Стефани Майер - Jaunatis

— Gerai, — sutikau, bet nusišypsoti negalėjau.

Jis uždarė dureles ir nuėjo prie savo automobilio.

Iš tikrųjų aplenkė mane. Kai privažiavau prie namų, jo automobilis jau stovėjo Čarlio vietoje. Tai buvo blogas ženklas. Vadinasi, jis neketino pasilikti. Papurčiau galvą ir giliai įkvėpiau, stengdamasi bent kiek įsidrąsinti.

Kai išsiropščiau iš pikapo, jis irgi išlipo iš automobilio ir priėjo pasitikti. Paėmė iš manęs krepšį su knygomis. Tai buvo įprasta. Tačiau krepšį vėl padėjo ant sėdynės. Tai buvo keista.

— Eime pasivaikščioti, — imdamas man už rankos bejausmiu balsu pasiūlė jis.

Nieko neatsakiau. Negalėjau prieštarauti, nors iškart supratau, kad kaip tik taip ir norėčiau pasielgti. Man tai nepatiko. Tai blogai, labai blogai, vis kartojo balsas mano galvoje.

Bet jis nelaukė atsakymo. Nusitempė mane į rytinę kiemo pusę, kur glaudėsi miškas. Nenorom sekiau paskui jį ir apimta siaubo bandžiau galvoti. Kaip tik to troškau, priminiau sau. Galimybės viską aptarti. Tai kodėl dabar apėmė klaikas?

Mums paėjėjus vos kelis žingsnius į mišką jis sustojo. Takelis tik prasidėjo, dar mačiau namus.

Pasivaikščioti.

Edvardas atsirėmė į medį ir atsigręžė į mane neįskaitoma veido išraiška.

— Gerai, pasikalbėkim, — tariau. Atrodžiau drąsesnė nei jaučiausi.

Jis giliai įkvėpė.

— Bela, mes išvykstame.

Aš taip pat giliai įkvėpiau. Tai buvo priimtinas pasiūlymas. Maniau, kad esu tam pasirengusi. Bet vis vien turėjau paklausti.

— Kodėl dabar? Dar metai...

— Bela, laikas. Kiek dar galėtume pasilikti Forkse? Karlailas vargu ar atrodo trisdešimties, nors dabar tvirtina esąs trisdešimt trejų. Šiaip ar taip, netrukus turėtume viską pradėti iš naujo.

Jo atsakymas mane sutrikdė. Maniau, ketina išvykti tam, kad šeima galėtų ramiai gyventi. Jei jie išsikrausto, tai kodėl mes negalime pasilikti? Stebeilijausi į jį bandydama suvokti, ką jis nori pasakyti.

Jis šaltai pažvelgė į mane.

Man toptelėjo, kad neteisingai jį supratau.

— Sakydamas „mes“... — sušnabždėjau.

— Turėjau galvoje savo šeimą ir save. — Kiekvieną žodį ištarė aiškiai, lėtai.

Nesuvokdama, ką darau, lingavau galvą bandydama susigaudyti. Jis laukė, ir neatrodė, kad nekantrautų. Tik po kelių minučių galėjau prabilti.

— Gerai, — tariau. — Važiuosiu su tavim.

— Negali, Bela. Ten, kur mes vykstame... Ten tau ne vieta.

— Kur esi tu, ten ir mano vieta.

— Netinku tau, Bela.

— Nebūk juokingas, — norėjau ištarti piktai, bet balsas skambėjo taip, lyg maldaučiau. — Tu esi pati geriausia mano gyvenimo dalis.

— Mano pasaulis tau netinkamas, — niūriai ištarė jis.

— Tai, kas įvyko su Džasperiu — niekai, Edvardai! Niekai!

— Tu teisi, — sutiko jis. — Kaip tik to ir reikėjo tikėtis.

— Tu pažadėjai! Finikse pažadėjai, kad pasiliksi...

— Tol, kol tai bus tau geriausia, — įsiterpė jis.

— Ne! Tai dėl mano sielos, juk taip? — įniršusi surikau, žodžiai veržte veržėsi iš manęs — ir vis vien jie skambėjo kaip prašymas. — Karlailas sakė, bet man tai nerūpi, Edvardai. Man nerūpi! Gali pasiimti mano sielą. Be tavęs man jos nereikia — ji priklauso tau!

Jis giliai įkvėpė ir nereginčiu žvilgsniu ilgai stebeilijo į žemę. Lūpos mažumėlę persikreipė. Kai pagaliau pakėlė galvą, akys buvo kitokios, griežtesnės — tarsi ką tik sustingęs skystas auksas.

— Bela, aš nenoriu, kad važiuotum su manim. — Jis tarė žodžius rūpestingai, lėtai, šaltos akys buvo įsmigusios man į veidą — stebėjo, kaip priimu tai, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti.

Kelis kartus mintyse pakartojau tuos žodžius, ieškodama paslėptos tikrosios prasmės.

— Tu... manęs... nenori? — pabandžiau ištarti suglumusi, kad žodžiai taip keistai skamba.

