Стефани Майер - Jaunatis

Tai buvo tik sapnas, dar kartą priminiau sau. Tik sapnas... pats baisiausias košmaras.

Sukirtau pusryčius ir pasiskubinau kuo greičiau dingti iš namų. Nepavyko visiškai išsisukti nuo tėčio, taigi teko kelias minutes vaidinti linksmą. Iš visų jėgų stengiausi džiaugtis dovanomis, kurių prašiau nedovanoti, bet kaskart, kai turėdavau nusišypsoti, pasijusdavau taip, lyg tuoj apsiverksiu.

Važiuodama į mokyklą mėginau susitvardyti. Sunku buvo išmesti iš galvos senelės — stengiausi negalvoti, kad tai buvau aš pati, — paveikslą. Tačiau jutau vien neviltį, kol pastačiau automobilį pažįstamoje aikštelėje už Forkso vidurinės ir išvydau Edvardą, ramiai atsirėmusį į savo blizgantį sidabrinį volvą, — kaip marmurinį kokios nors pamirštos pagonių dievybės atvaizdą. Nė sapne jis nebuvo toks nuostabus. Ir jis laukė manęs, taip pat, kaip ir bet kurią kitą dieną.

Neviltis išsyk išsisklaidė; jos vietą užėmė nuostaba. Net po pusės drauge praleistų metų vis dar negalėjau patikėti, kad nusipelniau šitokios laimės.

Prie jo stovėjo sesuo Alisa, ji taip pat laukė manęs.

Be abejo, Edvardas su Alisa iš tiesų nebuvo giminaičiai (Forkse visi žinojo istoriją, kad daktaras Karlailas Kalenas ir jo žmona Esmė, abu tikrai per jauni turėti paauglių vaikų, įsūnijo visus brolius ir seseris), tačiau jų oda buvo tokia pat blyški, akys tos pačios keistos gelsvos spalvos, o aplink jas matyti tokie patys į sumušimo žymes panašūs ratilai. Alisa, kaip ir Edvardas, buvo stulbinančio grožio. Išmanančiam — tokiam kaip aš — šie bendri požymiai liudijo, kas jie tokie.

Išvydusi, kad manęs laukia Alisa, — auksinėmis, iš susijaudinimo blizgančiomis akimis, su sidabriniu stačiakampiu paketėliu rankose, — nejučia susiraukiau. Sakiau Alisai, kad gimtadieniui nenoriu nieko, ničnieko, nei dovanų, nei dėmesio. Aišku, mano norų niekas nepaiso.

Trinktelėjau savo penkiasdešimt trečiųjų pikapo dureles — ant drėgno asfalto nusileido rūdžių lietutis — ir pamažu nuėjau prie jų. Alisa liuoksėjo pasitikti manęs, jos tarsi fėjos veidelis švytėjo po styrančiais juodais plaukais.

— Su gimtadieniu, Bela!

— Ššš! — sušnypščiau žvalgydamasi po aikštelę, ar niekas negirdėjo. Mažų mažiausiai norėjau švęsti šį šiurpų įvykį.

Ji nekreipė į mane dėmesio.

Dabar išvyniosi dovaną ar vėliau? — nekantraudama paklausė ji, mums žingsniuojant prie ramiai laukiančio Edvardo.

— Man nereikia jokių dovanų, — suniurnėjau.

Pagaliau ji, rodos, suvokė mano nuotaiką.

— Gerai... tuomet vėliau. Ar tau patinka albumas, kurį atsiuntė mama? O Čarlio dovanotas fotoaparatas?

Atsidusau. Be abejo, Alisa žinojo, ką gausiu dovanų. Edvardas buvo ne vienintelis šeimos narys, pasižymintis ypatingais gebėjimais. Kai tik mano tėvai nusprendė, ką man dovanos, Alisa tai ir išvydo.

— Taip, dovanos puikios.

— Manau, jie gerai sugalvojo. Juk tik kartą būni abiturientas. Taigi reikia užfiksuoti įvykius.

— Kiek kartų tu buvai abiturientė?

— Tai kitas reikalas.

Per tą laiką priėjome prie Edvardo, ir jis ištiesė man ranką. Sugriebiau ją, akimirksniu užmiršusi prastą nuotaiką. Jo oda kaip visuomet buvo glotni, tvirta ir labai šalta. Jis švelniai spustelėjo man pirštus. Pažvelgiau į jo akis, tarsi topazo lašelius, ir man ne taip jau švelniai suspaudė krūtinę. Išgirdęs, kaip daužosi mano širdis, jis vėl nusišypsojo.

Edvardas pakėlė kitą ranką ir kalbėdamas šaltu piršto galiuku braukė man aplink lūpas.

— Taigi tarėmės, kad man negalima sveikinti tavęs su gimtadieniu, tiesa?

— Taip, tiesa. — Man niekuomet nepavykdavo pamėgdžioti jo oficialaus, nepriekaištingo tarimo. Tokio galėjai išmokti tik praeitame amžiuje.

— Tiesiog pasitikslinau. — Jis persibraukė delnu sušiauštus bronzinius plaukus. — Galbūt apsigalvojai? Daugelis žmonių, regis, džiaugiasi gimtadieniais ir dovanomis.

Alisa nusijuokė, ir jos juokas suskambo kaip sidabriniai vėjo varpeliai.

