Стефани Майер - Jaunatis

Pasijutau apsvaigusi, nebegalėjau sutelkti dėmesio; galvoje sukosi jo žodžiai. Stengiausi kvėpuoti kaip įprastai. Turėjau susikaupti, rasti išeitį iš šio košmaro.

— Lik sveika, Bela, — tuo pačiu tyliu, ramiu balsu tarė jis.

— Palauk, — švokščiau, tiesdama į jį rankas, trokšdama, kad sustingusios kojos neštų mane pirmyn.

Maniau, kad jis mane apkabins. Tačiau jo šalti pirštai suėmė mano riešus ir prispaudė man prie šonų. Jis pasilenkė ir trumputę akimirką labai švelniai priglaudė lūpas man prie kaktos. Užsimerkiau.

— Rūpinkis savimi, — sušnabždėjo jis, ir oda pajutau jo šaltą alsavimą.

Dvelktelėjo švelnus, keistas vėjelis. Ūmiai atsimerkiau. Jauno raudonlapio klevo lapeliai virptelėjo jam praskriejus.

Edvardo nebebuvo.

Linkstančiomis kojomis nusekiau jam įkandin į girią, nors žinojau, kad iš to nebus jokios naudos. Akimirksniu nebeliko ženklų, kad jo pralėkta. Pėdsakų nesimatė, lapeliai vėl nurimo, tačiau negalvodama žingsniavau pirmyn. Nieko kita negalėjau daryti. Turėjau nesustoti. Jei liaučiausi jo ieškojusi, viskas būtų baigta.

Meilė, gyvenimas, prasmė... baigta.

Ėjau ir ėjau. Lėtai kėblinau per tankų pomiškį praradusi laiko nuovoką. Valandos bėgo kaip sekundės, o gal sekundės slinko kaip valandos. Laikas atrodė lyg sustingęs, galbūt dėl to, kad giria atrodė vis tokia pati, kad ir kaip toli ėjau. Jau pradėjau nerimauti, jog žingsniuoju ratu, bet vis vien nesustojau. Dažnai kliuvo kojos, temstant vis dažniau pargriūdavau.

Galop ant kažko parkritau — buvo visiškai tamsu, ir aš nė nenumaniau, už ko užkliuvau — ir nepasikėliau. Apsiverčiau ant šono, kad galėčiau kvėpuoti, ir susiriečiau ant drėgno šakio.

Gulėdama jaučiau, kad praslinko daugiau laiko, nei man atrodė. Nebeprisiminiau, kada sutemo. Negi naktį čia visuomet taip tamsu? Be abejo, pro debesis ir pro plyšius tarp šakų turėtų prasiskverbti bent kiek mėnulio šviesos.

Tik ne šiąnakt. Šiąnakt dangus buvo juodut juodutėlis. Tikriausiai ką tik prasidėjo jaunatis.

Jaunatis. Sudrebėjau, nors šalta nebuvo.

Ilgai buvo tamsu, kol išgirdau juos šūkaujant.

Kažkas šaukė mano vardą. Pro drėgną augaliją prasiskverbę garsai buvo duslūs, prislopinti, tačiau aiškiai girdėjau savo vardą. Balso neatpažinau. Pamaniau, kad reikėtų atsiliepti, bet jaučiausi apkvaitusi ir tik po ilgo laiko susigaudžiau, kad turiu atsiliepti. Per tą laiką šūksniai liovėsi.

Vėliau mane pažadino lietus. Nemanau, kad buvau užmigusi; tik sustingau ir lioviausi galvojusi, visomis jėgomis stengiausi nesuvokti to, ko nenorėjau žinoti.

Lietus mažumėlę erzino. Buvo šalta. Paleidau kojas ir delnais užsidengiau veidą.

Tuomet vėl išgirdau šūksnius. Šįkart jie sklido iš toliau, ir kartais atrodydavo, kad vienu metu šaukia keli balsai. Stengiausi giliai alsuoti. Prisiminiau, kad turiu atsiliepti, bet pamaniau, jog manęs neišgirs. Ar galėsiu sušukti pakankamai garsiai?

Staiga stulbinamai arti pasigirdo kitas garsas. Tarsi mane uostinėtų žvėris. Sprendžiant iš garso jis atrodė didelis. Pasvarsčiau, ar tik nereikėtų išsigąsti. Tačiau ničnieko nepajutau. Uostinėjantis žvėris nutolo.

Lietus ir toliau teškeno, jaučiau, kaip ant skruosto telkiasi balutė. Stengiausi sukaupti jėgas ir pasukti galvą, o tada išvydau šviesą.

Iš pradžių tai tebuvo blausus atspindys nuo krūmų tolumoje. Tačiau šviesa vis ryškėjo ir ryškėjo, ji nutvieskė didelį plotą, ne taip, kaip siauras žibintuvėlio spindulys. Šviesa prasiskverbė pro artimiausią krūmą, ir aš pamačiau, kad tai propano žibintas, bet tik tiek ir tegalėjau išvysti, nes akimirksniu apakau.

— Bela.

Balsas buvo žemas, nepažįstamas. Mano vardą ištarė ne klausdamas, o patvirtindamas, kad mane surado.

