Стефани Майер - Jaunatis

— Tikriausiai, — prisipažinau. — Jei atidžiai žiūrėsiu.

— Tuomet tau netrukdysiu.

Bet ant plaukų jutau jo lūpas, ir tai man trukdė.

Pagaliau filmas prikaustė mano dėmesį — ypač dėl to, kad Edvardas šnabždėjo man į ausį Romeo žodžius. Palyginti su jo nuostabiu aksominiu balsu, aktoriaus balsas atrodė silpnas ir kimus. O kai Džuljeta pabudo ir pamatė, kad jos jaunasis vyras negyvas, Edvardo džiaugsmui, iš tikrųjų pravirkau.

— Prisipažinsiu, šioje vietoje truputį jam pavydžiu, — tarė Edvardas, šluostydamas man ašaras plaukų sruoga.

— Ji tikrai labai graži.

Edvardas pasibjaurėjęs purkštelėjo.

— Ne mergaitės jam pavydžiu, o to, kaip lengvai pavyko nusižudyti, — pašaipiai paaiškino jis. — Jums, žmonėms, tai taip lengva! Tereikia išgerti mažą augalų ekstrakto buteliuką...

-. Ką? — aiktelėjau.

— Kartą apie tai jau galvojau, ir iš Karlailo patirties žinojau, kad lengva nebus. Nė nenutuokiu, kiek būdų nusižudyti Karlailas išbandė anuomet... kai suprato, kuo virto... — Jo balsas, skambėjęs rimtai, dabar vėl pralinksmėjo. — Bet dabar jo sveikata tikrai kuo puikiausia.

Atsigręžiau, norėdama pamatyti jo veidą.

— Apie ką čia šneki? — paklausiau. — Ką turi galvoje sakydamas, kad kartą apie tai jau galvojai?

— Pavasarį, kai tavęs... vos nenužudė... — jis nutilo ir giliai įkvėpė, stengdamasis atgauti pašaipų toną. — Žinoma, bandžiau galvoti apie tai, kad rasiu tave gyvą, bet viena mano proto dalis kūrė planus blogiausiam atvejui. Kaip sakiau, man tai ne taip paprasta, kaip žmonėms.

Akimirką galvoje šmėkštelėjo pastarosios mano kelionės į Finiksą prisiminimai, ėmė svaigti galva. Viską taip aiškiai regėjau: akinančią saulę, nuo betono kylančias karščio bangas, kai apimta nevilties lėkiau susitikti su sadistu vampyru, trokštančiu mane mirtinai užkankinti. Su Džeimsu, laukiančiu veidrodžių salėje ir laikančiu įkaite mano mamą — bent jau aš taip maniau. Nesuvokiau, kad tai klasta. Kaip ir Džeimsas nenumatė, kad Edvardas skuba manęs gelbėti; Edvardas vos suspėjo atsirasti pačiu laiku. Negalvodama pirštais perbraukiau pusmėnulio pavidalo randą ant rankos, kuris visuomet būdavo keliais laipsniais vėsesnis už kūną.

Papurčiau galvą — tarsi būčiau galėjusi nusipurtyti skaudžius prisiminimus — ir pabandžiau suvokti, ką norėjo pasakyti Edvardas. Nemaloniai sugniaužė pilvą.

— Planus blogiausiam atvejui? — pakartojau.

— Taip, neketinau be tavęs gyventi. — Jis užvertė akis, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. — Bet nenutuokiau, kaip tai padaryti — žinojau, kad Emetas su Džasperiu niekuomet nepadės... Taigi pamaniau, kad galėčiau nuvykti į Italiją ir kaip nors išprovokuoti Volturius.

Nenorėjau patikėti, kad Edvardas kalba rimtai, bet jo, svarstančio būdus, kaip atimti sau gyvybę, auksinės akys tapo mąslios ir žvelgė kažkur į tolį. Staiga įsiutau.

— Kas tie Volturiai? — griežtai paklausiau.

— Volturiai — tai šeima, — vis dar užsigalvojęs paaiškino jis. — Labai sena, labai galinga mūsiškių šeima. Ko gero, jie iš mūsų artimiausi karališkajai šeimai. Karlailas, prieš persikeldamas į Ameriką, jaunystėje šiek tiek laiko gyveno su jais Italijoje — prisimeni tą istoriją?

— Žinoma, prisimenu.