Nieko nesuvokdama spitrijau jam į akis. Jis nesiteisindamas žiūrėjo į mane. Akys buvo lyg topazai — šaltos, skaidrios ir labai gilios. Atrodė, lyg būčiau galėjusi žvelgti į nepasiekiamą gylį ir niekas toje bedugnėje neneigė jo ištartų žodžių.

— Na, tuomet kas kita.

Nustebau, kad mano balsas skambėjo šitaip ramiai ir protingai. Veikiausiai dėl to, kad jaučiausi apmirusi. Negalėjau suvokti, ką jis man kalba. Nieko nesusigaudžiau.

Kai vėl prabilo, jo žvilgsnis buvo nuklydęs į medžius.

— Žinoma, visuomet tave mylėsiu... tam tikra prasme. Tačiau tai, kas aną vakarą įvyko, man padėjo suprasti, kad laikas kai ką keisti. Nes man taip... įgrįso vaidinti tai, kas nesu, Bela. Aš ne žmogus. — Jis atsisuko į mane, tobulas ledinis jo veidas nebuvo žmogaus. — Pernelyg ilgai tai užtęsiau, dėl to gailiuosi.

— Nereikia. — Praradau balsą, galėjau tik šnabždėti; pradėjau suvokti jo žodžių prasmę, ir ji sklido mano kraujagyslėmis kaip rūgštis. — Nedaryk to.

Jis tik žvelgė į mane, ir iš akių mačiau, kad mano žodžiai gerokai pavėlavę. Jis jau apsisprendė.

— Tu man netinki, Bela. — Jis kitaip išvertė ankstesnius žodžius, taip, kad nebegalėjau prieštarauti. Puikiai žinojau, kad jam netinku.

Prasižiojau ką nors sakyti ir vėl užsičiaupiau. Jis kantriai laukė visiškai bejausmiu veidu. Dar kartą pabandžiau.

— Jei... šitaip nori.

Jis vėl linktelėjo.

Mano visas kūnas nutirpo. Žemiau kaklo nieko nejaučiau.

— Tik, jei galima, norėčiau kai ko paprašyti — tarė jis.

Jo akyse kažkas šmėkštelėjo, ir man pasidarė įdomu, ką jis manyje išvydo. Bet man dar nespėjus įsižiūrėti, jo veidas vėl virto ramybės kauke.

— Ko tik nori, — prisiekiau šiek tiek tvirtesniu balsu.

Man bežiūrint jo šaltos akys atitirpo. Auksas vėl išsilydė, suskystėjo ir taip mane nudegino, kad pasijutau it nesava.

— Niekuomet nesielk kvailai ar nutrūktgalviškai, — jau nebeabejingai paprašė jis. — Ar supranti, ką sakau?

Bejėgiškai linktelėjau.

Jo akys atšalo, jis vėl susvetimėjo.

— Be abejo, galvoju apie Čarlį. Jam tavęs reikia. Rūpinkis savimi — dėl jo.

Dar kartą linktelėjau.

— Būtinai, — sušnabždėjau.

Regis, jis mažumėlę atsipalaidavo.

— Ir aš savo ruožtu tau kai ką pažadėsiu, — tarė jis. — Pažadu, kad matai mane paskutinį kartą. Nebegrįšiu. Daugiau tau dėl manęs neteks patirti tokių dalykų. Netrukdysiu tau gyventi savo gyvenimo. Bus taip, lyg manęs nė nebūtų buvę.

Tikriausiai mano keliai pradėjo virpėti, nes medžiai aplinkui staiga susiūbavo. Girdėjau, kaip kakle greičiau nei paprastai tvinksi kraujas. Atrodė, kad jo balsas skamba toli toli.

Jis švelniai nusišypsojo.

— Nesijaudink. Tu žmogus — tavo atmintis kaip rėtis. Jums laikas užgydo visas žaizdas.

— O kaip tavo atmintis? — paklausiau. Jaučiausi taip, lyg kažkas būtų įstrigę gerklėje, lyg springčiau.

— Na, — jis truputį padvejojo, — aš neužmiršiu. Bet mes... mes labai lengvai išsiblaškome.

Edvardas nusišypsojo; šypsena buvo rami, tačiau akys liko rimtos.

Jis žengė žingsnį tolyn.

— Ko gero, tai ir viskas. Daugiau tau neįkyrėsime.

Pastebėjau, kad jis kalba daugiskaita. Nustebau — maniau, jog nieko nebesuvokiu.

— Alisa negrįš, — pasakiau.

Nežinau, kaip Edvardas mane išgirdo, — praradau balsą, — bet, regis, suprato.

Jis lėtai pakraipė galvą nenuleisdamas nuo manęs akių.

— Ne. Jie visi išvažiavo. Aš pasilikau atsisveikinti.

— Alisa išvyko? — galvoje buvo tuščia, negalėjau patikėti.

— Ji norėjo atsisveikinti, bet aš ją įtikinau, kad verčiau neaitrintų žaizdų.