Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Kur?

- Jis baisiai bijo šautuvų, - aiškino Engusas. - Jais žavisi, bet kai jie šauna, jis susileidžia. Tėvas jį šautuvu gasdindavo. Nemanau, kad Kenetui tai buvo į naudą. Aš apie tai pasakoju todėl, kad jis gali joms šautuvu grasinti, bet netikiu, kad šaus. Bet jei nori padaryti bloga...

- Kalbėkite, kalbėkite.

- Yra tokios Išpuvusio Danties uolos, - tarė Engusas ir Džeikas pagalvojo, kad turėtų jį sustabdyti, nes iš vos girdimo Enguso balso suprato, kad šis iš paskutiniųjų stengiasi pasakyti, ką žino. - Jos maždaug už dviejų mylių nuo kranto. Šiau... šiaurės rytuose. Pažiūrėk į jūrų žemėlapį...

- Rasiu, - skubiai pasakė Džeikas. - Kodėl manote, kad jie ten?

- Kartą Kenetas ten nugalabijo šunį, - sušnibždėjo Engusas. - Rorio šunį - todėl jis ir išvyko. Roris viešėjo pas mane su dideliu juodu labradorų veislės šunimi, kuris visur jį sekiojo. Atvažiavęs Kenetas supyko, kad Roris čia. Susikalė plaustą, pasiėmė šunį ir užmušė jį į uolas.

- O Dieve!

- Paskubėk, Džeikai, - šnibždėjo Engusas. - Nedelsk.

Reikėjo lįsti iš vandens. Jau penkiolika minučių jos gūžėsi už uolų. Kas minutę darėsi vis šalčiau ir baisiau. Kerstei skaudėjo krūtinę, bet ją tai gasdino mažiausiai. Sjuzė darėsi vis tylesnė. Galiausiai ji visai liovėsi kalbėti ir nebeatsakinėjo į Kerstės raginimus. Kerstė pagalvojo, kad rizikinga palikti jų saugų uostą, bet dar didesnė rizika likti vandenyje. Vienos uolos paviršius buvo gana plokščias. Jei jos sugebėtų...

- Sjuze, aš lipsiu į viršų, o paskui užtrauksiu tave.

Sjuzė neatsakė.

Kerstė atsisuko pažiūrėti. Išplėstomis nuo skausmo akimis Sjuzė buvo įsigilinusi į save.

- Kas yra?

- Nieko.

Aišku, kažkas yra, bet nieko nepadarysi. Bent jau prasideda atoslūgis. Matyti vis daugiau uolų, o tai reiškia, kad jei jos užsikartų ant uolos, galėtų ilgai būti sausumoje. Ar Džeikas spės jas surasti?

Jei Kenetas nuplaukė...

Kerstė suėmė Sjuzės rankas ir patraukė ją per tarpą prie plokščiosios uolos. Jei jos būtų sveikos, užlipti būtų vieni niekai, bet Sjuzė tokia nerangi, jos kojos silpnos, o Kerstei skauda krūtinę... Ji stabtelėjo ir pasitikrino kvėpavimą. Jei labai skauda kvėpuojant, tikriausiai perdurtas plautis. Kvėpavo normaliai.

- Aš esu bailė, - sušnibždėjo ji Sjuzei.

- Bailės dvynės. Bailės, kurioms reikia užlipti ant uolos.

Jos vis dėlto užlipo. Kerstė pirmoji, palaukusi, kol ateis banga ir padės pasikelti, stengdamasi nesušukti iš skausmo, kai atsitrenkė į plokščią kietą paviršių. Stengėsi nesiblaškyti kaip išmestas į krantą banginis, o apžvelgti horizontą. Su baime, kad pamatys Kenetą.

Horizontas buvo tuščias.

„Pirmoji užduotis įvykdyta“, - pagalvojo ji su pasididžiavimu, kurį nustelbė lūžusio šonkaulio skausmas. Velniop tą šonkaulį! Dabar Sjuzė.

Jai tikrai teko pamiršti šonkaulį. Vienintelis būdas užkelti Sjuzę ant uolos - nuleisti rankas ir traukti. Kur dabar jos gydytojo lagaminėlis? Jos morfijaus karalystė? Morfijaus nėra. Pamiršk morfijų. Ji traukė, Sjuzė bandė padėti, bet neįstengė. Dukart Kerstė traukė veltui, bet paskui siūbtelėjo didesnė banga ir pakėlė Sjuzės kūną. Jis užčiuožė ant uolos ir dabar čia gulėjo kaip du į krantą išmesti banginiai.

Jos gulėjo nejudėdamos, nekalbėdamos, kol Kerstę veriantis nepakenčiamas skausmas sumažėjo iki pakenčiamo didelio skausmo.

Vis dėlto įveikė. Jos nebe vandenyje, ir Keneto nebėra. Tuoj atplauks Džeikas.

- Dabar gerai, - sušnibždėjo Kerstė ir spustelėjo Sjuzės ranką.

Sjuzė atsakė tokiu stipriu paspaudimu, kad Kurstė aiktelėjo.

- Dabar turime vienintelį rūpestį, - pagaliau sušnibždėjo Sjuzė.

- Kokį? - Kerstė suabejojo, ar dabar nepradūrė plaučio. Ji vos galėjo kvėpuoti.

