavo gimtadienį, arba ne. Rinkis.

Jo balsas buvo piktas, bet nebe toks rimtas kaip anksčiau. Su palengvėjimu tyliai atsidusau.

— Gerai. Nusprendžiau, kad noriu švęsti savo gimtadienį. Pasimatysime viršuje.

Iššokau iš kabinos ir iš kėbulo susirinkau savo ryšulius. Jis susiraukė.

— Neprivalai jų imti.

— Aš noriu, — automatiškai atsakiau, o paskui susimąsčiau, ar tik jis neprieštarauja tyčia.

— Ne, nenori. Karlailas su Esme mokėjo pinigus.

— Išgyvensiu.

Nepatogiai susikišau dovanas po sveikosios rankos pažasčia ir trinktelėjau dureles. Greičiau nei per sekundę jis išlipo iš pikapo ir atsidūrė šalia manęs.

— Bent jau leisk man juos panėšėti, — tarė jis, imdamas iš manęs paketus. — Būsiu tavo kambaryje.

Nusišypsojau.

— Dėkui.

— Su gimtadieniu, — atsiduso jis ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas.

Jam traukiantis pasistiebiau, norėdama pratęsti bučinį. Jis nusišypsojo mano mėgstama šelmiška šypsenėle ir pradingo tamsoje.

Vis dar rodė varžybas; įžengusi pro priekines duris išgirdau, kaip komentatorius bando perrėkti minią.

— Bela? — šūktelėjo Čarlis.

— Labas, tėti, — tariau pasirodydama iš už kampo. Rankas laikiau prie šonų. Nuo prisilietimo jas perštėjo, ir aš suraukiau nosį. Regis, nuskausminamųjų poveikis baigėsi.

— Kaip sekėsi? — Čarlis tysojo ant sofos, basomis įsispyręs į ranktūrį. Garbanotų rudų plaukų likučiai vienoje pusėje buvo prispausti.

— Alisa persistengė. Gėlės, tortas, žvakės, dovanos — visokie niekai.

— Ką jie tau padovanojo?

— Aparatūrą pikapui. — Ir dar kažkokių nežinomų dalykėlių.

— Oho!

— Taip, — pritariau. — Na, man jau vėlu.

— Susitiksime rytą.

Pamojavau.

— Iki.

— Kas nutiko rankai?

Paraudau ir tyliai nusikeikiau.

— Pargriuvau. Nieko baisaus.

— Bela, — kraipydamas galvą atsiduso jis.

— Labanakt, tėti.

Nuskubėjau viršun į vonią, kur laikydavau savo pižamą tokiems vakarams kaip šis. Skylėtą sportinę aprangą teko pakeisti į berankovę palaidinę ir prie jos derančius šortukus. Šmurkštelėjau į juos ir krūptelėjau, kai nuo judesio suskaudo siūles. Viena ranka nusiprausiau veidą, išsivaliau dantis ir nukūriau į savo kambarį.

Jis sėdėjo mano lovos vidury ir tingiai vartė rankose vieną iš sidabrinių dėžučių.

— Labas, — tarė jis.

Balsas skambėjo liūdnai. Vis dėlto jis graužėsi.

Priėjau prie lovos, ištraukiau jam iš rankų dovanas ir atsisėdau ant kelių.

— Labas. — Prisiglaudžiau prie jo akmeninės krūtinės. — Ar jau galiu išvynioti savo dovanas?

— Ir iš kur tas entuziazmas? — nusistebėjo jis.

— Tu sužadinai mano smalsumą.

Paėmiau pailgą plokščią stačiakampį, kuris turėjo būti nuo Karlailo ir Esmės.

— Leisk man, — pasiūlė jis.

Paėmė iš manęs dovaną ir vienu grakščiu judesiu nuplėšė sidabrinį popierių. Padavė man baltą stačiakampę dėžutę.

— Esi tikras, kad man pavyks ją atidaryti? — burbtelėjau, bet jis nekreipė į tai dėmesio.

Dėžutėje buvo pailgas storo popieriaus lapelis, o ant jo neįmanomai daug prirašyta smulkiu šriftu. Prireikė minutės, kol suvokiau svarbiausią informaciją.

— Mes skrisime į Džeksonvilį? — nenorom susijaudinau. Tai buvo lėktuvo bilietų kuponas mums su Edvardu.

— Toks buvo sumanymas.

— Negaliu patikėti. Tai bent apsidžiaugs Renė! Juk tu neprieštarauji, ar ne? Ten saulėta, tau teks visą dieną kiūtoti viduje.

— Tikiuosi, ištversiu, — tarė jis ir suraukė kaktą. — Jei būčiau žinojęs, kad gebėsi deramai priimti dovaną, būčiau privertęs tave išvynioti ją prie Karlailo ir Esmės. Bet maniau, kad skųsiesi.

— Na žinoma, ji per brangi. Bet juk pasiimsiu ir tave!

Edvardas sukikeno.

— Dabar jau gailiuosi, kad nenupirkau tau dovanos. Nežinojau, kad moki protingai elgtis.

Padėjau bilietus ir vėl apimta smalsumo ištiesiau ranką į jo dovaną. Jis pagriebė ją ir išvyniojo kaip ir pirmąją.

Padavė man skaidrų įdėklą su paprasta sidabrine kompaktine plokštele.

— Kas tai? — suglumusi paklausiau.

Jis nieko neatsakė; išėmė plokštelę ir ištiesęs pro mane ranką įdėjo į grotuvą ant staliuko prie lovos. Spustelėjo „Groti“, ir mes tyloje ėmėme laukti. Tada nuskambėjo muzika.

Klausiausi netekusi amo ir išpūtusi akis. Žinojau, kad jis laukia, ką pasakysiu, bet negalėjau pratarti nė žodžio. Akys paplūdo ašaromis, ir aš jas nusišluosčiau, kol nepradėjo tekėti.

— Skauda ranką? — sunerimęs paklausė jis.

— Ne, tai ne dėl rankos. Nuostabu, Edvardai. Geresnės dovanos nė nebūtum sugalvojęs. Negaliu patikėti. — Nutilau, nes norėjau klausytis.

Tai buvo jo muzika, jo kūriniai. Pirmasis kūrinys plokštelėje buvo mano lopšinė.

— Pamaniau, kad neleisi čia atsigabenti pianino ir paskambinti, — paaiškino jis.

— Tu teisus.

— Kaip ranka?

— Viskas gerai.

Tiesą sakant, po tvarsčiu ji degte degė. Norėjau ledo. Galėjau pasitenkinti ir jo delnu, bet taip būčiau išsidavusi.

— Atnešiu tau tailenolio.

— Man nieko nereikia, — paprieštaravau, bet jis nukėlė mane nuo kelių ir žengė prie durų.

— Čarlis, — sušnypščiau.

Čarlis nė nenutuokė, kad Edvardas pas mane dažnai nakvoja. Tiesą sakant, jei sužinotų, jį veikiausiai ištiktų smūgis. Tačiau nesijaučiau kalta apgaudinėdama. Mes nedarėme nieko tokio, kas jam būtų nepatikę. Edvardas su savo taisyklėmis...

— Jis manęs nesugaus, — tyliai dingdamas už durų pažadėjo Edvardas...