Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Nedėkok, Kerste, už tai, kad myliu, - pasakė jis. - Viskas bus gerai.

Jiems abiem. Kerstė tai suprato. Bet dabar jiems reikėjo laiko apsiprasti su tuo, kas neišvengiama. Ji žinojo, kad miestelio žmonės juos stebi, o Sjuzė nekantrauja užpilti ją klausimais, bet jai tai buvo nė motais.

Nereikės ilgai laukti, kurią nors dieną tai įvyks, bet ne dabar… dar ne. Namuose, Amerikoje, jos laukė darbas. Ji nepriėmė neatšaukiamo sprendimo, bet Robertui paskambino ir pasakė, kad jis turėtų susirasti kitą.

- Kaip gaila, - pareiškė Robertas, - mes visada buvome tokie geri draugai.

„Taip, bet aš susiradau daugiau negu draugą“, - pagalvojo ji, bet nepasakė. Nedrįso ir pati tuo patikėti.

Apie ateitį negalvojo.

Kai šonkauliai sugijo, ji vėl ėmėsi gydytojos darbo. Turėjo keletą pacientų, eidavo aplankyti Meivės ir nemažai laiko praleisdavo prie jos lovos.

Meivė neklausinėjo - kaip ir Sjuzė. Dabar moteriai beveik neskaudėjo, jos guvus smalsus protas darbavosi visu pajėgumu, bet apie Kerstės ir Džeiko santykius ji nekalbėjo.

Tai buvo atokvėpio metas. Laikas, kai žinai, kad laimė jau tiktai už kampo, bet neskubi jos raginti, nereikia raginti…

Paskui atėjo Derliaus šventė. Delfinų Įlankoje derliaus šventė buvo milžiniškas renginys. Nuo tos akimirkos, kai Kerstė įžengė į miestelį, suprato, jog tai didžiausia kalendorinė šventė. Ji truko dvi dienas ir juokas, linksmybės, džiaugsmas liejosi nevaržomi.

Tai buvo ir Dygliaus šlovės valanda. Parodoje rungėsi gardžiausios apylinkėje uogienės, drebučiai, klusniausi šunys, aukščiausi tortai ir didžiausi moliūgai. Engusui teko atidaryti iškilmes ir jis baisiai nerimavo.

- Negalėjau to padaryti pernai, - aiškino jis, - sirgau plaučių uždegimu. Bet šiemet dalyvausiu, nors krisčiau negyvas.

Ir vos nekrito. Kol apsirengė su visomis savo škotiškomis regalijomis, užtruko dvi valandas, ir galiausiai teko prigulti. Įėjusi į miegamąjį Kerstė užtiko jį žiopčiojantį, be deguonies.

- Jei manote, kad atidarysite šventę negyvas, labai klystate, - priekaištavo Kerstė, nustūmusi jo protestuojančią ranką, kai kišo deguonies vamzdelį.

- Loganaicho lordas niekada nesutiks tampyti tokios nesąmonės kaip deguonies balionas, - pasakė senukas. Apsidairiusi Kerstė pamatė numestą kaspiną ir užrišo ant Duglasų klano taip niekinamo balionėlio.

- Štai, - tarė ji, - Loganaicho lordas neišdrįs palikti savo ištikimo, tinkamai papuošto draugo.

- Tu ne mažiau valdinga kaip tavo sesuo.

- Nėra valdingesnio žmogaus už Sjuzę.

- Sjuzė pasilieka, - patenkintas tarė Engusas. - Pažadėjo. O kaip tu, mergyt?

Kerstė mindžikavo taisydama škotišką pledą.

- Nori laimėti laiko, - tyliai pasakė Engusas. - Ko lauki?

- Noriu apsispręsti, - sušnibždėjo ji.

- Jis jau apsisprendė.

Taip ir buvo. Kerstė matė, kad Džeiko apsisprendimas kasdien tvirtėja. Jis neragino, buvo jai draugas: kartu juokėsi, pasakojo jai apie jos ligonius, vis labiau traukė ją į šią mažą bendruomenę, dalinosi jo mergaičių meile ir juoku…

- Negali jo versti amžinai laukti, - pasakė Engusas. Kerstė linktelėjo ir stipriai trūktelėjo rišamą kaspiną.

- Žinau.

- Tai kas tave sulaiko?

-Tikriausiai… aš taip ilgai gyvenau savarankiškai, - sušnibždėjo ji. - Dabar esu laiminga.

- Bijai, kad žengusi kitą žingsnį, prarasi dalį to, ką turi?

- Motinos mirtis išardė mūsų šeimą, - ėmė pasakoti Kerstė. - Tėvai vienas kitą mylėjo ir po mamos mirties tėčiui gyvenimas tiesiog… baigėsi. Arba Sjuzė... Roris jai buvo viskas, o kai šis žuvo, ji pati vos nemirė.

- Tu nežengsi paskutinio žingsnio.

- Aš… aš žengsiu.

