Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Aš čia, Engusai.

Jis sutrikęs žvelgė į ją ir bandė kažką pasakyti.

- Ša, - tildė jį Džeikas, bet pakėlė kaukę, kad Engusas galėtų pasakyti taip trokštamus žodžius.

- Saugokis, - pagaliau sumurmėjo Engusas. - Sjuze... Roris...

- Aš saugi, - švelniai ištarė Sjuzė ir atspėjusi jo baimę uždėjo ranką ant savo išsipūtusio pilvo. - Rorio kūdikis saugus. Mes rūpinamės dėl jūsų.

- Dyglius, - sušnibždėjo Engusas. - Jis neišgyvens...

Kerstė net nusišypsojo. Jeigu jam rūpi moliūgas, tai teikia vilčių. Šiam mielam senukui, kurį jos su seserimi tik pradeda pažinti, dar išauš rytojus.

Senukui, kurį jos pamilo.

- Sjuzė pasirūpins jūsų moliūgu, - ramino Džeikas. Iš jo veido Kerstė suprato, kad jis ne mažiau susijaudinęs negu ji. - Neleis jam numirti. Ji atkeliavo iš taip toli pagimdyti jums kūdikėlio, todėl ir jūs turite dėl jo pasistengti. Važiuosite į ligoninę.

- Nevažiuosiu. - Tai buvo pasakyta taip garsiai, su tokiu pasipiktinimu, kad Kerstė vos nenusikvatojo. Jos darbe pasitaikydavo stebuklų. Kartais... kartais jai patikdavo būti gydytoja. Pasiekti tokį rezultatą...

- O taip, važiuosite, senas užsispyrėli, - tarė Džeikas, neslėpdamas savo jausmų. - Važiuosite ir būsite nuodugniai ištirtas. Tai įsakymas. Ar tikrai nenorite būti čia ir padėti Sjuzei, kai gims vaikelis?

- Aš… noriu.

Kerstė suleido morfijaus. Suprato, kad jam labai skauda. Kur neskaudės? Ji taip maigė jo krūtinę, kad kiekvienam skaudėtų.

- Tai važiuosite į ligoninę.

- Dyglius, - sušnibždėjo Engusas ir užsimerkė.

- Pasižadu prižiūrėti jūsų moliūgą, - pasakė jam Sjuzė. - Mudu su Benu prižiūrėsime.

- Keliaujam! - Džeikas pasilenkė ir paėmė senuką ant rankų, pamodamas Kerstei, kad ši prilaikytų prijungtus prie ligonio medicininius reikmenis. - Ar važiuosi su manimi, Kerste?

- Aš galiu eiti pats, - silpnu balsu pareiškė Engusas.

- Taip, o aš galiu skristi, - pasišaipė Džeikas, - bet verčiau to nedarykime, jei nebūtina.

DEVINTAS SKYRIUS

Po dviejų valandų Kerstė grįžo į pilį skolintu ligoninės automobiliu tikėdamasi, kad viskas baigsis laimingai. Elektrokardiograma rodė nedidelį sutrikimą. Viskas turėtų pasitaisyti. Gavęs nuskausminamųjų ir įveiktas sukrėtimo Engusas miegojo, jo kvėpavimas buvo gilus ir beveik normalus.

- Siųsime jį į Sidnėjų, kad nuodugniai ištirtų širdį, - suniurnėjo Džeikas. - Negalėjau šio seno užsispyrėlio ten nuvežti anksčiau, bet dabar nespės nė mirktelti, kai ten atsidurs. Kerste...

- Norėtum, kad su juo važiuočiau aš?

Džeiko veidas nušvito:

- Jei sutiktum, aš pasirūpinsiu Sjuze - Žinoma, kad pasirūpinsi, - pasakė tyliai ir nusuko žvilgsnį.

Jos darbas slaugos ligoninėje dažnai gildė širdį, bet niekada taip stipriai kaip dabar. Ką reiškia jai ši vieta, šie žmonės... šis vyras?

Važiuodama namo ji galvojo, kad jau pamilo visą bendruomenę. Ką daryti? Pamilo šią vietovę, bet gerai suprato, kad niekada negalės atskirti Delfinų Įlankos nuo jos žmonių. Ir nuo jos meilės Džeikui.

Gal porai dienų išvažiuoti būtų į naudą. Tą popietę Džeikas organizavo oro transportą Engusui pervežti, o jai teks jį lydėti. Kaip gydytojai ir šeimos nariui. Patinka jai ar ne, ji yra šeimos narys. Kerstė tai suprato. Šeima. Visa tai užkariavo jos širdį ir mergina nebežinojo, ką daryti.

„Daryk tai, ką turi daryti, ir nesuk sau galvos,“ - piktai įsakė sau. Važiuok namo, nuramink Sjuzę ir kitus, susikrauk lagaminą ir skrisk į Sidnėjų. Pabūk ten, kol įsitikinsi, kad Engusui pavojus praėjo.

Pasitrauk nuo Džeiko!

Bet įvažiavusi į pilies kiemą Kerstė sužinojo, kad įvyko kitų dramatiškų įvykių. Kiti rūpesčiai užvaldė jos mintis.

