Стефани Майер - Jaunatis

Jam tereikia laiko, tariau sau. Jis susidoros. Galbūt jis liūdi dėl to, kad šeima išsisklaidė. Tačiau Alisa su Džasperiu netrukus grįš, Rozali su Emetu taip pat. Jei tai padėtų, laikyčiausi atokiai nuo didžiojo baltojo namo prie upės — nė kojos ten nebekelčiau. Tai nesvarbu. Vis vien mokykloje susitikčiau su Alisa. Juk ji turės grįžti į mokslus, tiesa? Be to, ji dažnai užlėkdavo pas mane. Jei nepasirodytų, Čarlis tikrai įsižeistų.

Be abejo, kartais susidursiu ir su Karlailu — greitosios pagalbos skyriuje.

Juk tai, kas įvyko vakar vakare, visiškai nesvarbu. Apskritai nieko neįvyko. Na, pargriuvau — man tai įprasta. Palyginti su pavasariu, šis įvykis atrodė ypač nesvarbus. Džeimsas sulaužė man kaulus, netekau tiek kraujo, kad vos nemiriau — ir vis dėlto tas ilgas savaites ligoninėje Edvardas ištvėrė daug geriau nei šią nesėkmę. Ar todėl, kad šįkart jam reikėjo saugoti mane ne nuo priešo, o nuo savo brolio?

Gal būtų geriau, jei jis mane išsigabentų — tuomet jo šeima vėl galėtų gyventi drauge. Pagalvojusi apie tai, kai galėtume netrukdomi būti vieni, pasijutau šiek tiek geriau. Jei tik jis ištvertų šiuos mokslo metus, Čarlis nebegalėtų prieštarauti. Mes drauge išvyktu-me studijuoti ar apsimestume, kad tai darome, kaip Rozali su Emetu šiemet. Žinoma, Edvardas dar metus palūkės. Ką nemirtingajam reiškia metai? Net man tai neatrodo taip jau daug.

Pavyko bent kiek nusiraminti, kad galėčiau išlipti iš pikapo ir nueiti į parduotuvę. Maikas Niutonas šiandien atvažiavo pirmas, man įeinant nusišypsojo ir pamojavo. Pasigriebiau savo liemenę ir atsainiai jam linktelėjau. Vis dar kūriau galvoje smagius planus, kaip sprunku su Edvardu į įvairiausias egzotiškas vietas.

Maikas nutraukė mano svajas.

— Kaip praėjo gimtadienis?

— Oi, — burbtelėjau. — Džiaugiuosi, kad jis praėjo.

Maikas pašnairavo į mane akies kampučiu, lyg būčiau beprotė.

Dirbdama nuobodžiavau. Troškau vėl išvysti Edvardą, meldžiausi, kad mums susitikus blogiausia, kad ir kas tai buvo, jau būtų praėję. Nieko neatsitiko, vis kartojau sau. Viskas grįš į savo vėžes.

Kai įsukusi į savo gatvę priešais namus pastebėjau stovint sidabrinį Edvardo automobilį, man beprotiškai palengvėjo. Ir baisiai nepatiko, kad šitaip pasijutau.

Nulėkiau prie priekinių durų ir nė nespėjusi įeiti šūktelėjau:

— Tėti? Edvardai?

Tai tardama išgirdau iš svetainės sklindančią pažįstamą ESPN laidos Sports Center melodiją.

— Mes čia, — atsiliepė Čarlis.

Pasikabinau lietpaltį ant vagio ir sparčiai pasukau už kampo.

Edvardas sėdėjo fotelyje, tėtis ant sofos. Abiejų žvilgsniai buvo nukreipti į televizorių. Tėčiui tai buvo įprasta, Edvardui nelabai.

— Labas, — tyliai ištariau.

— Sveika, Bela, — nepajudindamas akių atsakė tėtis. — Mes ką tik pavalgėme šaltos picos. Manau, ji vis dar ant stalo.

— Gerai.

Laukiau tarpduryje. Galop Edvardas mandagiai šypsodamasis pažvelgė į mane.

— Palauksiu tavęs čia, — pažadėjo jis. Ir vėl atsigręžė į ekraną.

Apstulbusi stypsojau dar minutę. Atrodė, nė vienas manęs nepastebi. Pajutau, kaip krūtinėje kažkas tvenkiasi, galbūt siaubas. Sprukau į virtuvę.

Pica manęs nedomino. Atsisėdau ant kėdės, prisitraukiau kelius ir apsikabinau. Vyko kažkas baisaus, galbūt dar baisesnio, nei maniau. Iš televizoriaus toliau sklido draugiški ir pašaipūs vyrų balsai.

Stengiausi susitvardyti, blaiviai mąstyti. Kas blogiausia gali nutikti? Krūptelėjau. Be abejo, neteisingai paklausiau. Buvo nelengva vėl pradėti normaliai kvėpuoti.

Gerai, vėl susimąsčiau, kokį blogiausią dalyką dar galėčiau ištverti? Šitas klausimas man irgi nepatiko. Tačiau apsvarsčiau visas galimybes, kurios šiandien atėjo į galvą.