— Neabejoju, kad tau patiks. Šiandien visi turės būti tau malonūs ir nuolaidūs, Bela. Kas gi čia baisaus? — retoriškai paklausė ji.

— Kad senstu, — vis dėlto atsakiau, ir balsas nebuvo toks ramus, kaip norėjau.

Nuo šalia stovinčio Edvardo veido pradingo šypsena, lūpos kietai susičiaupė.

— Aštuoniolika tai dar nedaug, — tarė Alisa. — Juk paprastai tik sulaukusios dvidešimt devynerių moterys ima nerimauti dėl savo amžiaus.

— Aš jau vyresnė už Edvardą, — burbtelėjau.

Jis atsiduso.

— Oficialiai, — stengdamasi linksmai kalbėti tarė Alisa. — Bet tik menkais vienais meteliais.

Aš tuo tarpu galvojau... Jei tik galėčiau būti tikra dėl ateities, tikra, kad amžiais būsiu su Edvardu, Alisa ir kitais Kalenais (verčiau jau ne kaip susiraukšlėjusi senučiukė)... tada pora metų šen ar ten nieko nereikštų. Tačiau Edvardas buvo kuo griežčiausiai nusistatęs prieš bet kokias mano permainas. Prieš bet kokią ateitį, kurioje būčiau tokia pat kaip jis ir tokia pat nemirtinga.

Padėtis be išeities — taip jis pavadino mūsų ginčą.

Tiesą sakant, nesupratau Edvardo. Kuo gi nuostabus mirtingumas? Būti vampyru neatrodo taip jau baisu — bent jau tokiu kaip Kalenai.

— Kada pas mus atvažiuosi? — pakeitė temą Alisa.

Sprendžiant iš veido išraiškos, ji ruošėsi kaip tik tam, ko tikėjausi išvengti.

— Nė neketinau pas jus važiuoti.

— O, būk gera, Bela! — suaimanavo ji. — Juk nesiruoši sugadinti mums viso džiaugsmo, tiesa?

— Maniau, gimtadienį galiu švęsti taip, kaip pati noriu. .

— Pasiimsiu ją iš Čarlio iškart po pamokų, — nėmaž nekreipdamas į mane dėmesio pareiškė jai Edvardas.

— Man reikia dirbti, — paprieštaravau.

— Visai ne, — išdidžiai paskelbė Alisa. — Aš jau pasikalbėjau su ponia Niuton. Ji sukeis tau pamainas. Liepė pasveikinti tave su gimtadieniu.

— Aš... aš vis vien negaliu atvažiuoti, — lemenau, ieškodama pasiteisinimo. — Aš, na, aš dar nepasižiūrėjau „Romeo ir Džuljetos“ anglų kalbai.

Alisa prunkštelėjo.

— Tu mintinai moki „Romeo ir Džuljetą“.

— Bet ponas Bertis sakė, jog turime pasižiūrėti vaidinimą, kad galėtume įvertinti — Šekspyras tam ir rašė pjesę.

Edvardas pavartė akis.

— Tu jau matei filmą, — užsipuolė mane Alisa.

— Bet ne šešiasdešimtųjų metų. Ponas Bertis sakė, kad tai geriausia versija.

Galop Alisa liovėsi šypsotis ir piktai pažvelgė į mane.

— Nesvarbu, lengva bus ar sunku, Bela, šiaip ar taip...

Edvardas nutraukė jos grasinimą.

— Nurimk, Alisa. Jei Bela nori pasižiūrėti filmą, tegu. Tai jos gimtadienis.

— Ir taškas, — pridūriau.

— Atvešiu ją apie septynias, — toliau kalbėjo jis. — Turėsit daugiau laiko pasiruošti.

Vėl suskambėjo Alisos juokas.

— Tuomet viskas gerai. Susitiksime vakare, Bela! Bus smagu, pamatysi. — Ji plačiai nusišypsojo, parodydama savo sveikutėlius spindinčius dantis. Tada pakštelėjo į skruostą ir man nespėjus nieko atsakyti nušokavo į pirmąją pamoką.

— Edvardai, prašau, — pradėjau maldauti, bet jis priglaudė savo vėsų pirštą man prie lūpų.

— Aptarsime tai vėliau. Pavėluosime į pamoką.

Niekas nebespoksojo į mus, kai atsisėdome į savo įprastą vietą klasės gale (dabar beveik per visas pamokas sėdėdavome drauge — įstabu, ko tik Edvardas neišprašydavo iš administratorių). Pernelyg ilgai draugavome, kad mus apkalbėtų. Net Maikas Niutonas nebežiūrėjo į mane iš padilbų, dėl to pasijusdavau mažumėlę kalta. Dabar jis šypsojosi, ir aš džiaugiausi, kad jis, rodos, susitaikė su tuo, jog būsime tik draugai. Maikas per vasarą pasikeitė — skruostikauliai išsišovė, veidas nebebuvo toks apskritas, kitaip šukavosi savo šviesius plaukus. Dabar jie nebestyrojo, užaugo ilgesni ir būdavo rūpestingai sulipdomi geliu į nerūpestingą šukuoseną. Nebuvo sunku nustatyti, iš kur jis sėmėsi įkvėpimo, tačiau Edvardo išvaizdos taip lengvai nepamėgdžiosi.