Pakėliau galvą — kaip man pasirodė, nepaprastai aukštai — ir pažvelgiau į tamsų veidą virš savęs. Miglotai suvokiau, kad nepažįstamasis turbūt tik todėl atrodo toks aukštas, kad mano galva tebeguli ant žemės.

— Ar tu nesusižeidei?

Supratau, kad tie žodžiai kažką reiškia, bet tegalėjau suglumusi spoksoti. Argi dabar tai svarbu?

— Bela, aš Semas Ulis.

Vardas buvo negirdėtas.

— Čarlis mane siuntė tavęs ieškoti.

Čarlis? Tai palietė kažkokią stygą, ir aš pasistengiau atidžiau klausytis, ką jis kalba. Čarlis svarbus, net jei visa kita man nerūpi.

Aukštasis vyras ištiesė ranką. Žiopsojau į ją nežinodama, ką turėčiau daryti. Jis nužvelgė mane juodomis akimis ir gūžtelėjo pečiais. Greitu, vikriu judesiu pakėlė nuo žemės ir paėmė ant rankų.

Gulėjau suglebusi, o jis sparčiai žingsniavo per šlapią mišką. Kažkuri mano dalis žinojo, kad turėčiau jaustis sutrikusi — juk mane neša nepažįstamas vyras. Tačiau nebuvo jėgų sutrikti.

Neatrodė, kad būtų praėję daug laiko, kol pasirodė šviesos ir pasigirdo murmantys vyriški balsai. Semas Ulis, artėdamas prie sambrūzdžio, sulėtino žingsnį.

— Radau ją! — griausmingu balsu sušuko jis.

Murmesys nutilo, paskui tapo dar garsesnis. Virš manęs šmėkščiojo veidai. Visoje šioje maišatyje išskyriau tik Semo balsą, gal todėl, kad gulėjau priglaudusi ausį jam prie krūtinės.

— Ne, nemanau, kad ji sužeista, — kažkam pranešė jis. — Tiktai vis kartoja: „Jis išėjo.“

Negi garsiai tai ištariau? Prikandau lūpą.

— Bela, brangioji, ar tau viskas gerai?

Šį balsą atskirčiau nuo visų kitų balsų — netgi šitaip sugniuždyta sielvarto kaip dabar.

— Čarli? — mano balsas atrodė svetimas, tylus.

— Aš čia, mažute.

Pajutau, kaip mane perduoda iš rankų į rankas, užuodžiau odinio tėčio švarko kvapą. Čarlis susvyravo nuo mano svorio.

— Gal duokit ją man, — pasiūlė Semas Ulis.

— Išlaikysiu, — pridusęs ištarė Čarlis.

Pamažu brovėmės per tankmę. Norėjau jam pasakyti, kad pastatytų mane ir leistų eiti, bet praradau žadą.

Kartu su juo einanti minia nešė šviečiančius žibintus. Tai priminė paradą. Arba laidotuvių procesiją. Užsimerkiau.

— Mes jau beveik namie, mieloji, — retkarčiais sumurmėdavo Čarlis.

Išgirdusi rakinant duris vėl atsimerkiau. Mes buvome verandoje, aukštasis tamsusis vyras, vardu Semas, atidarė Čarliui duris ir ištiesė į mus ranką, lyg būtų pasirengęs mane sugauti, jei Čarlis išmestų.

Tačiau Čarliui pavyko įnešti mane pro duris ir paguldyti ant sofos svetainėje.

— Tėti, aš visa šlapia, — suvapėjau.

— Nesvarbu. — Jis buvo prikimęs. Tada kreipėsi į kažką kitą. — Antklodės spintoje virš laiptų.

— Bela? — paklausė naujas balsas.

Pažvelgiau į žilaplaukį virš manęs palinkusį vyrą ir po kelių ilgų sekundžių atpažinau.

— Daktare Džerandi? — išlemenau.

— Taip, čia aš, mieloji, — atsakė jis. — Bela, ar tau nieko neskauda?

Minutę svarsčiau jo klausimą. Prisiminiau, kad Semas Ulis panašiai teiravosi miške. Tik Semas kitaip suformulavo klausimą: Ar tu nesužeista?. Skirtumas kažkodėl atrodė svarbus, ir tai mane trikdė.

Daktaras Džerandis laukė. Vienas žilas antakis pakilo, raukšlės ant kaktos pagilėjo.

— Man nieko neskauda, — pamelavau. Tačiau pakankamai teisingai atsakiau į tai, ko jis klausė.

Jis šilta ranka palietė mano kaktą, paskui pirštais spustelėjo vidinę riešo pusę. Stebėjau jo lūpas, kai jis, žiūrėdamas į laikrodį, skaičiavo.

Sustingau po jo rankomis, gerklėje pajutau siaubo skonį.

— Pasiklydai miške? — spėjo jis.

Mačiau, kad keli žmonės klausosi. Trys aukšti vyrai tamsiais veidais, — spėjau, kad jie iš La Pušo, kvileutų indėnų rezervato pajūryje, — tarp jų ir Semas Ulis, stovėjo susiglaudę ir žvelgė į mane. Čia buvo ir ponas Niutonas su Maiku, ir ponas Vėberis, Andželos tėvas; šitie paslapčia šnairavo. Virtuvėje ir už laukujų durų tyliai dūzgė kiti balsai. Ko gero, manęs pasižiūrėti susirinko pusė miestelio.