- Man ką tik baigėsi ketvirtas sąrėmis.

- Kokį greitį ši gelda gali išvystyti?

Kai Džeikas su policininku atvyko pasiųsti paieškai kokį nors judantį laivą, rado tik Rodžio Hendrio žvejybinį tralerį su kapitonu. Policininkas per raciją davė trumpus nurodymus, o Džeikas stovėjo šalia Rodžio ir spaudė jį plaukti greičiau.

- Jei plauksime greičiau, drauguži, variklis nulėks į priekį, o valtis pasiliks, - aiškino jam Rodis. - Aš ir taip plaukiu greičiau, negu leidžia saugumo taisyklės, - jo akys prisimerkė nuo saulės. - Kalbant apie saugumą... Po šimts, kas ten?

Džeikas čiupo Rodžio žiūronus. Greitaeigis kateris. Galingas. Jo gale stovėjo žemai pasilenkęs žmogus.

- Tikriausiai Skoto Kario kateris, - pasakė Rodis. - Mačiau jį išplaukiantį anksčiau. - Jis susiraukė. - Kaip čia yra? Juk Skotas išvykęs į Kvinslendą.

- Tai Kenetas, - kategoriškai pareiškė Džeikas. Kateris keitė kursą. Ne artėjo, bet tolo nuo tralerio.

- Fredi, - sušuko jis policininkui ir tas griebė žiūronus.

- Ar nori, kad jį vyčiausi? - paklausė Rodis, bet visi žinojo, kad pasivyti greitaeigį katerį su traleriu - beviltiška.

- Susisieksiu su baze, - niūriai pasakė Fredis. - Kateryje jis vienas, sulaikys kas nors kitas. Tuo tarpu...

- Plaukiam prie uolų, - pareikalavo Džeikas. - Ir greičiau!

- Jei jis tokiu galingu kateriu tempė valtį... - garsiai mąstė Fredis, bet Džeikas neleido baigti. Visi suprato, kas galėjo atsitikti. Kas, tikriausiai, jau atsitiko.

- Sakiau, kad neičiau su ja į pasimatymą, - sumurmėjo Džeikas. Fredis nustebęs pažvelgė į savo šeimos gydytoją.

- Jeigu eitumėt, - švelniai paerzino, - tai būtų pirmas kartas.

- Aš nenoriu eiti į pasimatymą, - nusiminęs tarė Džeikas. - Aš noriu ją vesti.

- Atsidarė per du colius. Sjuze, tu varai kaip traukinys. Sumažink greitį.

- Kaip sumažinti? - bejėgiškai šnibždėjo Sjuzė. - Suspausti kojas? Negaliu. Oi!

- Sąrėmio metu giliai kvėpuok, - liepė jai Kerstė. - Tik nestumk.

Pirmasis gimdymas turėtų trukti ilgai. Bet Sjuzei jau anksčiau buvo prasidėjęs priešlaikinis gimdymas, tik pavyko sustabdyti. Čia niekas negali sustabdyti gimdymo. Tam reikia lašinės, raminančiųjų...

Jeigu kūdikis gims...

Jos šlapios, sušalusios. Sušildyti prieš laiką gimusį kūdikį nėra kuo.

Vargu, ar tai priešlaikinis gimdymas. Sjuzei liko tik trys savaitės iki nustatyto laiko.

Ji nusitraukė per galvą savo permirkusią striukę ir sulanksčiusi pakišo Sjuzei po galva. Jų uola buvo penkių pėdų ilgio ir trijų pločio. Vienas jos galas kyšojo iš vandens per dvi pėdas, kitas - per pėdą. Nieko sau gimdykla.

- Aš bijau, - gailiu balsu tarė Sjuzė. Kerstė suėmė save į rankas ir bandė vaidinti pribuvėją.

- Na, na, ponia Duglas, ko čia jaudintis? Moterys gimdo nuo amžių. Čia tik kiek kitoks gimdymas vandenyje.

Sjuzė mėgino nevykusiai šypsotis.

- Pašildykite vonią, daktare.

- Nesąmonė. - Ji nutilo, nes dvynę vėl suėmė sąrėmis. Mažiau nei po dviejų minučių.

- Oi! Ojoi! Ai! - Sjuzė iki skausmo spaudė jos ranką.

- Parašysi apie tai knygą, - pajuokavo Kerstė, kai Sjuzei praėjo skausmas. - Natūralus gimdymas neįprastoje aplinkoje. Jūra, saulė, delfinai ir jokio pašalinio kišimosi.

- Norėčiau per stereo paklausyti Enjos, - Sjuzė stengėsi pataikyti į toną.

- Jokių Enjų, - Kerstė kabinosi už šiaudo. - Klausytis Enjo mums reikia grotuvo, bet pagalvok apie mikrobus, su kuriais tektų susidurti. Ligoninės pilnos auksinių stafilokokų. Galiu lažintis, kad jų knibždėte knibžda ir garso aparatūroje. Juk nenorėtum, kad kūdikis užsikrėstų auksiniu stafilokoku.

- Tai jau ne, - Sjuzė gaudė orą ir liovėsi juokavusi. - Kerste, aš tikrai negaliu gimdyti ant uolos.