- Dyglius miršta!

Kerstei vos spėjus išlipti iš mašinos, pro daržo vartelius pasirodė Sjuzė, šalia jos risnojo susirūpinęs Borisas.

- Kerste, Dyglius miršta, - vėl sušuko Sjuzė. - Engusas tikriausiai bandė mums pasakyti... - Ji neatsargiai krypavo su ramentais. Pamačiusi seserį paskubėjo ir susvyravo. Kerstė spėjo ją sugriebti ir ji nepargriuvo.

- Skambino Džeikas, - pasakė Sjuzė. - Sakė, kad su Engusu viskas gerai, jūs skrendate į Sidnėjų. Visi išvažiavo, tada aš išėjau pasižvalgyti. Kerste, Dyglius...

- Sjuze, nurimk - Aš rami, bet...

- Tu nesi rami. Būk protinga. Kur kiti?

Sjuzė giliai įkvėpė oro. Užsimerkė, norėdama susivaldyti.

- Benas išvažiavo namo laistyti daržo. Mardžė sako, kad jis visada ten lekia, kai susinervina. Paskui paskambino Džeikas ir pasakė norįs, kad tu vyktum į Sidnėjų. Mardžė pareiškė važiuojanti apsipirkti, nes kai tavęs nebus, nenorės manęs ilgam palikti vienos. Ji su dvynėm išvažiavo į miestelį. Bet kai jos išvažiavo... - Sjuzė ėmė raudoti.

- Na jau, ššš... - Kerstė uždėjo ant sesers rankos savąją, norėdama sustabdyti isterišką raudojimą. - Viskas bus gerai.

- Nebus gerai, - raudojo Sjuzė. - Aš žinau, kodėl Engusą ištiko širdies priepuolis. Tikriausiai jis pamatė. Kai jos išvažiavo, nuėjau pasižiūrėti moliūgo. Mes su Engusu pašalinome daug lapų ir palikome nuogą stiebą. Kažkas jį išrovė. Aš atsodinau, bet augalui prigyti reikia laiko. Jis vysta tiesiog akyse.

Moliūgas iš tiesų atrodė nekaip. Kerstės specialybė buvo padėti mirštantiems žmonėms, ne moliūgams, bet ir ji pripažino, kad Dyglius miršta. Jei moliūgus guldytum į slaugos ligoninę, jis atitiktų visus kriterijus.

Augalas nebuvo visiškai suglebęs. Kai kurie lapai arčiau šaknų buvo dar standūs ir sveiki, bet prie paties moliūgo - nuvytę. Sjuzė pridengė jį nuo saulės. Palaistė dirvą, bet jam aiškiai nepakako vandens.

- Kažkas jį išrovė, - šnibždėjo Sjuzė. - Gerai, kad nenulaužė, bet vis tiek Dyglius negauna vandens ir numirs.

- Ar jis dėl to neprinoks? - suabejojo Kerstė ir sesuo pažvelgė į ją taip, kaip ji pati dar neseniai žiūrėdavo į interną, nuo inkstų skausmų siūlantį aspirino.

- Per anksti, jis dar turi augti. Dabar nuskynus būtų niekam tikęs. Dėl to Engusą ir ištiko priepuolis. Jis pamatė pro langą ir puolė gelbėti. Ir kas galėjo taip padaryti? - Sjuzė susmuko ant šlapios žemės ir paėmė į rankas stiebą. - Engusui širdis plyš. Pažeistos šaknys nepakankamai aprūpina vandeniu.

Kerstė prasižiojo kažką sakyti, bet susilaikė.

Ne, ji sugalvojo kvailystę.

- Kas? Kokia kvailystė?

- Žinai, dabar jau ir Džeikas atspėja mano mintis, - pasiskundė Kerstė. - Ar negaliu viena sau net pagalvoti?

- Džeikas tave myli kaip ir aš, - atšovė Sjuzė. - Tik dar nesupranta. Kokia kvailystė...

„Nekreipk dėmesio į jos žodžius apie Džeiką, - įsakė sau Kerstė. - Yra daug svarbių dalykų. Pavyzdžiui, mirštantys moliūgai.“

Kerstė - paliatyvinės slaugos gydytoja, jos darbas - padėti numirti, o ne išgelbėti gyvybę. Bet šiandien ji padėjo Engusui, o dabar... Ar galėtų išgelbėti moliūgą?

- Aš galvojau...

- Žinau, kad galvojai, - suirzo Sjuzė. - Nebegalvok, o ką nors daryk, nes moliūgas pakratys kojas.

- Žinai, paliatyvinės slaugos gydytojai nevartoja posakio pakratys kojas, - pareiškė ji, vis dar ieškodama išeities. - Nevykęs įvaizdis.

- Tai Dyglius žus, - pasakė dar labiau suirzusi Sjuzė. Atrodė išsigandusi.

„Už Engusą ji deda galvą. Jis Rorio dėdė, taigi jos šeimos narys“, - pagalvojo Kerstė. Jei taip, tai ir Kerstės šeimos narys. O jo moliūgas netrukus... pakratys kojas.

- Ar stiebu teka tik vanduo? - atsargiai paklausė ji.

- Taip.