Венди Маркус - Kai vienos nakties per maža

Pirminės apžiūros kabineto, kur Elė nuėjo pasirūpinti nauju pacientu, durys buvo užvertos. Džeredas įbėgo vidun. Ten pamatė aukštą vyriškį, kurio ligoninės chalatas buvo atsilapojęs ir buvo matyti raudonai mėlynos languotos trumpikės, jis laikė Elę prispaudęs prie sienos, viena ranka sugriebęs ją per liemenį ir įsirėmęs klubais, kita tvirtai suėmęs jos galvą jėga bučiavo, o ši priešinosi ir stūmė jį šalin.

– Patrauk rankas nuo mano slaugytojos, – ramiu, bet grėsmingu balsu pasakė Džeredas siekdamas suvaldyti situaciją.

– Nusiramink, daktarėli, – užpuolikas atsakė šiek tiek veblendamas. – Mudu su Ele prisimename praeitį. Tarsi susipažįstame iš naujo.

Elė suspurdėjo jo rankose.

– Niekai. Paleisk mane, Bobi.

– Paleisk ją, – pakartojo Džeredas pamažu žingsniuodamas artyn, durys iš lėto užsidarė. – Jei neklausysi, pririšiu prie gulto su tramdomaisiais marškiniais, o ant papilvės uždėsiu didelį šiukšlių maišą, pilną ledo. Džeredas priėjo arčiau Bobio, užuodė svaigalų kvapą ir pamatė nuo geidulio apsiblaususias akis. – Čia, Skubios pagalbos priimamajame, taikome tik tokį gydymo būdą, kai patinsta genitalijos.

– Ramiai. Leisk man susitvarkyti, – kalbėjo Bobis vis dar nepaleisdamas Elės. – Po kelių valandų mano vestuvės.

– Na, ir pasisekė tavo išrinktajai, – pašiepė Džeredas tikėdamasis, kad Bobis puls, ir jis turės priežastį gerai jam užvožti.

Puiku. Beveik pavyko. Pacientas pasisuko į Džeredą ir tikriausiai todėl atšlijo nuo Elės, jinai ištrūko ir krito į ištiestas Džeredo rankas. Nenuleisdamas akių nuo smurtautojo, Džeredas sugriebė Elę ir sušnabždėjo:

– Viskas gerai.

Elė įsikniaubė jam į krūtinę ir drebėdama atsiduso.

Vos pajutęs, jog Elė ėmė atsigauti, Džeredas išsyk ją paleido, kad ji nesijaustų suvaržyta. Tartum nieko nebūtų įvykę, Elė informavo Džeredą apie paciento būklę.

– Dvidešimt penkerių apsvaigęs vyras susikibo su striptizo klubo apsaugos darbuotoju. Patyrė veido traumą, jaučia skausmą pilve ir šonkauliuose. Gyvybiniai požymiai atitinka normą, duomenys pateikti paciento kortelėje.

– Aš prižiūrėsiu jį, Ele. Eik pailsėti. – Džeredas nenorėjo, kad kas nors matytų, kaip jis guldo šį pacientą ant gulto.

– Man viskas gerai, – atsakė Elė. Tačiau jos balsas drebėjo.

Džeredas norėjo vėl ją apkabinti, priglausti, paguosti, kad ji žinotų, jog jai nieko nenutiks ir jis niekam neleis jos skriausti. Bet pirmiausia reikėjo sutvarkyti šitą iškrypėlį.

– Pats užlipsi ant gulto ar reikės mano pagalbos? – paklausė Džeredas norėdamas gerai jį pamokyti.

Ir tikriausiai pirmą kartą tą naktį Bobis pasielgė tinkamai ir atsigulė ant gulto.

Džeredas priėjo prie Elės nepaleisdamas Bobio iš akių.

– Tavo lūpa kraujuoja, – sušnabždėjo jis, kilstelėjo Elės smakrą ketindamas apžiūrėti ir pajuto neapykantą niekšui, subjaurojusiam jos gražų veidą. – Tau reikia nusiprausti. Nežinia, kur dar šiąnakt jis buvo įkišęs savo šlykštų snukį.

Stebėdamasi Džeredu Elė palietė patinusią apatinę lūpą.

– Regis, tau bus labai sunku... – ištarė Džeredas žiūrėdamas į Bobį, susisukusį į platų ligoninės chalatą, – duoti man šlapimo mėginį. Kad jį paimčiau, turėsiu įkišti kateterį į tavo šlapimo pūslę.

Štai taip. Džeredas mirktelėjo Elei. Tegul tas stuobrys keletą minučių paprakaituoja.

– Eik po velnių, – atkirto Bobis. – Kur mano drabužiai? Nešdinuosi lauk.

– Niekur tu nesinešdini, – tvardydamasis atsakė Džeredas. – Lauksim policijos. Tiesą sakant, negaliu pakęsti tų, kurie smurtauja prieš moteris.

– Nedarykime iš musės dramblio, – įsiterpė Elė.