Laikytis atokiai nuo Edvardo šeimos. Be abejo, Alisai jis leis padaryti išimtį. Tačiau jei negalėsiu matyti Džasperio, tai ir su ja teks praleisti mažiau laiko. Linktelėjau sau — ištversiu.

Arba išvykti. Galbūt jis nenorės laukti, kol baigsis mokslo metai, gal norės išsikraustyti tuoj pat?

Priešais mane ant stalo, kur ir buvau palikusi, gulėjo Čarlio ir Renės dovanos: fotoaparatas, kurio neturėjau progos išmėginti pas Kalenus, ir albumas. Paliečiau dailų mamos dovanoto albumo viršelį ir atsidusau prisiminusi ją. Kad ir kaip ilgai be jos gyvenau, kažkodėl nepasidarė lengviau galvoti apie visišką atsiskyrimą. Ir Čarlis čia liktų vienui vienas, apleistas. Jiems abiem būtų taip skaudu...

Bet juk mes sugrįžtume, tiesa? Be abejo, lankytume juos, argi ne?

Nebuvau tuo tikra.

Priglaudusi skruostą prie kelio žiūrėjau į savo tėvų meilės ženklus. Žinojau, kad šis mano pasirinktas kelias bus sunkus. Tai tikrai pati baisiausia išeitis — baisiausia iš tų, kurias galėčiau ištverti.

Vėl paliečiau albumą, atverčiau pirmą lapą. Maži metaliniai kampučiai jau laukė pirmosios nuotraukos. Visai nebloga mintis įamžinti savo gyvenimą čia. Pajutau keistą norą tuoj pat imtis darbo. Galbūt nebeilgai būsiu Forkse.

Žaidžiau su fotoaparato dirželiu ir galvojau apie pirmąją nuotrauką juostelėje. Ar gali būti, kad ji išeis bent kiek panaši į originalą? Vargu. Bet Edvardas, regis, nesijaudino, kad nuotrauka bus tuščia. Prisiminusi jo nerūpestingą juoką vakar vakare, sukikenau pati iš savęs. Tiek daug pasikeitė, ir taip staiga. Šiek tiek svaigo galva, lyg stovėčiau labai aukštai, prie pat bedugnės krašto.

Nebenorėjau apie tai galvoti. Pasičiupau fotoaparatą ir patraukiau prie laiptų.

Mano kambarys per tuos septyniolika metų, kai išvyko mama, ne kažin kiek pasikeitė. Sienos tebebuvo žydros, ant lango kabojo tos pačios pageltusios nėriniuotos užuolaidos. Vietoj vaikiškos lovytės stovėjo lova, tačiau netvarkingai ant jos užmestą lovatiesę ji tikrai atpažins — tai buvo senelės dovana.

Vis dėlto nufotografavau kambarį. Šįvakar nieko daug negalėjau nuveikti — lauke buvo tamsu, — tačiau tas noras vis stiprėjo, nebegalėjau jam atsispirti. Prieš išvykdama iš Forkso įamžinsiu viską.

Laukia permainos. Jaučiau tai. Manęs tai nedžiugino, juolab dabar, kai gyvenimas toks nuostabus.

Lėtai leidausi laiptais, rankoje laikydama fotoaparatą, stengdamasi nekreipti dėmesio į pilvą, maudžiantį pagalvojus apie tą keistą abejingumą, kurį bijojau išvysti Edvardo akyse. Tai praeis. Tikriausiai nerimauja, kad nuliūdino mane, paprašęs išeiti. Leisiu jam su tuo susidoroti, nesikišiu. Ir būsiu pasirengusi, kai jam manęs prireiks.

Patyliukais išlindau iš už kampo, laikydama paruoštą fotoaparatą. Buvau tikra, kad nepavyks netikėtai užklupti Edvardo, tačiau jis nepakėlė galvos. Pilve pajutau tarsi ledo luitą, kūnu perbėgo šiurpuliai; nepaisydama to padariau nuotrauką.

Tada abu atsisuko į mane. Čarlis susiraukė. Edvardo žvilgsnis buvo tuščias, veidas be jokios išraiškos.

— Ką čia darai, Bela? — suniurnėjo Čarlis.

— Ak, liaukis. — Išspaudusi šypseną nuėjau ir atsisėdau priešais sofą, ant kurios drybsojo Čarlis. — Juk žinai, kad netrukus paskambins mama ir paklaus, ar naudojuosi dovanomis. Turiu imtis darbo, kad neįsižeistų.

— Bet kodėl fotografuoji mane? — burbėjo jis.

— Nes tu žavus, — atsakiau, dėdamasi linksma. — Be to, kadangi padovanojai fotoaparatą, privalai būti nuotraukose.

Jis kažką neaiškiai sumurmėjo.

— Ei, Edvardai, — su pasigėrėtinu abejingumu kreipiausi. — Nufotografuok mudu su tėčiu.

Švystelėjau fotoaparatą rūpestingai vengdama jo žvilgsnio ir atsiklaupiau prie sofos ranktūrio, kur buvo Čarlio veidas. Čarlis atsiduso.