Niekuomet neužmiršiu to pirmo karto, kai viešėjau jų namuose, didžiuliuose baltuose rūmuose girios glūdumoje, prie upės, ir to kambario, kur Karlailas — Edvardo tėvas daugeliu prasmių — buvo visą sieną nukabinėjęs paveikslais, vaizduojančiais savo paties istoriją. Ryškiausia, spalvingiausia ir didžiausia drobė buvo iš Karlailo laikų Italijoje. Be abejo, prisiminiau keturis ramius vyrus dailiais serafimų veidais, nutapytus aukščiausiame balkone, iš kurio jie žvelgė į spalvų margumyną apačioje. Nors paveikslas buvo kelių šimtmečių senumo, Karlailas — šviesiaplaukis angelas — liko nepasikeitęs. Prisiminiau ir tris kitus, senus Karlailo pažįstamus. Edvardas tos žavios trijulės — dviejų juodaplaukių ir vieno balto kaip sniegas — niekuomet nevadino Voituriais. Žinojau juos kaip Arą, Kajų ir Marką — naktinius meno dievus...

— Šiaip jau Volturių verčiau neerzinti, — toliau kalbėjo Edvardas, nutraukdamas mano apmąstymus. — Jei nenori mirti — ar kaip tai vadinama mūsų atveju. — Jo balsas buvo toks ramus, kad atrodė, jog ši perspektyva jam kelia nuobodulį.

Mano įsiūtis virto siaubu. Suėmiau delnais jo marmurinį veidą ir stipriai suspaudžiau.

— Daugiau niekada niekada niekada negalvok apie tokius dalykus! — pasakiau. — Kad ir kas man nutiktų, tu negali sau kenkti!

Daugiau niekada nestatysiu tavęs į pavojų, taigi neverta dėl to ginčytis.

— Pastatysi mane į pavojų! Maniau, jau sutarėme, kad aš pati kalta dėl visų tų nelaimių, — vis labiau niršau. — Kaip tau galėjo šauti į galvą tokios mintys?

Mintis, kad Edvardo nebebus, net jei ir pati būsiu mirusi, be galo skaudino.

— O ką darytum, jei nutiktų priešingai? — paklausė jis.

— Tai ne tas pat.

Regis, jis nematė skirtumo. Sukikeno.

— Jei kas nors tau atsitiktų? — Išbalau nuo tokios minties. — Ar norėtum, kad aš išeičiau?

Jo tobuluose bruožuose atsispindėjo skausmas.

— Manau, suprantu, ką nori pasakyti... šiek tiek, — prisipažino jis. — Bet ką aš be tavęs daryčiau?

— Tą, ką darei, kol pasipainiojau aš ir apsunkinau tau gyvenimą.

Jis atsiduso.

— Tu taip ramiai šneki.

— Taip ir yra. Aš tikrai nesu tokia jau įdomi.

Jis ketino ginčytis, bet paskui pasidavė.

— Neverta ginčytis, — priminė jis man.

Staiga surimtėjęs atsisėdo ir stumtelėjo mane į šalį, kad nesi-liestume.

— Čarlis? — spėjau.

Edvardas šyptelėjo. Po akimirkos išgirdau, kaip į keliuką įsuka policijos automobilis. Tvirtai paėmiau jį už rankos. Su tuo tėtis kaip nors susitaikys.

Čarlis įėjo su picų dėžėmis rankose.

— Sveiki, vaikai. — Jis nusišypsojo man. — Pamaniau, kad norėtum padaryti pertrauką ir savo gimtadienio proga nevirti ir neplauti indų. Alkani?

— Žinoma. Dėkui, tėti.

Čarliui, regis, buvo nė motais, kad Edvardas neturi apetito. Jau buvo pripratęs, kad Edvardas nevakarieniauja.

— Ar neprieštarausite, jei pasiskolinsiu Belą vakarui? — paklausė Edvardas, kai mudu su Čarliu baigėme.

Su viltimi pažvelgiau į Čarlį. Galbūt jis įsivaizduoja, kad gimtadienius reikia švęsti namie, su šeima — tai buvo mano pirmasis gimtadienis su juo, pirmasis gimtadienis, kai mano mama Renė ištekėjo antrą kartą ir persikėlė gyventi į Floridą, todėl nenumaniau, ko jis tikisi.

— Tai gerai — šįvakar „Jūreiviai“ žaidžia su „Soksais“, — paaiškino Čarlis, ir mano viltys žlugo. — Taigi negalėsiu palaikyti draugijos... Štai. — Jis paėmė fotoaparatą, kurį padovanojo paklausęs Renės patarimo (nes reikės nuotraukų albumui), ir švystelėjo man.

Galėjo pasielgti ir protingiau — mano koordinacija visuomet buvo prasta. Fotoaparatas praslydo pro mano pirštus ir nuskriejo ant grindų. Edvardas sučiupo jį, dar nespėjusį atsitrenkti į linoleumą.

— Gražus perėmimas, — pastebėjo Čarlis. — Jei šįvakar pas Kalenus vyks kas nors įdomaus, Bela, nufotografuok. Pažįsti savo mamą — ji užsigeis pamatyti nuotraukas anksčiau, nei spėsi padaryti.

— Puiki mintis, Čarli, — tarė Edvardas ir padavė man fotoaparatą.

Nukreipiau objektyvą į Edvardą ir padariau pirmąją nuotrauką.

— Veikia.