Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

Nepastebimai, o gal pastebimai, bet švelniai, Džeiko ranka apkabino jos liemenį.

- Laimės Storulė, - tarė Sjuzė. Ji iškėlė Rouzę iš lopšelio ir patupdė tą mažą raukšlėtą žmogutį ant moliūgo. Fotografai pašėlo spragsėti. - Ak, Engusai, ar labai pykstate?

Engusas rūsčiai žvelgė į savo draugą.

- Aišku, kad pykstu, - burbtelėjo Benui. - Išsišokėlis. Nugalėjai mane aštuntą kartą iš dvidešimties. Bet palauk, kitais metais...

Kiti metai.

Kerstė sumirksėjo. Kalba žmogus, kuris prieš kelias savaites norėjo mirti.

- Sutarta, - pasakė Benas. - Kitais metais tuo pačiu laiku, Engusai Duglasai. Ir jei aš vėl laimėsiu, statysi butelį geriausio savo škotiškojo viskio šalia Megės vaisinio pyrago.

- Sutarta.

Visi nusijuokė. Engusas paplekšnojo draugui per petį ir jie patraukė į užkandžių barą taurelės Enguso viskio. Ar juokas geriausias vaistas? Geriausias vaistas - laikas.

- Pradedame motinų su dukterimis maišuose bėgimo varžybas, - pasigirdo iš garsiakalbio.

Džeikas paleido Kerstės liemenį ir nuėjo prie Alisos su Penelope, kurios gėrėjosi moliūgais.

- Einam, mergaitės, gerti limonado.

Aplink juos moterys skirstėsi į grupeles. Keletą minučių Kerstė stebėjo. Atrodė, vyks visuotinos motinų su dukterimis maišuose lenktynės, kurių vienintelė sąlyga - motinos su dukterimis turi būti tame pačiame maiše. Keisčiausių dydžių maišai gulėjo sukrauti į krūvą - galėjai rinktis.

Dalyvių grupės buvo įvairiausios: senutė su pagyvenusiomis dukterimis, motina su trimis dukterimis, kita - su penkiomis. Kerstės nuostabai ten buvo ir Meivė. Ją atvežė invalido vežimėlyje. Dabar kažkas įnirtingai pjovė maiše skyles iškišti vežimėlio ratams, o Barbara rengėsi lipti prie motinos. Čia pat sukinėjosi Barbaros duktė ir dar dvi Kerstei nematytos dukraitės.

- Klausykite, ir aš noriu dalyvauti lenktynėse, - sušuko Sjuzė. Ji atvažiavo invalido vežimėliu tik todėl, kad be lazdos dar buvo sunku ilgai stovėti ar nešti Rouzę. - Esu motina, ir jei Meivė gali lenktyniauti, galiu ir aš.

- Valio! - sušuko ponia Greis iš pašto ir pamojavo didžiulėmis žirklėmis. Pakėlusi maišą ji ketino kirpti ratams skyles. - Jūs su Rouze, mergužėle, jas visas suriesite į ožio ragą.

Sjuzė su Rouze lenktyniaus. Mama ir duktė.

Kerstė pakilo padėti, bet susilaikė - padėjėjų Sjuzei netrūko. Apsidairiusi po atrakcijonų aikštę pamatė nueinantį Džeiką. Jis vedėsi mergaites prie prekystalio su limonadu, kad jos nieko neklausinėtų.

Pavyzdžiui, kodėl neturi mamos?

„Jis nenori manęs spausti“, - pagalvojo Kerstė. Džeikas tvirtai laikė mergaites už rankų, bet sulinkę jų petukai rodė, kad jos supranta, kas vyksta, ir yra nelaimingos.

Jei ji šūktelėtų... Kodėl ne? Po galais, kodėl ne?! Jai prasideda naujas gyvenimas.

- Alisa, - sušuko ji, - Penelope!

Mergaitės atsisuko. Visi atsisuko. Alisai su Penelope įsižiebė viltis.

- Ar jūs, mergaitės, norėtumėte lįsti į maišą su manim? - paklausė Kerstė ir visi suprato, ką tai reiškia.

Atrakcijonų aikštėje savo gydytoją pažinojo visi ir beveik kiekvienas linkėjo jam žmonos. Džeikas stovėjo nejudėdamas. Neįskaitomu veidu. Kerstė išdrįso tik žvilgtelėti į jį, bet to užteko - suprato, kad peržengė nematomą ribą ir trauktis nebėra kur.

- Tu ne mūsų mama, - su keturmetės nuoširdumu atsiliepė Alisa.

