Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Paprastas vanduo?

- Su maistingosiomis medžiagomis, - paaiškino Sjuzė. - Iš dirvos. Bet jos ne tokios svarbios kaip vanduo.

Kerstė atsiklaupė šalia sesers ir rūpestingai apžiūrėjo moliūgą. Atsodinimas šiek tiek padėjo. Lapeliai prie žemės buvo tvirti. Vyto lapai, esantys toliausiai nuo šaknų - jie kas minutę vis labiau geibo.

- Neištversiu, - sudejavo Sjuzė. - Kaip mes pasakysime Engusui?

- Užsičiaupk, Sjuze. - Kerstė tyrinėjo stiebą. Jis buvo kietas ir dygus. Panašus į plaukuotą ranką?

- Dar jo nelaidokim, - pasakė ji švelniau. - Sjuze, jeigu pamerki nupjautą gėlę, ji siurbia vandenį. Jei nupjautum šitą stiebą ir pamerktum į vandenį, ar ir jis siurbtų?

- Siurbtų, bet moliūgui to neužtektų. Po dviejų trijų dienų stiebas supūtų ir nieko neišeitų.

- O gal galėtume leisti vandenį į stiebą... - atsargiai dėstė Kerstė. - Galėtume panaudoti lašinę, kol įsitvirtins šaknys.

Minutėlę jos tylėjo.

- A! - tarė Sjuzė, gaudydama mintį. Paskui suprato: - Aaa!

- Nežinau, ar pavyks, - įspėjo Kerstė.

- Vis geriau, negu sėdėti ir žiūrėti, kaip jis vysta.

- Be to, jis gali gauti nuo lašinės užkratą.

- Yra antiseptinių vaistų, kuriuos purškiame ant nugenėtų šakų. - Sjuzės neviltis bematant išgaravo, virto jauduliu. - Ar viską turi, ko reikia lašinei?

- Džeikas man paskolino ligoninės automobilį. Greitosios pagalbos. Jo gale yra medicinos reikmenų komplektas, turėtų būti lašinės reikmenys.

- Tai ko laukiam?

- Ką padarėte? - Džeikas negalėjo patikėti. Jis skambino norėdamas pranešti, kad Kerstės lėktuvas išskrenda antrą, ir iš susijaudinusios Sjuzės išgirdo apie jų atliktą medicininę procedūrą. Bet Sjuzė taip jaudinosi, kad buvo sunku suprasti. Ji perdavė telefoną Kerstei ir išskubėjo pas pacientą.

- Mes pastatėme Dygliui lašinę, - kukliai pareiškė Kerstė. - Per ploniausią vamzdelį lašiname fiziologinį tirpalą. Arčiausiai prie vaisiaus esantys lapai jau atsigauna. Tiki ar ne, tai gali padėti.

- Juokauji.

- Tu ne vienintelis gydytojas, kuris prireikus viską sugeba, - truputį didžiuodamasi tarė Kerstė. Kodėl ne?

- Negali būti. - Džeikas kiek patylėjo. - Kerste, ar žinai, kas išrovė moliūgą?

Kerstės pasitenkinimas savimi dingo.

- Neįsivaizduoju, - iš lėto tarė ji. - Gal... Borisas iškapstė?

- Ar panašu, kad iškapstyta?

- Ne. - Staiga Kerstė suprato, ką jis galvoja. Ką ji pati būtų pagalvojusi, jeigu Sjuzė nebūtų taip sukrėsta. Tai padaryti galėjo tik smarkiai pakenkti Engusui norėjęs žmogus.

- Kas dabar pilyje?

- Mudvi su Sjuze.

- Eikite į vidų ir užsirakinkite. Aš atvažiuoju.

„Jam paranoja, - pagalvojo Kerstė. - Na, Kenetas galėjo išrauti moliūgą. Jis žinojo, ką Engusui reiškia Dyglius, ir galėjo sumanyti jį įskaudinti. Bet užsirakinti...“ Staiga ji prisiminė, kaip Kenetas žiūrėjo į Sjuzę, ir Džeikas nebeatrodė paranoikas.

Kai skambino Džeikas, Sjuzė buvo grįžusi į vidų atsigerti, bet negalėjo nusėdėti vietoje ir su Borisu grįžo į daržą. Dabar ten pasuko ir Kerstė. „Džeikas pernelyg atsargus, jokio pavojaus nėra“, - pagalvojo ji. Pasukusi už gyvatvorės ji pamatė Kenetą. Ir Sjuzę. Kenetas taikėsi šautuvu Sjuzei tiesiai į galvą.

Štai taip - iš karščio į ledinį šaltį. Pasaulis apmirė.

Savo puikioje, saugioje slaugos ligoninėje Manhatane Kerstė kišenėje nešiodavosi avarinį signalizacijos mygtuką, sujungtą su ligoninės saugos tarnyba. Niekada juo nepasinaudojo. Dabar būtų pravertęs.

- Kenetai, - griežtai šūktelėjo ji, norėdama atitraukti dėmesį ir nukreipti šautuvą nuo Sjuzės. Pasirėmusi ant ramentų Sjuzė atrodė tikra ligonė.

