Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Sjuzė, - Kerstė nutraukė pasakojimą, kuris ją dar labiau sutrikdė. Ne dėl to, ką sakė, bet kaip į ją žiūrėjo. Lyg būtų atradęs naują pasaulį. - Papasakok man apie Sjuzę, - paprašė ji, o jis kelias sekundes patylėjo, bandydamas susitvardyti.

- Sjuzė laikosi puikiai. Ją su kūdikiu mes pasodinome į valtį. Kol tave kėlėme, ji sėdėjo ir žiūrėjo. Supratusi, kad netekai sąmonės, ji tarsi įgijo naują kūną. Sudaužyta, nusibrozdinusi, ką tik pagimdžiusi, ji pati turėjo prarasti sąmonę, bet taip tvirtai laikė apkabinusi kūdikį, kad prireikė dviejų žmonių nuo jo atplėšti, nes turėjome ją apžiūrėti. Ji šaukė, kad reikia rūpintis tavimi ir kviesti daugiau medikų. Aiškino, kad aš negaliu tavęs gydyti, nes esu pernelyg emociškai suinteresuotas, reikalavo specialistų, reikalavo iškviesti į prieplauką geriausių gydytojų brigadą, kad mums priplaukus...

Kerstė nusišypsojo. Sjuzė tokia - valdinga, laiminga. Atsakinga už savo pasaulį.

Ak, sveika sugrįžusi, Sjuze!

- Ar vaikelis iš tiesų gerai jaučiasi?

Džeikas nusišypsojo žavia šypsena, nušviečiančia visą pasaulį.

- Rouzė nuostabi. Ji su mama miega gretimoje palatoje. Kitoje lovoje - Engusas, kuris atsisako skristi į Sidnėjų, kol jūs nepasveiksite. Tarp jo ir Sjuzės lovų - Rouzės inkubatorius, ir nežinia, kuris iš jų labiau didžiuojasi.

- Inkubatorius?

- Tik kol galutinai įsitikinsime, kad ji nesušalo. Bet esu tikras, kad ši atsargumo priemonė nereikalinga. Mergytė jaučiasi puikiai.

- Kaip gerai!

Tačiau liko dar vienas klausimas. Jį reikėjo išsiaiškinti.

- O Kenetas?

Džeiko veidas apniuko.

- Gal vėliau pakalbėsime?

- Ne.

Džeikas tvirčiau suėmė jos ranką.

- Nieko gero.

- Pasakok.

- Matėme jį plaukdami prie uolų, - tyliai tarė Džeikas. - Engusas mums nurodė, kur ieškoti... ir kodėl. Iš jo žodžių supratome, kad gaišti nevalia. Policininkas per radiją susisiekė su kitais ir kai Kenetas pasiekė uostą, ten jo jau laukė.

- Neareštavo? - ji suprato iš balso, kad...

- Jis vėl leidosi į jūrą. Žvejybos ir gamtos apsaugos patrulio valtis gainiojosi jį apie pusvalandį. Laukė, kol jam baigsis kuras. Jie žinojo, kad jis nesveikas.

- Kas toliau? - paklausė Kerstė, bet iš Džeiko veido jau žinojo, ko laukti.

- Jis priartėjo prie kranto, - niūriai pasakojo Džeikas. - Visi manė, kad palikęs valtį bėgs, bet paskutinę akimirką jis spustelėjo akseleratorių, paleido valtį pražūtingu greičiu ir pasuko tiesiai į uolas. Gyvas neišliko.

Baisu. Kerstė gulėjo tyliai, pamažu įsisąmonindama, kas įvyko.

- O Dieve!

- Psichinės ligos tokios nenuspėjamos, - liūdnai tarė Džeikas. - Mes tiek nedaug apie jas žinome. Jei vėl būčiau jaunas, gal studijuočiau psichiatriją.

- Tada Delfinų Įlankoje nebūtų geriausio pasaulyje šeimos gydytojo, - pasakė Kerstė. - Ak, Džeikai...

- Grįžkime prie mano ankstesnio klausimo, - sušnibždėjo Džeikas. - Visai neseniai mačiau gydytoją, nepaprastai sunkiomis sąlygomis išgelbėjusią skęstančią pacientę ir idealiai priėmusią gimdymą...

- Ei, tu pats priėmei.

- Idealiai priėmusią gimdymą, - pakartojo Džeikas, - ir suprantančią, kada priimti pagalbą...

- Tai tu laiku įsikišai...

Bet jis neleido jai įsiterpti.

- Tu viską padarei, nors buvai tokia sudaužyta, kad nuo skausmo pati turėjai gulėti paslika. Aš nusprendžiau, kad šiai vietovei reikia antro gydytojo. Seniai nusprendžiau, bet dabar tuo neabejoju. Tas kitas gydytojas esi tu, Kerste Mekmehon. Aš tave taip myliu...

- Tu negali manęs mylėti.

- Kodėl?

- Tu nebegali mylėtis.

- Galiu. Dabar galiu.

- Aš tau piršausi, - sušnibždėjo ji, - gundžiau.

- Labai gražiai gundei. Bet prašei tik pabučiuoti, - Džeikas nutaisė nekaltą miną. - Aš noriu daugiau. Prašau tavo rankos.