- Ne, bet lenktyniauti maišuose smagu, - tarė Kerstė. - Pamaniau... galėčiau būti jūsų draugė ir prireikus pavaduoti mamą.

„Ką dabar visi galvoja?“ - užgniaužusi kvapą svarstė ji. Net jos dvynė to nesitikėjo. Sjuzė su vežimėliu jau buvo beveik įsispraudusi į maišą. Sėdėjo išsižiojusi, dvynių žandikauliai irgi buvo atkarę. Kerstei pasirodė, kad dvynių per daug vienoje vietoje.

Per daug jaudulio.

Bet neilgam. Pasigirdo pritarimo šūksmai. Kažkas - gal Benas? - iš krūvos atitempė platų, didelei šeimai skirtą maišą, atbėgo paleidusios tėvo rankas dvynės. Jos nėrė į Beno praskėstą maišą, pašokinėjo ir užsitraukusios maišą iki kaklo paliko viduryje vietos.

- Čia vieta tau, - pasakė Penelopė Kerstei. - Viduryje.

- Čia geriausių mamų vieta, - švelniai prabilo Sjuzė. - Šok į maišą, brangioji. Kas bus - tas bus.

Ji taip ir padarė. Po minutėlės su dvynėmis ji jau stovėjo eilėje, kuri tęsėsi per visą aikštę. Dalyvių įvairovė buvo stulbinanti: nuo Rouzės amžiaus kūdikių iki Meivės. Įvairiausių figūrų ir ūgių mamos. Alisa su Penelope nesiliovė šypsotis, bet Kerstė nesišypsojo. Žiūrėjo tiesiai priešais save, o Džeikas nudūrė akis į žemę. Kerstė pastebėjo, kad Engusas paplojo jam per petį, ir staiga susigraudino.

Gana jau tų ašarų.

- Marš!

Jos pasileido bėgti. Šokinėdamos, klupdamos, motinos vežimėliuose ir dukterys iki ketvirtos kartos viename maiše skubėjo prie finišo linijos.

Kerstė, Penelopė ir Alisa susikaupė.

- Mes turime pašokti visos kartu, - tarė uždususi Kerstė, kai jos trečią kartą suklupo. Buvo judančių pirmyn greitai, bet jie susidūrė su įvariomis kliūtimis: kelyje šmirinėjo šunys, tarp jų ir Borisas, trukdė pargriuvusieji; buvusią maratonų bėgikę ir jos sprinterę dukrą sulaikė vietinis kalvis, kuris prišokęs užmynė maišo kampą, ir jas pralenkė jo žmona su vaikais.

- Mes šokinėjame, šokinėjame! - paleido gerkles mažosios dvynės. - Tėti, žiūrėk!

- Pirmyn! - šaukė Kerstė. - Mums pavyks!

Ir pavyko. Jos pasiekė finišo liniją aštuonioliktos ar devynioliktos, užėmė garbingą vietą per vidurį - ne gale. Matė, kaip nuo kvatojančios minios ir sukritusių kūnų bei maišų makalynės kažkas išbėgo į priekį ir paskelbė, kad nugalėjo Sjuzė su Rouze - Sjuzė su Rouze! Su vežimėliu jos aplenkė kitas per mylią, o antrojoje vietoje buvo Meivė su Barbara ir dukraitėmis. Kažkas pajuokavo, kad kitais metais invalidų vežimėlius reikėtų uždrausti, bet šįkart jos tapo nugalėtojomis.

Nugalėtojų buvo daugiau, negu invalidų vežimėlių.

Kerstė gulėjo ant žemės apsikabinusi mergaites, Borisas laižė jos veidą, ir jai atrodė, kad didesnio laimėjimo kaip šis negali būti.

Paskui prisistatė Džeikas. Jis pasilenkė, pakėlė ją nuo vaikų, maišo ir šuns, priglaudė prie savęs ir išbučiavo, visų akivaizdoje demonstruodamas savo džiaugsmą ir pasididžiavimą.

- Tėti, mes nelaimėjome, - pranešė Alisa.

- Nelaimėjome, - kaip aidas atkartojo kita dvynė. - Bet mes tikrai aukštai pašokdavome.

- Neimkit į galvą, - ne visai tvirtu balsu tarė Džeikas. - Laimėsite kitais metais.

O paskui, akivaizdoje visų Delfinų Įlankos žmonių, su kuriais teks gyventi amžinai, daktaras Džeikas Kemeronas pabučiavo daktarę Kerstę Mekmehon.

Du tapo vienu.

Arba... du tapo dalimi šio nuostabaus, keisto žmonijos pasaulio, kurį vadiname gyvenimu.