- Tu esi ji, - neaiškiai sumurmėjo Kenetas, ir iš tų kelių žodžių Kerstė daug ką suprato. Tam vyrui painiojasi liežuvis, jis pasiryžęs viskam - liga paūmėjo. Seserys jam atrodo kaip viena.

- Kas tu? - paklausė vyras.

- Aš Sjuzė, - pasigirdo tyloje Kerstės balsas. - Rorio žmona.

- Ne, - tiek jis suvokė. Šautuvas nukrypo į Sjuzės pilvą. - Žmona ji. Nėščia. Aš patikrinau paveldėjimo tvarką. Senis mirs ir vaikas gaus viską. Titulą, žemes Škotijoje, net beveik visą šią pilį. Mane apgavo. - Jis vėl pažvelgė į Sjuzę: - Šįryt aš jums iškrėčiau pokštą. Žinojau, kaip senis dievina tą moliūgą - ar buvau neteisus? Jis vos nemirė nuo sukrėtimo. Išvežė po širdies priepuolio. Kai tik mirs, pagal testamentą viskas atiteks man. Reikia tik atsikratyti jumis.

- Engusas nemirs, - paprieštaravo Kerstė, bet Kenetas nesiklausė.

- Kai nužudžiau Rorį, maniau, kad viskas eisis kaip sviestu patepta.

Gerasis Dieve! Kerstė matė, kaip Sjuzė išblyško. Atrodė, ji tuoj parkris. Kerstė nevalingai žengė pirmyn, bet šautuvas nukrypo į ją ir merginą sustabdė.

- Taip, - suniurzgė Kenetas. - Manėte, kad tai nelaimingas atsitikimas? Visi manė. Buvo velnioniškai lengva. Žinojau, kad jis vedė ir reikia skubiai veikti. Svarbu vieta, kur gyvenote... Man tik reikėjo pasikrapštyti prie vairo. Juk suprantate, kaip lengva perpjauti vairo traukles? Po smūgio jos atrodo lyg būtų nutrūkusios seniau. Reikia tik įpjauti ir laukti. Tikėjausi, kad žūsite abu, bet kai sužinojau, jog mirė tik Roris, nesukau galvos. Turėjau numatyti, kad gali būti nėščia.

- Šį kartą taip lengvai neišsisuksi, - Kerstė stengėsi kalbėti kuo ramesniu balsu. - Tik nušauk Sjuzę, ir tučtuojau visuotinai bus pradėta tave medžioti. Palik mus ramybėje, Kenetai. Eik sau, kol dar laikas.

- Aš jūsų nenušausiu. Manai, aš kvailas?

- Bet esi į mus nusitaikęs.

- Jei reikės, nušausiu, - patvirtino jis. - Geriau visi mirsime, negu Rorio vaikas gaus senio turtą. Šįkart nebus Rorio viršus. Bet aš sugalvojau geresnį būdą ir tu įkliuvai - nesvarbu, kas esi.

- Tu mūsų nenušausi?

„Svarbu atitraukti jo dėmesį nuo Sjuzės, - pagalvojo Kerstė. - Kada atvažiuos Džeikas? Nespės. Kenetas ilgai nekalbės.“

- Viską sutvarkiau, - triumfuodamas pranešė Kenetas. - Šįryt atvykau, visus pamačiau ir pagalvojau, kad vienintelis būdas... - jis mostelėjo į Sjuzę, - suversti kaltę jai pačiai. Surengsiu nelaimingą atsitikimą. Taigi apsirūpinau valtimi ir grįžau.

- Valtis...

- Skardžio apačioje, - pasakė jis. - Judinkitės.

- Bet Sjuzė negali nulipti nuo skardžio. Ji vos paeina.

- O kam tada tu? - suurzgė vyras. - Veskis ją žemyn, antraip aš nustumsiu. Judinkitės abi. Greičiau!

Paskui prasidėjo košmaras.

Pilis stovėjo aukščiau kelio. Kitoje kelio pusėje buvo skardis, nuo kurio takelis vedė žemyn į paplūdimį. Kerstė būtų galėjusi lengvai nusileisti žemyn, bet Sjuzei, ką tik pramokusiai vaikščioti su ramentais, tai buvo beveik neįmanoma. Būtų neįmanoma, jei ne nukreiptas į jas šautuvas - pasirinkimo nebuvo. Arba pačioms nulipti į paplūdimį, arba mirti.

„Kenetas pakankamai išprotėjęs ir gali padaryti bet ką“, - pagalvojo Kerstė. Bet kartais jo protas veikia nepriekaištingai - jis suvokia, kad būtų geriau, jei kūnus rastų be kulkų žymių. Nors painiojasi, neskiria Sjuzės nuo Kerstės. Kadaise susipažino su Sjuze, o ji buvo panaši į Kerstę. Dabar Kerstė buvo panaši į jo matytą Sjuzę, o Sjuzė pasikeitė - nėščia, randuota. Jo sujauktas protas nelabai jas skiria, bet pamišėliška logika liepia nužudyti abi.

Taigi šautuvas buvo atstatytas į abi. Moterys lėtai kibilkščiavo taku žemyn. Kerstė stengėsi prilaikyti seserį, kad nepargriūtų.

- Greičiau! - rėkė Kenetas, bet jos slinko sraigės tempu ir net Kenetas turėjo pripažinti, kad paskubėti neįmanoma.