To buvo per daug. Vėl plūstelėjo išgyventas skausmas, jaukdamas jausmus. Žvelgdama jam į akis Kerstė matė meilę ir geismą, norėjo jose paskęsti... pamiršti... pamiršti...

Vedybos.

Džeikas.

- Na, gerai, - sušnibždėjo Džeikas, matydamas jos akyse abejones, sumaištį ir skausmą, - aš tavęs neraginsiu atsakyti.

- Aš negaliu mąstyti.

Ji privalo mąstyti. Džeikas...

- Ir nereikia. - Jis pasilenkė ir pabučiavo į kaktą, iš lėto nubraukęs jai nuo veido sustirusias nuo druskos garbanas. - Duosiu tau ko nors, kad grįžtum į sapnų karalystę, o kai pabusi, pradėsime iš naujo.

- Pradėti...

- Pradėkime iš naujo, Kerste. Pamirškime, kad tu man piršaisi, o aš buvau paskutinis kvailys. Pamirškime, kad siūliau tuoktis. Bet taip pat... pamirškime tavo baimę įsipareigoti, įsitikinimą, kad tau artimi žmonės mirs, baimę eiti pirmyn. Miegok, mano gražioji Kerste, ir pabusk naujam gyvenimui. Mudviejų naujam gyvenimui, kuris prasideda dabar.

Džeikas laikėsi žodžio.

Per kelias kitas savaites, kol Kerstės sumuštas kūnas gijo, kol ji apsiprato su tuo, kas atsitiko, kol jos pasaulis vėl ėmė suktis aplink savo ašį, Džeikas apie vedybas nekalbėjo. Jis ją gydė. Vienas iš lūžusių šonkaulių aštriu galu rėmėsi į plautį, ir kai greitosios pagalbos malūnsparnis skraidino Engusą į Sidnėjų, drauge paėmė ir Kerstę. Jai reikėjo torakalinės chirurgijos specialisto.

- Tau pasisekė, kad nepradūrei plaučio, - burbtelėjo Džeikas, rodydamas rentgeno nuotrauką. Lūžęs šonkaulis buvo visai arti plaučio. Čia pat…

Kaip rūpestingas gydytojas jis prisegė tvirtinamuosius diržus ir perdavė lydinčiųjų gydytojų globai, tik paskutinę minutę pasilenkęs pabučiavo į lūpas - trumpai, karštai, su meile.

Į Sidnėjų jis skambino ne dažniau nei dera šeimos gydytojui. Labai rūpestingam gydytojui.

Ten Kerstė išbuvo savaitę. Gailestingas anasteziologas padarė jai tarpšonkaulinę blokadą. Nebejausdama skausmo ji miegojo neatsibusdama, o gydytojai leido jai miegoti į valias. Kai pagaliau jai buvo leista grįžti pas savuosius - šį kartą greitosios pagalbos automobiliu - Engusas jau galėjo keliauti drauge. Jo širdies šuntavimas puikiausiai pavyko. Deguonies balionas kaip kambarinis šunytis tebebuvo šalia, bet kvėpavo senukas lengvai, akyse vėl švietė gyvenimo džiaugsmas - visą kelią namo jis šypsojosi.

Į namus jis grįžta pas Sjuzę.

„Sjuzė liks su senuku iki jo dienų galo“, - mąstė Kerstė. Kol ji buvo Sidnėjuje, Sjuzė jai skambino ir skambino. Pasakojo, kokia nuostabi jos dukrytė, kaip pasibaigus nėštumui ji daug geriau vaikšto. Vos spėjo Kerstė grįžti į pilį, buvo nutempta pažiūrėti Dyglio.

- Džeikas kasdien keisdavo lašinę, - pasakė Sjuzė.

- Ar jis čia tebegyvena?

- Šįryt išvežė mergaites namo, - pasakė Sjuzė, dėbtelėjusi į seserį. - Sakė, kad judviem su Engusu reikia ilsėtis. Be dvynių ir Boriso, kurie painiojasi po kojomis, geriau pailsėsite. Mardžei, kol mes visi pasveiksime, namuose ruoštis padės jos sesuo.

„Pasveiksime greitai“, - pagalvojo Kerstė stebėdama, kaip sesuo sūpuoja dukrytę, juokauja su Engusu, jam įsakinėja, varo Kerstę ilsėtis… Ji bijojo kūdikio gimimo dėl pogimdyminės depresijos, o atsitiko priešingai.

- Tai Džeikas atvažiuos… Kada?

- Žadėjo lankyti kas vakarą, kol bus mums reikalingas, - atsakė Sjuzė. - Dėl Enguso.

Enguso.

Vadinasi, dėl Enguso.

Tą vakarą Džeikas su grafu praleido pusvalandį. Jis nulipo žemyn paplepėti su Kerste ir Sjuze ir žvelgė į Kerstę šiltai ir meiliai… Na, taip jis žvelgė ir į Sjuzę, Rouzės lopšelį, kai šypsodamasis davė kūdikiui palaikyti savo mažąjį pirštelį. Paskui Kerstė palydėjo jį prie durų ir bandė padėkoti, bet jis suėmė ją už pečių, švelniai pabučiavo į lūpas - švelniau, negu ji norėjo - ir vėl atstūmė nuo savęs.