Kerstė suprato, kad privalo žengti, nes myli Džeiką. Bet tas paskutinis žingsnis…

- Tai didelė kliūtis, - pasakė Engusas, giliai traukdamas į išbadėjusius plaučius deguonį. - Bet ir dalis gyvenimo, mergyt. Myli - rizikuoji prarasti, nemyli - jau praradai. Mes su Deirdre pasidžiaugėme gyvenimu. Likau čia su plastikiniais šviestuvais ir karaliene Viktorija vonioje, bet nenorėčiau, kad būtų kitaip. Keturiasdešimt puikių metų praleidau su savo mieląja Deirdre, o dabar vėl įsimylėjau mažąją Rouzę, kuri pavergė mano širdį kaip…

Engusas nutilo ir nubraukė nuo raukšlėto skruosto išdavikišką ašarą, nes iš kiemo pasigirdo automobilio pypsėjimas.

- Gana, darausi sentimentalus. Nenoriu kištis, bet nerizikuok, mergyt, nelauk per ilgai.

Ne. Ji nerizikuos.

„Tereikia pasakyti taip“, - pagalvojo Kerstė, veždama į mugę Engusą, Sjuzę, į vaikišką sėdynę pasodintą Rouzę, o priekaboje - Dyglių.

Džeikas buvo jau ten. Alisa ir Penelopė, nesimačiusios su savo numylėtiniais ištisas dvi dienas, vos jiems pasirodžius puolė prie jų su visomis naujienomis.

Jie kalbėjosi, Džeikas šnekučiavo ir juokavo su Engusu bei Sjuze, bet Kerstė visą laiką jautė, kad mylimasis ją stebi.

„Ne, - pagalvojo ji, - ne stebi, o tiesiog… yra su ja.”

Ji privalo pasiryžti tam šuoliui. Myli jį. Lieka pasakyti taip.

Kerstė stovėjo nuošaliai. Buvo tos didelės šeimos dalis, bet paskutiniam žingsniui nesiryžo.

Engusas savo vaidmenį atliko puikiai. Pasigirdo dūdmaišių muzika, kuri peraugo į būgnų tratėjimą - visa tai sklido tiesiai iš pilkos škotiškos prieblandos. Jai net kvapą užgniaužė. Paskui Engusas pasakė šmaikščią kalbą, paminėdamas visus susirinkusius.

„Tikras lordas“, - pagalvojo Kerstė ir iš meilės senukui jos akys sudrėko. Jo kalbos deguonies poreikis nesumenkino, o balionėlio už nugaros nebuvo matyti.

Kiek jam dar liko gyventi?

Plaučių fibrozė - žudikė. Netrukus… netrukus. Ne dabar. Ji pakėlė akis - į ją žvelgė Džeikas. Jų akys susitiko.

Netrukus...

Pagal dienotvarkę, moliūgų vertinimas vyko anksti. Nustatytą valandą Kerstė su Džeiku atvežė priekabą ir su keliais padėjėjais užritino Dyglių ant vertinimo pakylos. Pasigirdo pasigėrėjimo šūksniai.

- Jis turi laimėti, - pasakė Kerstė.

- Daktarės Mekmehon ir jos stebuklingo gydymo dėka, - nusišypsojo Džeikas.

- Ar moliūgų varžybose lašelines naudoti nedraudžiama? Kaip sporte dopingą?

- Stiebą mes nupjovėme, - nuramino Džeikas. - Įkalčiai pūva Enguso komposte. Abejoju, ar moliūgams atliekamas šlapimo tyrimas.

Netrukus publika vėl aiktelėjo iš nustebimo ir jie pamatė vertinimo komisijai tempiamą kitą moliūgą. Didžiulį. Milžinišką.

Didesnį už Dyglių?

- Kieno?.. - prasižiojo Kerstė, bet iš už moliūgo išlindo besišypsanti galva.

Benas Boisas.

- Sveiki, - tarė jis ir pažvelgęs į Engusą nusišypsojo nuo ausies iki ausies.

- Tu… tu. - Vieną akimirką Kerstei atrodė, kad Engusą trenks apopleksija. Ji puolė prie jo, bet Enguso veidas atgavo spalvą, sveikas raudonis reiškė pasipiktinimą. - Išdavikas!

- Kodėl? - nekalta mina paklausė Benas. - Jūs auginote moliūgą savo darže, aš - savo. Kas čia bloga?

- Tu man padėjai auginti.

- Padėjau, - sutiko Benas. Jo žmona buvo tvirtai įsikibusi šalia, žengė jis lengvai, kas visai nesiderino su artrito iškraipytais jo sąnariais. - Būtų buvę neteisinga nepadėti. - Kai Beno moliūgą užvertė ant svarstyklių, jo veide vėl pražydo šypsena. - Beje, tai Storulė, - paskelbė jis. - Ji gudresnė už Dyglių. Daugiau išgeria.

Engusas išsižiojo.

- Gal sakysi, kad naudojaisi lašinėmis?

- Žinoma, - atšovė Benas. - Kai jūs pradėjote jomis naudotis, gavau medicininį patarimą. Mes matėme, ką daktarė Mekmehon daro su jūsų moliūgu, o mano Megė - medicinos sesuo. Esame jums be galo dėkingi, daktare Mekmehon, - kreipėsi jis į amo netekusią Kerstę.