– Man teko gydyti pernelyg daug seksualinių nusikaltimų aukų, todėl neleisiu jam išsisukti.

– Seksualinio nusikaltimo aukų? – išsižiojo Bobis. – Gal tu kvanktelėjęs? Juk tai Elė. Ji pati to norėjo. Kokia dar auka?

– Jis teisus, gydytojau Pedžetai. – Elė stengėsi išlikti rami, tačiau jos akyse Džeredas pamatė skausmą dėl niekinančių Bobio žodžių ir sužibusias ašaras, kai ji pasisuko eiti. – Nekreipkit į mane dėmesio. Man viskas gerai.

– Tu... – pasakė Džeredas rodydamas pirštu į girtą Bobį, – tik pamėgink pajudėti. Lik ant gulto. – Džeredas nubėgo paskui Elę. – Ele, palauk.

Pusiaukelėje į personalo kambarį Elė sustojo, bet į jį neatsisuko.

Kai Džeredas ją pasivijo, ji pasakė:

– Pažinojome vienas kitą vidurinėje. Pamirškime viską.

– Jį reikia pamokyti. Tegul žino, kad taip elgtis negalima.

– Aš turiu nusivalyti lūpą, – atsakė Elė pavargusiu balsu, – viską pamiršti ir grįžti prie darbo. O Bobį reikia apžiūrėti, sutvarkyti ir paleisti, kad spėtų į savo vestuves.

Tačiau Džeredas buvo ne iš tų, kurie leidžia išsisukti taip paprastai.

– Nenori savęs apginti – tiek to. Padarysiu tai už tave. Kviečiu policiją.

Elės akys degė. Gerai. Tą akimirką ji galvojo, koks šunsnukis tas Bobis, ir kaip sunku ištverti įžeidimą, gėdą ir pažeminimą.

– Rytoj, gydytojau Pedžetai, tu išvyksti. O aš pasiliksiu čia. Jeigu iškviesi policiją, turėsiu pasakoti ir pasakoti apie šį įvykį, atsakinėti į jų klausimus, klausytis paskalų ir žmonių kalbų apie Bobio ir mano praeitį, kuri nebuvo labai graži.

– Jūsų praeitis neturi nieko bendro su tuo, kas įvyko šiąnakt. Jis vos ne... – Džeredo balsas suvirpėjo. Jis negalėjo ištarti tų baisių žodžių ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei nebūtų išgirdęs jos šauksmo. – Jeigu nenori pateikti kaltinimo, tebūnie. Bet aš negaliu šito nepaisyti. Turiu pranešti apie tokį įvykį. Nepyk.

– Nepykti? – Elė pasižiūrėjo į Džeredą įsiutusiomis mėlynomis akimis. – Ar taip elgiasi žmogus, kurį laikiau savo draugu? – Elė pasileido bėgti koridoriumi į personalo kambarį.

Įpykdė Elę. Nieko naujo. Tačiau giliai viduje jis nerimavo. Džeredas nenorėjo, kad Elė jo nekęstų, nenorėjo išvykti susipykęs su ja. Keista. Anksčiau jis nesukdavo dėl tokių dalykų galvos. Kodėl Elė jam svarbesnė už visus kitus?

– Ne. Daugiau. Tekilos. – Elė jau antrą, ne, trečią kartą, pareikalavo padavėjos atnešti sekmadienio vakaro ypatingo pasiūlymo – arbūzų skonio Margaritos kokteilio. – Man taip maloniai sukasi galva. O paskui turbūt verksiu girtuoklio ašaromis.

– Ir taip kalba mergina, kuri paprastai neužsisako nieko stipresnio už mineralinį vandenį su žaliąja citrina. Kas tau yra? – paklausė Viktorija, geriausia Elės draugė nuo vienuoliktos klasės, Penktojo chirurginio skyriaus vyriausioji slaugytoja. Trumpi tamsūs plaukai, nepriekaištingas makiažas, stilingi drabužiai – taip išsipusčiusiai Viktorijai labiau tiktų eiti į prabangų pobūvį, o ne į merginų vakarėlį bare.

Padavėja pastatė ant stalo keturias užsakytų gėrimų taures ir surinko tuščius stiklus.

– Gerai darai, Ele, – veblendama paragino Elės draugė Polė, dirbanti tame pačiame Skubios pagalbos skyriuje. – Juk mes ššššvenčiame.

– Jei nesulėtinsite, supykins, – pasakė Roksė, Penktojo chirurginio skyriaus slaugytoja, servetėle šluostydama stalą, kurį aplaistė Polė keldama taurę prie burnos. Roksė buvo įdegusi, aukšta ir liekna, o Polė – blyškios odos, žemo ūgio ir putlutė. Roksė mėgo triukšmą ir pasilinksminimus, o Polė buvo tyli ir drovi. Roksė buvo blogoji mergaitė, Polė – geroji. Negalėjai rasti skirtingesnių žmonių, tačiau nuo tada, kai Elė, kuri buvo siunčiama tai į vieną, tai į kitą skyrių, jas pernai supažindino, jos tapo geriausiomis draugėmis.